Temos
Hidrofobijos priežastys gali slypėti jų protėvių gyvenimo būde, bet ne tik.
Esu tikras, kad šis klausimas bent kartą kilo kačių savininkams, kurie bandė plauti savo augintinius. Dauguma gyvūnų stengsis visomis keturiomis galūnėmis ir krykštaus, bet iki paskutinės akimirkos neleis įbristi į vandenį.
Kodėl katės jos bijo? Elgsenos mokslininkai mano, kad taip yra dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, naminiai gyvūnai yra kilę iš laukinių plėšriųjų Artimųjų Rytų kačių. Jų protėviai gyveno sausoje ir karštoje aplinkoje, kur vanduo buvo retas išteklius. Evoliucijos proceso metu katės išmoko efektyviai medžioti tokiomis sąlygomis, todėl gerai bėgioja ir laipioja medžiais. Tačiau joms paprasčiausiai nereikėjo mokytis plaukti.
Be to, laukinės katės geria mažiau nei kiti gyvūnai. Laukinėje gamtoje didžiąją dalį organizmui reikalingų skysčių jos gauna iš maisto. Todėl joms retai tenka artintis prie atviro vandens – nebent jos dehidratuoja.
Apskritai laukinės katės visada gerai jautėsi vandenyje, ir šis elgesys buvo perduotas jų prijaukintiems palikuonims.
Be elgsenos aspektų, yra dar viena aktuali hidrofobijos priežastis – jų kailis. Kačių kailis yra storas ir tankus, todėl lengvai sušlampa. Ir šie gyvūnai negali jo nusikratyti kaip šunys.
Kai kailio danga sušlampa, ji praranda izoliacines savybes, katė greitai atvėsta ir gali peršalti. Natūralu, kad tai nėra patys maloniausi pojūčiai, todėl ji linkusi jų vengti. Be to, šlapias kailis tampa sunkus, todėl judesiai tampa labiau suvaržyti, todėl katė jaučiasi nepatogiai ir pažeidžiama.
Galiausiai kai kurie elgsenos specialistai mano, kad vandens baimę ypač stipriai jaučia katės, patyrusios su vandeniu susijusių traumuojančių įvykių, pavyzdžiui, įkritusios į pilną vonią. Dėl to gyvūnas gali bijoti skysčių visą likusį gyvenimą.
Tačiau ne visos katės kenčia nuo hidrofobijos – yra išimčių. Kai kurie augintiniai, nuo mažens pripratę maudytis, gali susidomėti vandeniu ir net mėgautis jame pliuškenimusi. Tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė.
