Temos
Tai keičia mūsų požiūrį, bet nebūtinai lemia sėkmę ateityje.
Neseniai “Twitter” tinkle paplito įrašas, kuriame viena mergaitė rašė: “Vaikai, užaugę šeimoje, kurios pajamos yra didesnės nei vidutinės, iš tiesų kitaip suvokia realybę (sielos šauksmas)”. O socialinių tinklų vartotojai dalijosi savo vaikystės istorijomis.
Pavyzdžiui, kai kuriems buvo netikėta, kad draugas galėjo tiesiog išmesti nepatikusį maistą. Kad gali nesijaudinti dėl sugedusio įtaiso, nes namuose nesuges, o tiesiog nusipirks naują. Kad ėjimas į kavinę yra ne šventė, o eilinis įvykis. Arba kad skirtingiems žmonėms frazė “neturiu pinigų” reiškia ne tą patį: kažkam tai yra negalėjimas dabar nusipirkti brangaus daikto, o kitam – susimokėti už autobuso bilietą, nes piniginė tiesiog tuščia.
Tai ne du pasauliai, tai skirtingos patirtys. Nes skurdas vaikystėje iš tiesų turi įtakos žmogaus būklei suaugus. Tačiau svarbu suvokti, kad “neskurdas” nėra namas Rubliovkoje ir privatus sraigtasparnis. Tai aprūpinimas maistu, t. y. galimybė įvairiai maitintis nebijant, kad rytoj šaldytuvas bus tuščias, galimybė naudotis švietimo ir medicinos paslaugomis ir apskritai rami atmosfera šeimoje be nuolatinio streso dėl pinigų stygiaus.
Vaikų skurdo poveikis
Palyginti su tais, kurie užaugo pasiturinčioje aplinkoje, žmonės iš socialiai remtinų šeimų skiriasi keliais aspektais.
Mažesnė savikontrolė ir pasitikėjimas pasauliu
Praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose su 4-6 metų vaikais buvo atliktas garsusis zefyrų eksperimentas. Vaikas buvo pasodinamas kambaryje, priešais jį padedamas zefyras (ar kitas skanėstas) ir siūloma rinktis: suvalgyti saldumyną dabar arba palaukti 15 minučių ir gauti dvigubai daugiau. Eksperimento metu tyrėjas išeidavo iš kambario, o vaikai likdavo vieni su pagunda. Vieni laukdavo suaugusiojo, o kiti valgydavo zefyrą.
Po kelių dešimtmečių mokslininkai patikrino šių vaikų gyvenimą. Paaiškėjo, kad tie, kurie po 15 minučių pasirinkdavo du zefyrus, pasižymėjo didesne sėkme. Jų stojimo į universitetus testų rezultatai buvo aukštesni, dalyviai geriau adaptavosi visuomenėje, o pagal kūno masės indeksą buvo lieknesni. Tie, kurie nesugebėjo išsilaikyti ketvirtį valandos, suaugę pasižymėjo mažesne savikontrole ir buvo labiau įsitempę.
Rezultatai buvo susiję su dalyvių asmenybės savybėmis. Mokslininkai padarė išvadą, kad tie, kurie pasižymėjo savikontrole, buvo linkę būti sėkmingesni. Tačiau kai eksperimento kritikai įsigilino, paaiškėjo, kad problema buvo ne asmeninė, o institucinė. Tie, kurie laukė antrojo zefyro ir tam tikrais etapais pasiekė geresnių rezultatų, augo šeimose, kurių pajamos ir statusas buvo geresni. Tai reiškia, kad šie vaikai turėjo galimybę lankyti geresnes mokyklas, stimuliuojančią aplinką, daugiau knygų namuose ir pan. O savikontrolė pati savaime nebuvo toks reikšmingas veiksnys, kad aplenktų ekonominius ir socialinius veiksnius.
Tačiau tai veikė ir atvirkščiai: savikontrolę buvo lengviau pademonstruoti tiems, kurie augo turtingesnėmis sąlygomis, nes šie vaikai labiau pasitikėjo pasauliu. Lengviau laukti, kai esi tikras, kad, pirma, gausi antrą zefyrą, o antra, tai ne paskutinis saldainis tavo gyvenime, tai nėra didelė netektis.
O pasitikėjimas pasauliu yra svarbus. Būtent jis leidžia mums nebijoti ką nors pradėti, apsispręsti dėl reikšmingų dalykų ir pan. Pavyzdžiui, žmogus persikelia į kitą miestą žinodamas, kad ten ras darbą, gyvenamąją vietą, draugų ir puikų gyvenimą. O kažkas yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad jį ten apgaus, atims tai, ką jis mažai turi, ir apskritai niekas jo ten nelauks. Pirmieji tiesiog nusprendžia pasikeisti, nes apskritai visa jų patirtis jiems taip sako. Antrieji taip pat remiasi savo praeitimi, ir tai neleidžia jiems imtis veiksmų.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Vėlesni tyrimai rodo, kad po 40 metų eksperimento dalyvių gyvenimas buvo maždaug toks pat. Reikšmingų skirtumų tarp jų nebuvo. Tačiau tarpinės išvados rodo, kad tiems, kurie pasirinko du zefyrus, buvo lengviau.
Ryškesnis bejėgiškumo jausmas
Skurdas vaikystėje sukelia nesugebėjimo apsisaugoti, apsirūpinti ar pasirūpinti savimi jausmą.
Užaugę be turto žmonės dažniau atsisako sudėtingų užduočių. Pavyzdžiui, viename eksperimente dalyvių buvo paprašyta išspręsti galvosūkį. Žmonės iš neturtingų šeimų pasidavė 8 proc. greičiau.
Mažesnė savigarba ir pasitenkinimas gyvenimu
Suaugusiųjų pasitenkinimas gyvenimu tiesiogiai susijęs su turtu, nepriklausomai nuo turtinės padėties vaikystėje. Tačiau tų, kurie užaugo neturtingoje šeimoje, pasitenkinimo savimi rodikliai vidutiniškai yra žemesni.
Jų savivertė taip pat žemesnė, o tai, mokslininkų nuomone, gali būti susiję su visuomenėje stigmatizuojamomis nesėkmingomis šeimomis, bet ne tik su jomis. Norint tikėti savo jėgomis ir gebėjimais, reikia praeities sėkmės patirties. O neturtingų tėvų vaikai rečiau gali pasigirti tokia patirtimi.
Prastesnė fizinė ir psichinė sveikata
Dažnai teigiama, kad vaikams nerūpi turtingumas, jiems reikia būti mylimiems. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Skurdas jį pradeda veikti dar prieš gimstant, nes jį jaučia nėščia mama. Lėtinis stresas gali sukelti vaiko smegenų raidos pokyčius. Vėliau tai kartais sukelia nerimą, agresiją, hiperaktyvumą ir polinkį į depresiją. O jei šeimos finansinė padėtis nepagerės, problemos dar labiau paaštrės.
Remiantis magnetinio rezonanso duomenimis, skurde augančių vaikų smegenų žievės plotas yra vidutiniškai 6 proc. mažesnis. Ši sritis yra atsakinga už pažintinius gebėjimus. Vaikams iš skurdžių šeimų gali kilti problemų dėl susikaupimo, įsiminimo, skaitymo. Tiesa, čia mokslininkai iki galo nesupranta, dėl ko taip yra. Nes, kaip ir eksperimento su zefyru atveju, tai gali lemti mažesnės galimybės gauti išsilavinimą ir ne tokia rami, palanki šeimos aplinka.
Ką daryti suaugusiam žmogui, užaugusiam neturtingoje šeimoje
Patarimas stengtis gimti turtingoje šeimoje yra akivaizdžiai pavėluotas. Todėl pirmiausia verta prisiminti, kad materialinė padėtis vaikystėje daro įtaką būsimam gyvenimui, bet jo nenulemia. Priešingu atveju nebūtų tiek daug sėkmės istorijų apie žmones, kurie iš dugno prasiskynė kelią į viršūnę.
Skurdas yra stresas, trauma. Tačiau mes visi esame sudaryti iš traumų ir praeities patirčių. Svarbu, kaip su jomis susitvarkome. Kai kurie gali nejausti jokių pasekmių. Kai kas jausis bejėgis arba susidurs su menka savigarba. Neturime laiko mašinos, kad galėtume grįžti į vaikystę ir mėtyti į save pinigus. Tačiau yra įrankių, kaip nustatyti silpnąsias vietas ir dirbti su jomis. Geriausia – su konsultantu, nes ne visada patys galime įžvelgti savo problemas.
Žmogus iš bet kurios šeimos gyvens geriau, jei išmoks prisiimti atsakomybę už save, pripažins savo pasiekimus ir jais didžiuosis, dirbs su savo nuostatomis ir pradės priimti sprendimus.
