Temos
Išsiaiškinkime, ar tai lemia socialinis spaudimas, ar įgimta meilė švarai.
Palaipsniui vyrai vis daugiau laiko skiria namų ruošos darbams. Tačiau lyčių atotrūkis vis dar gana didelis ir visur. Pavyzdžiui, amerikiečių atliktas tyrimas rodo, kad moterys atlieka didžiąją dalį darbų, nors jos yra pagrindinės šeimos maitintojos.
Naujausiais duomenimis, Lietuvoje moterys namų ruošos darbams, išskyrus pagrindinį darbą, skiria vidutiniškai 6 valandas per dieną – maždaug dvigubai daugiau nei vyrai. Ši veikla apima ne tik namų ruošos darbus, bet ir rūpinimąsi vaikais, pagyvenusiais giminaičiais ir pan.
Tuo pat metu vyrai daugiau dirba apmokamą darbą, tačiau tik 40 minučių per dieną. Tarptautinės darbo organizacijos duomenys šiek tiek kitokie. Jos duomenimis, abi lytys namų ruošos darbams skiria mažiau laiko: moterys – 4 val. 25 min. per dieną, vyrai – 1 val. 23 min. Tačiau skirtumas pasirodo dar įspūdingesnis. Žinoma, tai vidutiniai duomenys; vienose šeimose darbai gali būti pasiskirstę teisingai, kitose – vienas asmuo apkrauna visą namų ūkį. Tačiau kalbame apie tendenciją.
Ir dažnai kalbant apie tokį pareigų pasiskirstymą iškyla argumentas: o gal tai visai ne lyčių nelygybė ir ne patriarchatas? Galbūt moterys pačios iš nieko susikuria savo problemas? Ką apskritai galima nuveikti turint tiek daug laiko? Technologijų dėka daugelis procesų buvo automatizuoti. O kai kurių dalykų daryti nebūtina. Pavyzdžiui, lyginti antklodžių užvalkalus ir kas savaitę šveisti plyteles vonioje – ar tai tikrai būtina.
Gal moterys tiesiog nori visko? Pabandykime išsiaiškinti šios problemos esmę.
Moterims taikomi kitokie standartai
Manoma, kad moterys praleidžia daug brangaus laiko valydamos vonios kambario plytelių siūles ir šluostydamos dulkes, nes apskritai yra labiau linkusios į švarą. Tyrimai rodo, kad taip nėra. Pavyzdžiui, viename jų mokslininkai parodė vyrams ir moterims skirtingų kambarių nuotraukas ir paprašė jų įvertinti, kiek juose nešvaru ir kaip skubiai reikia valyti. Skirtumo beveik nebuvo – vyrai taip pat gerai pastebėjo netvarką.
Respondentų taip pat buvo klausiama, kas turėtų valyti kambarį skirtingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, jei kambaryje gyveno viena moteris, respondentai buvo labiau linkę manyti, kad ji tai padarė pati. Jei kambarį valė vyras, jie dažniau manė, kad jį turėtų valyti darbuotojas. Jei pagal legendą kambaryje gyveno pora, labiau tikėtina, kad namų ruošos darbais rūpinosi moteris. Tai buvo pastebėta abiejų lyčių atstovams.
Šeimininko lytis turėjo įtakos tam, kaip dalyviai vertino jo moralines savybes ir netvarkos svarbą. Moterys, kurių kambaryje buvo palyginti švaru, buvo suvokiamos kaip mažiau tvarkingos ir net mažiau moralios nei vyrai, jei jie buvo lygiai tokio paties kambario gyventojai. Tačiau netvarkingo kambario atveju jį suprato visi, tik dėl skirtingų priežasčių. Tiksliau, buvo įgyvendinami skirtingi kultūriniai stereotipai. Buvo sakoma, kad vyrai apskritai yra netvarkingi ir tingūs, o moterys – kad nėra tokios švarios, kokios turėtų būti.
Apskritai tyrimo rezultatai įdomūs, bet tikrai ne šokiruojantys. Buitiniu lygmeniu prie jų galima prieiti tiesiog pažvelgus į tai, kaip auga moterys ir vyrai. Lengva įsivaizduoti, kaip ateina mama ir ploja rankomis: “Kokia netvarka ant tavo stalo, kaip tu gali, juk tu mergaitė!”.
Ir sunku įsivaizduoti tą pačią frazę: “Tu esi berniukas”. (“Tu esi berniukas” taip pat plačiai vartojamas, bet kituose kontekstuose. Jis taip pat nėra geras, bet dabar ne apie tai). “Tualetas yra šeimininkės veidas” – bet ne savininko. Net jei bute gyvena pora, socialinio vertinimo priespauda teks moteriai, o ne vyrui. Ir tai patvirtina mūsų minėtas tyrimas. Be to, iš abiejų partnerių vyras dažnai labiau reikalauja švaros, tačiau jis to pasieks svetimomis rankomis, dažnai manipuliuodamas ta pačia lytimi.
Tačiau kalbama ne tik apie namų ruošos darbus. Iš moterų taip pat dažniau tikimasi, kad jos rūpinsis pagyvenusiais giminaičiais – net jei jie yra artimi partneriai. Ta pati istorija ir su vaikais. Ir nors kalbant apie mažus kūdikius tam yra pagrindo – žindymo niekada nebuvo atsisakyta, – su vyresniais vaikais tai nėra taip akivaizdu. Nors jei vaikui kas nors nutinka mokykloje, paprastai skambinama motinai.
Šis kontekstas rodo, kad tiesa, jog pačios moterys yra reiklesnės, kai kalbama apie švarą ir kitus namų ruošos darbus. Tačiau ne todėl, kad jos to nuoširdžiai nori. Taip yra todėl, kad žmonės yra socialinės būtybės ir mums svarbus pritarimas. Daugelis moterų jaučiasi įpareigotos gyventi pagal aukštus standartus. Nė dulkelės, arba mergaitė yra neteisinga. O išsiveržti iš visuomenės nustatytų rėmų nėra lengva.
Moterys geriau žino, kiek namų ruošos darbų reikia atlikti
Dabar pereikime prie tos diskusijos vietos, kai vyras, dažniausiai vyras, sako: “Aš tą patį padarau per pusvalandį. Kaip tai gali užtrukti taip ilgai?” Ir čia praverčia vieno tokio kalbėtojo pranešimas, kurį galima laikyti vidutiniu. Panagrinėkime, kas čia negerai, taškas po taško.
Kažkodėl tokiems palyginimams visada naudojama situacija, kai žmogus gyvena vienas. Tačiau ir moterys, gyvenančios vienos, retai skundžiasi kasdienybe. Galbūt tik todėl, kad šiuo atveju iš lygties lengva pašalinti socialinį komponentą. Jūs tiesiog nieko nekviečiate į savo būstą ir niekas jums nepasakys blogo žodžio, net jei po lubomis bus purvo.
Darbo krūvis gyvenant vienam ir gyvenant poroje skiriasi daugeliu procesų. Nusipirkti dvigubai daugiau maisto produktų, pakabinti dvigubai daugiau skalbinių tenka ilgiau. Be to, dažnai vienas žmogus prisiima vadybines funkcijas – prisiminti, kam baigėsi šampūnas, ar namuose yra grikių ir t. t., o tai taip pat reikalauja pastangų.
Galiausiai, esant vidutiniams lietuviškiems atlyginimams, organizuojant namų ūkį taip pat tenka nemažai dirbti skirstant finansus. Pavyzdžiui, kepsnio ir daržovių salotas pagaminti tikrai greitai. Tačiau tik nedaugelis žmonių uždirba tiek, kad galėtų kasdien valgyti kepsnį. O sugalvoti, kaip iš vienos vištos pagaminti dešimt patiekalų, yra nemažas darbas.
Taip sklandžiai pereiname prie pranešimo tęsinio.
Čia mes pateksime į fantazijų pasaulį. Patalynę galima pakeisti tik per 3 minutes, jei miegate ant sofos ir užsiklojate “traukinio stiliumi”, t. y. neįdėdami antklodės užvalkalo į antklodės užvalkalą. Taip pat kyla klausimų dėl skalbimo laiko. Naudojant kasdienius drabužius ir patalynę, tai mažiausiai du skalbimai.
Laikantis griežtesnių higienos reikalavimų, rankšluosčius ir apatinį trikotažą galima skalbti atskirai, o tai jau sudaro keturias įkrovas. Per 3-4 minutes galima išvalyti dulkes nuo matomų paviršių, bet taip pat nuo spintelių, kištukinių lizdų, šviesos jungiklių, durų viršūnių… Tai svarbu ne dėl grožio, bet dėl sveikatos, o dulkės linkusios kauptis ant visų horizontalių paviršių, nesvarbu, ar jie matomi, ar ne. Likusią protinę skaičiavimo mankštą gali atlikti kiekvienas, pavyzdžiui, per penkių minučių kelionę į parduotuvę.
Be to, net ir paviršutiniškai pažvelgus į sąrašą galima pamatyti, kad daugelio daiktų jame nėra. Pavyzdžiui, plaunant tuos pačius sanitarinius prietaisus, nors autorius tolesniuose komentaruose tikina, kad tai daro reguliariai. O tai vis dėlto reiškia, kad savo skaičiavimuose jis jau padarė klaidą.
Vidutiniškai moteriai jis būtų daug ilgesnis, nes ji geriau įsivaizduoja visą darbų apimtį, kad namai būtų tvarkingi (plačiąja prasme) ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau nėra taip, kad šios žinios perduodamos su XX chromosomų rinkiniu. Jos yra ugdomos.
Mergaitės į namus atvedamos anksčiau. Taigi jos priverstos tvarkytis dažniau nei berniukai. Dėl to mergaitės įgyja žinių, kad valymas yra jų atsakomybės sritis. Berniukai įgyja žinių, kad už juos valys kažkas kitas. O spartietiškas gyvenimas yra laikinas nepatogumas tarp motinos ir žmonos.
Jei to nedaro moteris, galbūt to nepadarys niekas kitas.
Susidūrėme su fantazijomis apie laiką. Ir dar yra namų ruošos darbų rezultatas. Ar įmanoma gyventi taip, kaip aprašo aukščiau esančio įrašo autorė? Žinoma, kas draudžia. Bet daugelis nebus patenkinti skalbdami patalynę su gatvės džinsais (ypač jei jie balti, o kelnės juodos), gamindami maistą daugiafunkcinėje viryklėje pagal principą “įmetė viską, kažkas išėjo”, plaudami grindis per 10 minučių, o tai veikiau reiškia “braukite skudurą matomose vietose”.
Be to, neretai vyrą tokios sąlygos tenkina gyvenant vienam, tačiau jo komforto reikalavimai staiga padidėja, kai jis apsigyvena su moterimi. Kartu jis turi mažai laiko namų ruošos darbams, todėl jai bus lengva.
Juo labiau kad namų ruoša, kaip matome iš pirmiau pateikto tyrimo, jų galvose vis dar yra moters reikalas. Neatsitiktinai kai kurie vyrai namų ruošos darbus traktuoja kaip pagalbą: “Na, tu nesakei, kad tai reikia padaryti, todėl aš to nedariau”. Tačiau veikla po priminimo negali būti vadinama visaverčiu dalyvavimu procese. Ji reiškia užbaigtą veiksmą nuo “prisiminiau, kad tai reikia padaryti” iki “palikti vietą idealiai sutvarkytą”.
O prašymai dažnai sabotuojami – ne be piktos valios. Pavyzdžiui, šioje medžiagoje pateikiamos penkios tokios istorijos.
Taigi dažnai moteriai iš tiesų lengviau viską daryti pačiai, nei priminti, kontroliuoti, kovoti su sabotažo pasekmėmis. Nes tai taip pat yra darbas.
Moterys gali tikėtis naudos
Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad šis punktas taikomas ne visoms moterims, o daugiausia toms, kurios priima lyčių socializacijos taisykles ir stengiasi jų laikytis. Pagal šią sistemą “tinkamas” partneris yra tas, kuris nuolankiai ištveria visus kasdienio gyvenimo sunkumus.
Ji dažnai rodoma kaip pavyzdys: ir namuose nėra dulkių, ir septynių patiekalų vakarienė ant stalo, ir vaikai nušluostyti. Ar jai tai patinka? Galbūt jai patinka. Jei “tinkama, gera žmona” jai yra socializacijos viršūnė, jai puikiai sekasi atlikti savo vaidmenį.
Subtilybė ta, kad dažnai moteris į tai eina tikėdamasi, jog vyras taip pat automatiškai perims savo lyties vaidmenį. Ir ne paviršutiniška prasme, o pilna šio žodžio prasme. Pavyzdžiui, kad jis ne tik atneš atlyginimą, bet iš tiesų užtikrins aukštą pragyvenimo lygį.
Tiesa, vyras gali to nesuvokti, nes sandoris yra numanomas, bet neišsakomas. Ir visai pasitenkins vienu valgymu vietoj septynių.
Kokia yra galutinė suma
Iš šono kartais atrodo, kad moterys iš tiesų nori pačios atlikti visus namų ruošos darbus. Juk jos tarsi savanoriškai prisiima šią naštą sau. Nebūtinai todėl, kad apie tai svajoja, bet todėl, kad to iš jų tikimasi, kad jos nori sulaukti visuomenės pritarimo ir savotiško atlygio už atitikimą “normoms”. Arba todėl, kad mergina nori gyventi patogiai ir švariai, bet niekas nesiruošia jos aprūpinti.
Ar viskas su tuo gerai? Tai sudėtingas klausimas kiekvienai konkrečiai šeimai. Jei visi laimingi, tikriausiai viskas gerai. Moterys gali būti patenkintos tokia padėtimi, net jei retkarčiais skundžiasi. Kai kurioms patinka jausmas, kad be jos viskas čia sugriūtų. Kai kurios gerai jaučiasi aukos būsenoje, kurios niekas nevertina. Jos nenori nieko keisti. Bet tai nereiškia, kad visi tokie yra.
Iš to savaime neišplaukia, kad jei kas nors ką nors daro, vadinasi, jiems tai patinka. Tokius dalykus geriau aptarti.
Papasakokite, kiek laiko skiriate namų ruošos darbams?
