Temos
Tarp jų yra ne tik “Aš tave myliu”.
MIF išleido klinikinės psichologijos ekspertės Sherry Campbell knygą. Knygos “Adult Survivors of Toxic Family Members” autorė aiškina, kaip pasirūpinti savo emociniu saugumu santykiuose su artimaisiais. Skelbiame ištrauką iš penktojo skyriaus, kuriame pateikiamos naudingos frazės, padedančios užauginti vaikus sveikais suaugusiaisiais.
1. Aš tave myliu
Tėvai savo vaikams gali duoti per daug materialių dalykų: drabužių, žaislų, knygų ir pan. Tačiau nėra tokio dalyko kaip “per daug meilės”. Jei sakysime savo vaikams, kad juos mylime, ir darysime tai kuo dažniau, jie jausis tikrai mylimi. Frazė “aš tave myliu” suteikia vaikams drąsos, pasitikėjimo savimi ir paramos, kurios jiems reikia padarius klaidų. Šie trys paprasti žodžiai gali užgydyti žaizdas ir iš tiesų priversti juos jaustis gerai. Tai leidžia vaikams pajusti, kad tėvai yra jų gerbėjai gerąja prasme. Kad mama ir tėtis yra šalia jų ir tikrai juos myli.
Pagalvokite: kaip vaikai išmoksta mylėti save? Būtent per savo tėvų pavyzdį. Kai sakome vaikams, kad juos mylime, ir savo žodžius patvirtiname veiksmais, įskiepijame jiems meilę sau ir kitiems.
Žodžiai “aš tave myliu” išsklaido baimę ir suteikia vaikams pasitikėjimo savimi bei saugumo jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą.
2. Aš didžiuojuosi tavimi
Vaikams reikia absoliutaus palaikymo ir pritarimo, kad išsiugdytų sveiką savivertę. Jiems to labai reikia. Tėvai yra pirmieji žmonės, kuriems vaikai nori padaryti įspūdį. Beveik viską, ką vaikai daro, jie daro, kad sulauktų mūsų meilės ir pripažinimo. Taip, daugelis tėvų sako savo vaikams, kad jais didžiuojasi, tačiau svarbu šių žodžių kiekis, kokybė ir nuoširdumas. Kaip ir apkabinimai, meilė ir buvimas šalia savo vaikų. Mes, tėvai, ne visada galime sutikti su tuo, ką daro vaikai. Tačiau turėtume juos girti už tai, kad jie įveikė sunkiausią užduotį – kelionę į savo nepriklausomybę.
3. Aš klydau, atsiprašau, tu buvai teisus
Turime būti pakankamai atviri ir pasitikintys savimi, kad vaikų akivaizdoje galėtume pripažinti, jog klydome. Taip parodome, kad ir mes esame žmonės ir nesame tobuli. Turėtume juos užjausti, jei jie buvo įskaudinti dėl mūsų klaidos. Kai esame nuoširdūs ir nuolankūs su savo vaikais, parodome, kad tobulumas nepasiekiamas – nei jiems, nei mums. Norėdami pripažinti savo netobulumą, tėvai turi būti sąžiningi. Jei prisiimame atsakomybę už savo klaidas, padedame vaikams įgyti drąsos pripažinti ir priimti savo netobulumą. Taip elgdamiesi vaikai išmoksta siekti pusiausvyros, užuot buvę perfekcionistai. Prisiimdami atsakomybę už savo klaidas sukuriame tolerancijos ir atvirumo atmosferą. Vėliau ši atmosfera tampa pagrindu, ant kurio mūsų vaikai mokosi kurti visus savo būsimus santykius.
4. Aš tau atleidžiu – tu neprivalai būti tobulas
Nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Nėra tobulų tėvų. Visi sakome neteisingus dalykus ir darome tai, ko neturėtume. Visi švaistome laiką, laužome pažadus, pamirštame svarbius dalykus ir darome daugybę kitų klaidų.
Nė vienas iš mūsų iki galo nepateisina į mus dedamų lūkesčių, įskaitant ir savo pačių.
Visa tai turime prisiminti auklėdami vaikus ir suteikti jiems galimybę taip pat būti paprastais žmonėmis. Niekam, nepriklausomai nuo amžiaus, nepatinka, kai jam primenama apie blogą pasirinkimą ar klaidą. O jei už tą klaidą jie be galo baudžiami, žeminami kitų akivaizdoje ar trinami, tai tiesiog baisu. Mums, tėvams, reikia rasti pusiausvyrą: vaikai turi suprasti savo veiksmų pasekmes, o mes turime nepamiršti, kad vaikai taip pat turi jausmus. Mūsų užduotys – leisti jiems suprasti, kad jie verti meilės, nepaisant jų klaidų, parinkti tinkamas drausminimo priemones ir atleisti vaikams, jei jie suklysta.
5. Aš esu čia su tavimi ir tavęs klausausi
Labai svarbu išklausyti vaikus, kad jie suprastų: mums įdomu, ką jie nori pasakyti. Klausymasis leidžia mums pažvelgti į jų vidinį pasaulį ir užmegzti abipusiai malonų pokalbį, kurio metu ir tėvai, ir vaikas jaučiasi vertinami. Kad išvengtume nesusipratimų, pravartu pakartoti tai, ką išgirdome iš vaiko, ir įsitikinti, kad teisingai supratome. Jei taip, galime vaiką padrąsinti, nukreipti ir pagirti. Neigiamas ryšys atsiranda tada, kai jis nesijaučia svarbus, nes būti išklausytam yra pagrindinė jausmo, kad esi vertinamas, dalis.
Kaip galime pažinti savo vaikus ir būti jiems artimi, jei niekada jų neišklausome? Jei visą laiką su jais ginčijamės ir kalbame tik apie save? Mūsų vaikai yra kitokie nei mes, todėl užuot nurodinėjus jiems, ką daryti ir kuo būti, verta pirmiausia juos išklausyti, o vėliau (jei reikia) duoti patarimų. Tai padės vaikams išmokti spręsti problemas ir patiems priimti gerus sprendimus. Mane patį augino mama, kuri kalbėjo tik su manimi, o ne su manimi, mokė mane ir labai retai įsiklausydavo į mano poreikius ir jausmus. Noriu dar kartą pabrėžti: nepaprastai svarbu išklausyti savo vaikus.
6. Tai jūsų atsakomybė
Asmeninė atsakomybė yra svarbi brendimo dalis. Kai mūsų vaikai priima sprendimą – protingą ar neprotingą – jo pasekmės jiems tampa pamoka. Jei tėvai ugdys vaiko atsakomybę, jis ar ji išmoks šią pamoką.
Vaikai greitai išmoksta, kurie veiksmai duoda teigiamą rezultatą, o kurie – neigiamą, jei už tuos veiksmus tenka prisiimti asmeninę atsakomybę.
Tačiau jei vaikus gėdiname ir žeminame arba visai nieko nedarome, atsakomybės jų neišmokome. Mokydami juos priimti gerus sprendimus, vaikai neišvengiamai priims blogus. Svarbiausia neatimti iš jų šios galimybės, nes ši patirtis padės jiems augti. Tėvai turi mokyti savo vaikus, įsikišti, kai to reikalauja situacija, ir padėti jiems žengti į ateitį. Kai skatiname vaikus prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, siunčiame jiems aiškią “žinutę”: aš tikiu, kad tu sugebi padaryti tai, kas būtina. Nesuprasdami savo atsakomybės, vaikai nesugebės tvarkyti savo gyvenimo.
7. Turite viską, ko reikia sėkmei pasiekti
Vaikai gana anksti supranta, kad sėkmė yra tiesioginis pastangų ir ryžto rezultatas. Sveika savivertė yra šarvai, kurie apsaugo vaikus nuo sunkumų pasaulyje. Turėtume auklėti vaikus taip, kad jie žinotų savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mylėtų save. Tai padės mūsų vaikams lengviau susidoroti su konfliktais ir atsispirti negatyvumui. Tikėjimas, kad mūsų vaikai turi viską, ko reikia, kad jiems pasisektų, padeda jiems optimistiškiau žiūrėti į gyvenimą ir į tai, kas jų laukia ateityje.
Viena iš svarbiausių dovanų, kurias duodame savo vaikams, yra mūsų tikėjimas jais.
Turėtume skatinti jų pastangas, džiaugtis pasiekimais ir palaikyti juos po nesėkmių. Turime paaiškinti vaikams, kad nesėkmės yra neatsiejama gyvenimo dalis ir kartais sunkumai padeda jiems pasiekti naujų laimėjimų. Nesėkmės moko vaikus suprasti, kas buvo nesėkmė, po kurios jie gali bandyti dar kartą. Mokydamiesi per pralaimėjimus rasti kelią į pergales, jie nuties kelią į laimingą gyvenimą.
Meilė ir drausmė turėtų būti vaikų auklėjimo gairės. Drausmė ir pažeminimas nesiderina tarpusavyje. Jei sulaužysite vaiko savigarbą, su pasekmėmis jam teks susidurti visą gyvenimą. Būkite atsargūs: kai vaikai užaugs, bus daug sunkiau pakeisti jų pačių požiūrį. Todėl vaikų savigarbą turėtumėte pradėti ugdyti kuo anksčiau ir daryti tai nuosekliai bei nuoširdžiai. Kai mūsų vaikai bando, patiria nesėkmę, vėl bando, vėl patiria nesėkmę, o paskui jiems pavyksta, jie apytiksliai įsivaizduoja savo galimybes. Kartu jų savęs vertinimą formuoja ir bendravimas su mumis bei kitais žmonėmis. Kuo daugiau palaikymo ir teigiamų sąveikų, tuo atsparesni ir labiau pasitikintys savimi tampa mūsų vaikai.
