Temos
Nelengva būti maloniu pašnekovu.
1. Užstrigimas išmaniajame telefone
Šį punktą būtų galima pavadinti “išsiblaškymu” arba “nesusikoncentravimu į pokalbį”. Tačiau su šia problema dažniausiai susiduriama, kai jūsų vizažistas rankose turi išmanųjį telefoną. Šiuo atveju asmuo nelemia pasaulio likimo ir nebūtinai turi palaikyti ryšį. Jis gali tiesiog vartyti socialinius tinklus arba susirašinėti žinučių siuntimo programose.
Daugelis žmonių taip elgiasi ne iš piktos valios, ne todėl, kad nesidomi pašnekovu ar jo negerbia. Tiesiog telefonas tapo mūsų rankų pratęsimu, ir jei nustosite nuolat žiūrėti į ekraną, galite susidurti su nerimu.
Tačiau jei norite malonaus dialogo, geriau palikite įtaisą rankinėje ar kišenėje. Taip prietaisas mažiau blaškys dėmesį ir suteiks galimybę atkreipti dėmesį į priešais esančius žmones.
2. Pertrauka
Pokalbio metu žmonės nori ne tik klausytis, bet ir pasisakyti. O antrasis dažnai būna dar svarbesnis, nes padeda žmogui perteikti savo poziciją. Patogiame bendravime kiekvienas turi teisę tai daryti, todėl pašnekovai išklauso vienas kitą, net jei mintis jiems nėra šviežia. Tačiau tie, kurie pertraukinėja, gali sugriauti bet kokio dialogo magiją.
3. Visą laiką giriasi
Pasakoti apie savo pasiekimus ir laimėjimus yra normalu ir net naudinga. Ne visi tai suvokia adekvačiai, bet tai ne jūsų problema. Problemos prasideda tada, kai žmogus pokalbyje vietoje ir ne vietoje įterpia šią informaciją.
Pavyzdžiui, kas nors jums praneša, kad gavo paaukštinimą. Pagyrūnas negalės nutylėti ir būtinai įsiterps su “ir aš čia, ir aš turiu”. Bet koks pokalbis su juo palieka poskonį, tarsi būtumėte atėjęs į naudą dėl jo triumfo. O žmonės vis tiek susirenka aptarti įvairių dalykų.
4. Visada giriasi
Taip elgiasi paslėpti pagyrūnai. Jie taip pat atkreipia visą dėmesį į save, tik traukia, kaip jiems viskas blogai. Žmogus turi kažkokių problemų – nieko tokio, bet jo pašnekovas turėjo tokių dalykų… Ir vėl: pokalbis nėra nauda, todėl toks elgesys gali būti atgrasus.
5. Pernelyg komplikuoti kalbą
Dauguma tų, kurie kada nors rašė esė ar kursinį darbą, žino, kaip paprastą trijų žodžių sakinį paversti daugiasluoksne konstrukcija puslapyje. Mokslinių darbų stilistika tokį dalyką leidžia. Tačiau šnekamoji kalba yra kitokia ir neatsitiktinai išskirta kaip atskira kalbos sistema. Joje daug paprastų ir nesudėtingų sakinių, žodžiai paprastesni. Net filologijos profesoriai nekalba taip, kaip rašo.
Todėl, kai žmogus nuolat vartoja dalyvinius ir departikulinius posakius, skuba su knyginiais terminais, tai suvokiama nepatogiai. Tokie pašnekovai, aišku, nėra patys blogiausi pasaulyje, tačiau bendrauti su jais gali būti sunku.
6. Baigti kitų žmonių pasakojimus
Kai dialogo metu kas nors pasakoja istoriją ar anekdotą, o antrasis žino, kaip jis baigėsi, normalu palinkčioti galva ir pasakyti: “O, tiesa, juokinga”. Paprastai tai nesėja jokios įtampos, priešingai, padeda suprasti, kad pašnekovai turi kažką bendro.
Kai bendrauja trys ar daugiau žmonių, situacija nėra tokia nepavojinga. Pasakotojas kalba, nors ir nedidelės auditorijos akivaizdoje. Ir jis nori sulaukti jų juoko, siaubo, nuostabos. Asmuo, kuris į tai įsivelia ir išduoda pabaigą, užtraukia antklodę ant savęs, nuvertina pasakojimą ir pavagia kažkieno kito šlovės akimirką. Tai nesąžininga ir šlykštu.
7. Nepatogių klausimų uždavinėjimas
Kai kalbama apie kieno nors kito netaktą, dažnai iliustracijai pasitelkiamas stereotipinis trečiosios tetos įvaizdis. Jie nenori su ja susitikti, jos laukiama su baime. Juk ji užduos nepatogių klausimų, pavyzdžiui, “Kodėl tu nerandi normalaus darbo?”, “O kada vaikai?”. Jei nemalonu girdėti tokius dalykus iš giminaičio, vadinasi, tą patį darys ir kas nors kitas.
8. Būti pasyviai agresyviam
Pasyvioji agresija gali pasireikšti įvairiai: nuolatiniu sarkazmu, komplimentais-įžeidinėjimais (“O, ta suknelė tau taip gražiai atrodė, kai pagaliau numetei svorio”) ir pan. Ir ji sukelia diskomfortą pokalbyje net tiems, į kuriuos ji nėra nukreipta.
Kartais pasyvioji agresija naudojama kaip priemonė. Pavyzdžiui, kovojant su tais pačiais netaktiškais klausimais. Bet jei nuo jos oras tampa toks duslus, kad norisi atidaryti langą, ar turėtume stebėtis, kad pašnekovai turi staigių reikalų.
9. Duoti neprašytą patarimą
Galima drąsiai dalytis mintimis, kai žmogus aiškiai pasakė: man įdomu, ką tu apie tai galvoji, kaip tu pasielgtum. Tačiau jei tiesioginio klausimo nebuvo, noras padaryti gera atrodo kaip eilinis nemandagumas. Ypač atsargūs turėtų būti teiginiai, kurie tiesiogiai susiję su asmeniu: jo išvaizda, gyvenimo situacija ir pan. Tie, kurie geriau už kitus žino, kaip visi aplinkiniai turi gyventi, paprastai yra nemėgstami.
10. Melas
Jei žmogus periodiškai sako netiesą, tai verčia abejoti visais kitais jo žodžiais. O kas gi norėtų bendrauti su žmogumi, kurio pasisakymuose sunku rasti tiesos.
