Temos
Bendrauti ar nebendrauti su girtaujančiais tėvais, jei jie kategoriškai atsisako gydytis nuo alkoholizmo. Atskiras klausimas, susijęs su vaikais: ar jie turėtų palaikyti ryšius su tokiais seneliais ir ar jiems reikia žinoti tiesą apie savo giminaičius? Psichologai pasidalijo savo nuomone.
Nebūtina matyti savo močiutę ar senelį apsvaigus nuo alkoholio
– Tėvų užduotis – sudaryti saugias sąlygas vaikui pilnametystėje. Dėl šios priežasties bet kokie sprendimai dėl bendravimo su išlaikomais giminaičiais turi būti priimami atsižvelgiant į vaiko interesus. Nereikia matyti savo močiutės ar senelio apsvaigusio. Jei yra noras išsaugoti santykius, reikia kelti sąlygą, kad bendrauti su vaiku galima tik blaiviam.
Tačiau suaugusiems tėvų alkoholikų vaikams reikia paaiškinti, kad jie yra bendrai priklausomi šeimos nariai. Kuo daugiau jie bendraus, bandys padėti, gydyti, įkalbinėti mamą ar tėtį, tuo labiau jų bendra priklausomybė paveiks jų pačių santykius su sutuoktiniu ir vaikais.
Suaugusių vaikų ir tėvų alkoholikų bendravimas dažnai tampa “gelbėjimo” žaidimu, kai pirmieji sprendžia antrųjų problemas, susijusias su jų priklausomybe. Vaikai neturėtų būti įtraukiami į šiuos “žaidimus”: nereikia jiems skųstis savo tėvais, demonstruoti savo nuovargio nuo gėrimo ar galimų išgertuvių arba “užstoti” savo vaiką, jei senelis ar senelė nustos gerti su anūku. Jei suaugęs vaikas pats priima sprendimą “Save”, tai yra jo asmeninė atsakomybė ir nereikia ja dalytis su vaiku (net jei jis jau seniai suaugęs).
Ar maži vaikai turėtų žinoti tiesą apie girtaujantį giminaitį? Taip. Šeimos paslaptys bendravimą paveikia kur kas labiau nei karti tiesa. Tačiau svarbu su vaikais bendrauti kuo teisingiau ir tokiu lygiu, kad jie galėtų priimti informaciją ir nebūtų traumuoti.
Geriausias būdas kalbėtis su vaiku apie girtaujančių tėvų problemą
– Reikėtų sukurti “saugumo zoną” ir susitarti dėl paprastų taisyklių, kad vaikas nebūtų įtrauktas į situaciją. Tačiau pasitaiko ir taip, kad vaikai netyčia tampa savo senelių girtavimo ar apsvaigimo liudininkais.
Viena vertus, galite tiesiog neleisti vaikui su jais bendrauti, tačiau tai greičiausiai sukels daugiau klausimų – dėl to teks aiškintis, kodėl prieštaravote tokiam bendravimui. Kita vertus, gėda prisipažinti sau, kad esate alkoholiko vaikas, o jūsų vaikas – jo anūkas. Tačiau svarbu tai pasakyti vaikui taip, kad jis tai suprastų.
Ar toks giminaitis reikalingas jūsų vaikui? Manau, kad taip. Tačiau bendravimo su juo ar ja kiekis turėtų būti reguliuojamas. Giminaičiai nėra pasirenkami, o žinojimas apie juos ir jų priklausomybes gali būti pavyzdys, kaip auklėti vaikus sveiku gyvenimo būdu. Be to, neigdami girtaujančių tėvų egzistavimą, žaidžiame su savimi žaidimą “žvilgsnis į save”, kai tai, ko nematome, tarsi neegzistuoja. Yra kaip tik priešingai: visa, ką neigiame, veikia psichiką pačiu stipriausiu ir destruktyviausiu būdu.
O kai vaikai taps paaugliais, būtent jūsų draudimas bendrauti su artimaisiais taps pagrindiniu spaudimo jums svertu, o dėl to ir pagrindiniu jūsų santykių kliuviniu. Taigi pokalbis su vaiku apie girtaujančius tėvus, pokalbis apie jų problemą, jos pripažinimas ir leidimas bendrauti yra geriausias būdas tiek jums, tiek jūsų.
Verta išmokti padėkoti tėvams net ir sudėtingiausiose situacijose
– Tėvai yra mūsų šaknys. Nėra prasmės nutraukti savo šaknis, t. y. nutraukti ryšį su tėvais. Taip, kartais gali atrodyti, kad lengviausia būtų nutraukti visus ryšius. Tačiau mūsų užduotis – išmokti dėkoti tėvams net ir sudėtingiausiose situacijose. Verta pradėti nuo dėkingumo už gyvenimą.
Esu už tai, kad suvoktumėte ir suprastumėte, jog bet kokia priklausomybė yra liga. Dažnai žmogus pradeda gerti tada, kai jo viduje yra daug skausmo, todėl stengiasi jį numalšinti. Nereikėtų mokyti tėvų, “kaip jie turėtų gyventi”, ar įrodinėti, kad jie teisūs.
Bendravimas su artimaisiais turėtų būti užmegztas per jūsų “blaivias dienas”. Vėlgi nereikškite jokių pretenzijų ar pamokymų. Atminkite: meilė ir pagarba daro stebuklus.
Atskiras klausimas yra bendravimas su anūkais. Vaikai turi teisę geriausiai pažinti savo senelius. Galite atkreipti dėmesį į tai, kad jie geria, arba galite kalbėti apie jų įgūdžius ir talentus: “Tavo senelis tai padarė, jis įdėjo į tai savo širdį ir sielą. Ar žinai, kiek valandų jam prireikė ir kaip tiksliai jis ją pagamino? Aš tau viską papasakosiu. Tada vaikai prisimins šiltas akimirkas apie savo artimuosius, o ne jūsų skundus dėl jų.
Nenuspėjamas elgesys negali užtikrinti vaiko saugumo.
– Dažniausiai alkoholikų vaikai suaugę išgyvena du scenarijus. Pirmasis scenarijus yra amžinasis išgelbėjimas: atspindėti ir išgyventi bendrą priklausomybę visomis prasmėmis. Tai pakaitomis besikeičiantys meilės, gailesčio, užuojautos nuo alkoholizmo kenčiančiam artimajam, taip pat neapykantos ir paniekos jausmai. Metodai apima šantažą, įtikinėjimą, spaudimą – bet ką, kad žmogus susiprastų ir pasirūpintų savo sveikata.
Antrasis scenarijus, kurio laikosi vaikai, yra izoliacija. Nuolatinės gėdos ir paniekos tėvams jausmą dažnai lydi apmaudas, kad jie pasirinko alkoholį, o ne šeimą. Dėl šio skausmo jie pradeda palaipsniui izoliuotis ir galiausiai visiškai nutraukia bendravimą arba sumažina bendravimą iki formalaus minimumo. Yra tokių, kurie alkoholizmu sergantį giminaitį “pašalina” iš savo šeimos sistemos, t. y. apsimeta, kad toks asmuo neegzistuoja.
Nė vienas iš šių scenarijų nesuteikia jokio pozityvumo suaugusiojo gyvenime. Pirmas dalykas, kurį turi suprasti alkoholikų vaikas (suaugęs ar ne), yra tai, kad mama ir tėtis yra atskiri žmonės. Kad jų gyvenimas, pasaulėžiūra, pasirinkimai ir atsakomybė turi ribas, lygiai kaip ir suaugusių vaikų asmeniniai pasirinkimai, gyvenimas ir atsakomybė. Kiekvieno brandaus suaugusiojo pareiga yra pasirinkti save ir užtikrinti savo vaikų saugumą.
Alkoholizmas yra liga, kuriai būdingas psichikos sutrikimas tikrąja to žodžio prasme. O kur yra psichikos sutrikimas, ten ir elgesys yra nenuspėjamas. Todėl šiuo atveju neturėtų kilti klausimas dėl vaiko palikimo su girtaujančiais giminaičiais, nes nenuspėjamas elgesys negali užtikrinti vaiko saugumo.
Turite suprasti štai ką – jei užimate suaugusiojo poziciją, turite sutikti su tokia pačia tėvų pozicija:
“Aš užimu suaugusiojo poziciją, pripažindamas savo tėvų / giminaičių, sergančių alkoholizmu, suaugusiojo poziciją. Visiškai pripažįstu ir priimu, kad tai yra jų pasirinkimas, visiškai suprantu ir priimu, kad tai nėra mano kaltė – joks mažas vaikas taip pat negali būti kieno nors kito pasirinkimo priežastimi, kaip ir joks suaugęs žmogus. Pasirinkimas yra sprendimas, kuris priimamas viduje, nesvarbu, kokių aplinkybių iš išorės nebuvo.”
Būtent laikantis šio požiūrio reikėtų priimti sprendimus. Todėl niekuomet neišbraukite nieko iš savo šeimos sistemos, niekada neapsimeskite, kad šie artimieji neegzistuoja. Toks požiūris bus pražūtingas jums, jūsų pačių vaikams ir visos jūsų šeimos sistemos ateičiai. Savo vaikui pagal jo amžių pasakykite tiesą taip, kad jis būtų pasirengęs ją priimti: kad tai senelių pasirinkimas – jie nusprendė taip gyventi.
Teisingai domėkitės sveikata, suteikite minimalią pagalbą, praleiskite laiką kartu, nes geriantysis = sergantis žmogus, yra nenuspėjamas ir nesaugus. Ar palikti vaiką pavojuje, ar ne, yra akivaizdus atsakymas bet kuriam brandžiam žmogui.
1. Jei norite būti laimingi, negalite turėti mažiau nei dviejų valandų laisvo laiko per dieną. Stresas, susijęs su pernelyg įtemptu kasdienio gyvenimo grafiku, neleidžia jum mėgautis.
2. Tačiau per daug laisvo laiko taip pat nėra gerai – jei reguliariai neturite ką veikti daugiau nei penkias valandas per dieną, prarandate gyvenimo tikslo pojūtį, jis praranda savo esmę ir struktūrą, o jus užvaldo ne itin laimingos emocijos.
3. Kartu labai svarbu, kaip praleidžiate laisvalaikį. Jei užsiimate kažkuo prasmingu, pavyzdžiui, sportu, savanoryste ar pomėgiais, tuomet penkios ar daugiau laisvo laiko valandų per dieną gali padaryti jus laimingą. Taip pat svarbu, ar esate vienas, ar bendraujate su kitais žmonėmis – pastaruoju atveju labiau tikėtina, kad būsite laimingas.
Trumpai tariant, kaip nurodo mokslininkai, kalbant apie laisvalaikį, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo situacijų, veikia vadinamasis “Auksaplaukės efektas” (garsios pasakos herojė): dvi valandos ar mažiau per dieną yra per mažai, kad būtumėte laimingi, penkios valandos ar daugiau per dieną – per daug, o nuo dviejų iki penkių valandų per dieną – kaip tik.
