Temos
Svetlana pagal išsilavinimą yra biologė, tačiau prieš septynerius metus persikėlė į Indoneziją ir pakeitė profesiją. Iš pradžių universitete ji dėstė rusų kalbą, vėliau išmoko vietinę kalbą ir tapo vertėja. Jos klientai – daugiausia rusakalbiai investuotojai ir verslininkai. Svetlana papasakojo apie tai, kiek galima uždirbti Balyje mokant rusų ir indoneziečių kalbas, taip pat apie vietinių gyventojų mentaliteto ypatumus, į kuriuos geriau atsižvelgti, kai su jais bendraujama.
Perkėlimas
Pirmą kartą į Indoneziją pirmą kartą išvykau 2013 m. į AIESEC organizuotą šešių savaičių anglų kalbos stažuotę. Universitete studijavau biologiją, pradėjau rašyti diplominį darbą ir supratau, kad mano temos medžiaga daugiausia buvo anglų kalba. Jo mokiausi nuo mokyklos laikų, bet nesėkmingai. Draugė man patarė vykti stažuotis į užsienį – ji pati per porą mėnesių įvaldė kalbą. Norėjau vykti į Pietų Afriką, bet nebuvo laisvų stažuočių, o bilietų kainos buvo per didelės. Tuomet svarsčiau apie Indiją, bet kažkuriuo metu su manimi susisiekė projekto vadovas Indonezijoje. Šią šalį pasirinkau dėl klimato ir gamtos. Pats anglų kalbos lygis Indonezijoje neturėjo reikšmės, nes stažuotės metu daugiausia bendraujama su programos dalyviais: jie yra atrinkti ir paprastai visi gerai moka kalbą. Tačiau apskritai didmiesčių gyventojai gana gerai kalba angliškai.
Man labai patiko ši šalis, todėl nusprendžiau grįžti po studijų baigimo. Visus metus taupiau, dirbau ne visą darbo dieną ir taupiau stipendiją; gavau didesnę stipendiją, kuri labai padėjo. Galiausiai, kai atvykau į Džakartą, kortelėje turėjau beveik 2600 eurų. Tikėjausi metus keliauti po Indoneziją ir grįžti namo. Man pavyko nuvykti į Javą, Balį ir Lomboką, bet tada rublis žlugo.
Jis pakeitė mano planus: visos mano santaupos akimirksniu sumažėjo perpus.
Tuomet nusprendžiau ieškoti darbo. Praktikos metu užmezgiau daug pažinčių, daugiausia su universiteto studentais ir dėstytojais. Jie padėjo man įsidarbinti ir rusų kalbos mokytoju. Indonezijoje kažkas mokosi, kad galėtų išvykti į Rusiją studijuoti magistro laipsnio, kažkas nori tapti vertėju. Tačiau dauguma mano studentų paprasčiausiai nepateko į norimą katedrą, o į rusų kalbos katedrą pateko. Deja, žinoma. Baigę universitetą jie dažniausiai vyksta dirbti į Balį, į viešbučius, kuriuose yra daug rusakalbių turistų.
Kai gavau darbą, man reikėjo tik paso ir departamento vadovo rekomendacijos: jis labai norėjo, kad jo darbuotojas būtų gimtakalbis. Tuo metu dirbau be leidimo ir neturėdamas atitinkamos vizos. Tai buvo neteisinga, bet turėjau kažkaip užsidirbti pinigų. Oficialus įdarbinimas Indonezijoje kainuoja apie 2 000 eurų per metus, iš kurių 1 000 eurų kainuoja darbo leidimas ir dar tiek pat – darbo viza. Jei gaunate leidimą gyventi, galite dirbti tik turėdami darbo leidimą, už kurį moka darbdavys. Tiesą sakant, daug užsieniečių čia dirba nelegaliai. Tai pigiau, bet pavojingiau: gresia deportacija ir tolesnis draudimas atvykti į šalį. Darbdaviai nėra baudžiami.
Mano Rusijos universitete nuo trečio kurso vyko papildomas mokytojų rengimas. Niekada nelaikiau savęs mokytoju, tai buvo tik programa. Tačiau galiausiai šie įgūdžiai man labai pravertė. Iš esmės skirtingų dalykų mokymo metodai nėra labai skirtingi, svarbiausia – išmanyti savo dalyką. Tiesa, iki Indonezijos niekada nebuvau nieko mokęs užsieniečių, nes mano anglų kalbos žinios tuomet nebuvo labai geros. Tačiau stažuotės metu mano kalbos lygis tikrai pagerėjo. Išmokau kalbėti, o tai yra svarbiausia, ir teorijos išmokau pats, iš knygų, ir pagaliau perpratau visus tuos laikus ir artikelius.
Iš pradžių, kai su mokiniais galėjau bendrauti tik angliškai, darbo krūvis buvo minimalus: viena ar dvi pamokos per dieną. Palaipsniui jis augo, ir pirmojo semestro pabaigoje jau mokiau tris poras keturias dienas per savaitę. Tačiau atlyginimas buvo tikrai nedidelis, apie 100 eurų per mėnesį.
Mokyti indoneziečius rusų kalbos angliškai buvo nepatogu, todėl 2014 m. pabaigoje nusprendžiau išmokti jų kalbą. Išmokau pats, padedamas skyriaus mokytojų. Tačiau apskritai tame pačiame universitete vyksta kursai užsieniečiams – 12 individualių užsiėmimų per mėnesį kainuoja 200 eurų.
Indoneziečių kalboje nėra laikų, lyčių, giminių, linksnių, galūnių ir atvejų. Atrodo, kad tai turėtų būti paprasta, bet jei jūsų smegenys pripratusios prie vienos kalbos sistemos, gana sunku pereiti prie naujos. Taip pat buvo sunku ištarti balsį “n”. Taip pat teko susidurti su oficialios ir šnekamosios kalbos skirtumais: televizijoje ir knygose vartojama kalba labai skiriasi nuo tos, kuri vartojama kasdieniame gyvenime. Man pasisekė, kad iš pradžių apsigyvenau vakarinėje Javos dalyje, kurioje beveik nėra turistų, todėl iš karto turėjau kalbėti indonezietiškai.
2015 m. pradėjau daugiau ar mažiau bendrauti indoneziečių kalba, o dar po metų jau buvau pažengęs. Nelaikiau jokių egzaminų. Indoneziečių kalbos sertifikatas vargu ar turi paklausą. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur jos gali prireikti. Tikriausiai, kai kreipėsi dėl vertėjo darbo Rusijos ambasadoje Džakartoje. Egzaminas kainuoja apie 130 eurų ir juo tikrinami tik formalūs kalbos įgūdžiai.
Baigęs universitetą planavau metus ilsėtis Indonezijoje. Kai jis baigėsi, grįžau namo į Rusiją. Tačiau labai norėjau grįžti, ir tai padariau po šešių mėnesių. O kai sutikau savo būsimą vyrą, nusprendžiau čia pasilikti. Man nereikėjo prašyti jokių specialių dokumentų – tik reguliariai pratęsti vizos galiojimą.
Mano nuomone, gyvenimo Indonezijoje privalumai yra klimatas, gamta, tai, kad vietiniai gyventojai lengvai viską tvarko, ir “primityvi” biurokratija: čia labai lengva atidaryti verslą apeinant sistemą. Korupcija leidžia beveik viską išspręsti pinigais, o ne tiek jau daug. Pavyzdžiui, pagal taisykles vizą turite pratęsti likus ne mažiau kaip savaitei iki jos galiojimo pabaigos, bet jei norite tai padaryti greičiau, galite sumokėti agentui už skubą. Žinoma, vizos negalima pratęsti tiesiogiai imigracijos tarnyboje. Taip pat yra ir su vairuotojo pažymėjimo gavimu. Užsienietis gali jį gauti tik turėdamas leidimą gyventi ir praeidamas visą biurokratinį procesą, kuris gali užtrukti kelias dienas. Arba mokate 7000 P agentui, kuris licenciją išduoda per valandą. Tačiau, kita vertus, trūkumas yra tas, kad be pinigų procesas dažniau nevyksta. Pavyzdžiui, norėdami statyti pastatą Indonezijoje, turite gauti statybos leidimą. Galite statyti sklypuose, kurie nepatenka į žemės ūkio paskirties žemę. Žemės statusas tikrinamas kadastre. Jei jis yra žalias, ant jo negalima statyti. Žemės statuso keitimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Vieno investuotojo statybos sustojo metams, kol jis “palengvino” procesą administracijoje.
Kai grįžau iš Rusijos, man pasiūlė dėstyti anglų kalbą privačioje kalbų mokykloje palankesnėmis sąlygomis nei universitete. Be to, pradėjau gauti daug darbo pasiūlymų iš pažįstamų ir pažįstamų, daugiausia susijusių su vertimu žodžiu, vertimu žodžiu ir rašymu.
Neturėjau vertėjo darbo patirties. Mano pirmoji ir pati įdomiausia užduotis buvo, kai buvau pakviestas į susitikimą su Vakarų Javos gubernatoriumi. Turėjau išversti rusų investuotojui viską, kas vyko auditorijoje, ir nerimavau, kad ko nors nesuprasiu arba suklupsiu.
Darbas
Dažniausiai dirbu su vertimais iš rusų į indoneziečių kalbą. Indonezijoje yra nemažai rusų ir buvusių NVS šalių gyventojų. Čia dirbantys žmonės dažniausiai renkasi Džakartą, o turistai, žiemos verslininkai ir saloje verslą turintys žmonės – Balį. Sakyčiau, kad prieš pandemiją čia lengviau persikėlė pilotai, vadybininkai, turintys viešbučių ar miestų planavimo patirties.
Dabar gyvenu Balyje. Saloje visada buvo daug rusakalbių, o pandemijos metu kažkodėl dar daugiau. Yra nemažai investuotojų, ieškančių parduodamų namų arba žemės sklypų statyboms. Daugiausia dirbu su tokiais žmonėmis: vedu derybas, teikiu pasiūlymus, bendrauju su statybininkų brigadomis, rangovais ir pan. Taip pat yra rusakalbių restoranų, tatuiruočių salonų, nedidelių viešbučių, vilų, jogos centrų, transporto nuomos įmonių savininkų.
Mano nuomone, vertėjo darbe yra du labai sudėtingi dalykai. Pirmoji – tai pokalbio dalyvių emocijos, jos gali mane supainioti ir trukdyti. Antrasis – sinchroninis vertimas žodžiu. O jei sinchroninio vertimo metu asmuo pradeda keiktis ir šaukti, vartoti negražius žodžius, tampa dar sunkiau. Tačiau taip nutinka retai ir tik su klientais, su kuriais dirbu jau kelis mėnesius. O taip! Tik vyrai buvo pastebėti tai darantys. Žinoma, moterys sau to neleidžia.
Jei žmogui lengviau išsireikšti negražiais žodžiais, aš neprieštarauju. Man svarbu, kad jis suprastų, ką nori pasakyti. Žodžiai yra tik įrankiai. Tuo pat metu reikia išlaikyti ramybę ir stengtis perteikti žinią neaštrinant situacijos. Visada stengiuosi išlaikyti neutralų diskusijos toną. Vienintelė išimtis – jei tai teigiamas dalykas.
Negatyvizmas žlugdo bendravimą, o jį užmegzti tarp dviejų skirtingų kultūrų atstovų niekada nėra lengva.
Kartą aiškinausi žemės sklypo aukcioną, kuriame pardavėjas aiškiai kelis kartus padidino kainą, o pirkėjas iš Rusijos dėl to labai supyko: jis jautėsi esąs išnaudojamas, norėjo apgauti. Galėčiau tai suprasti, bet kainą nustatė savininkas – jis turėjo teisę tai daryti. Pirkėjas visą laiką keikėsi. Kuo garsiau jis šaukė, tuo sunkiau pardavėjui buvo jį įtikinti. Taip pat labai svarbu suvokti indoneziečių mentalitetą: kai indoneziečiai yra stumdomi, jie retai atsako tuo pačiu, dažniau įsižeidžia, užsisklendžia ir tampa užsispyrę. Tokiu atveju bandžiau nuraminti pirkėją ir man pavyko. Tada pasiūliau pardavėjui paaiškinti, kaip pirkėjas jaučiasi ir kad jis nenorėjo nieko įžeisti. Galiausiai sandoris buvo sudarytas.
Idealiu atveju vertėjas turėtų pailsėti po 30 minučių darbo, tačiau taip būna tada, kai žmogus kalba monotoniškai, pavyzdžiui, per kalbas JT Generalinėje Asamblėjoje. Man šiek tiek lengviau: aš palaikau dialogą, man nereikia versti žodis po žodžio, svarbiausia – perteikti mintį kiekvienai pusei. Tačiau net ir tokiu atveju negaliu ilgai dirbti, daugiausiai tris valandas, po kurių kartais net negaliu kalbėti rusiškai. Neturiu kolegų, su kuriais galėtume dirbti poromis.
Vertėjui žodžiu labai svarbu turėti gerą žodyną ir mokėti juo naudotis. Turite žinoti daug įvairių sričių terminų, nes niekada nežinote, su kuo teks dirbti. Dažniausiai dirbu techninėse srityse, pavyzdžiui, statybos ir kasybos inžinerijos. Prieš darbą susirinkimo ar konferencijos tema ieškau literatūros indoneziečių ir rusų kalbomis: lyginu terminus, rašau. Tai užtrunka ne ilgiau kaip vieną vakarą.
Kartais mano žodyno nepakanka, o kartais net nežinau nė vieno žodžio rusų kalba. Pavyzdžiui, neseniai statybų aikštelėje buvo kalbama apie strobotinį pjaustytuvą. Pirmiausia turėjau išsiaiškinti, kas tai buvo. Gerai, kad klientas buvo humoristas ir atsižvelgė į tai, kad esu mergina. Tada paaiškinau darbuotojams, kad jie turėtų įsigyti šį įrankį. Apskritai tokiose situacijose paprastai turiu dvi galimybes: paaiškinti nežinomą terminą kitais žodžiais arba parodyti – nupiešti, surasti paveikslėlį internete arba pavyzdį po ranka.
Be valstybinės kalbos, Indonezijoje yra šimtai tarmių. Visi indoneziečiai kalba bendrine indoneziečių kalba, tačiau jie mieliau bendrauja vietine kalba. Pasitaiko, kad susitikimo metu jie įterpia žodžių iš savo tarmės. Kai kurie iš jų tokiu būdu tikrina mano žinias, kiti – tiesiog iš įpročio. Visada moku vietines kalbas toje vietoje, kurioje gyvenu. Jei visiškai nežinau žodžių, tiesiog paklausiu jų arba pasiūlau pereiti į anglų kalbą, bet indoneziečiai mandagiai atsisako ir stengiasi kalbėti tik indonezietiškai.
Kartą buvau paskirtas į susitikimą su provincijos gubernatoriumi. Reikėjo aptarti tarptautinį bendradarbiavimą, kad būtų galima organizuoti indoneziečių stažuotes užsienyje. Tuomet galėjau kalbėti vietine kalba, kuria kalbėjo visi mano draugai ir kolegos, todėl ir aš turėjau kažką daryti. Gubernatoriaus biure tai man labai padėjo. Kalbėjomės su gubernatoriaus pavaduotoju, ir šis pokalbis jam padarė tokį įspūdį, kad tą pačią dieną jis įtraukė mus į renginių kalendorių. Taigi vos kelių paprastų sakinių sundaniečių kalba mokėjimas padėjo man atlikti užduotį, kuriai tikėjausi skirti savaites.
Užsakymai
Nesu sutikęs nė vieno rusakalbio specialisto, kuris, kaip ir aš, laisvai kalbėtų indoneziečių kalba ir dirbtų vertimų versle. Žinau tik vieną rusų-indoneziečių poros vertėją, ji dirba arba dirbo Rusijos ambasadoje Džakartoje. Tačiau asmeniškai su ja nekalbėjau. Taigi tam tikra prasme šioje nišoje esu beveik vienas, o gal ir visai vienas.
Mano užduotis – bendrauti su vietiniais gyventojais. Ir čia svarbiausia net ne kalba, o mentalitetas.
Jei užsienietis supranta vietinių gyventojų mentalitetą, bet nemoka kalbos, jis vis tiek turi labai daug šansų pasiekti sėkmę. Pavyzdžiui, rusai, palyginti su indoneziečiais, yra griežtesni, grubesni ir įkyresni bendraudami. Jie nemėgsta ilgų, “išskydusių” pokalbių, viskas turi būti aišku ir suprantama. Su indoneziečiais yra atvirkščiai. Svarbu tai žinoti, jei norite ką nors gauti iš indoneziečio: gerą kainą, parašą, leidimą, pagalbą. Per šešerius gyvenimo čia metus išmokau juos suprasti. Tai labai padeda mano darbe.
Dirbu kasdienį darbą, o paskui būna didelių projektų, kurie trunka kelis mėnesius, ir juose visą laiką turi būti vertėjas žodžiu. Žinoma, toks darbas susijęs su rizika – nepastovumu. Todėl daugiausia dėmesio skiriu tam, kaip kitaip uždirbti iš savo įgūdžių. Po Balio pandemijos padėtis pablogėjo visose srityse, nes turistai atnešdavo beveik 70 % salos pajamų. Verčiau ekskursijas, padėdavau bendrauti su darbuotojais, rezervuodavau vietas, ką nors užsakydavau, ieškodavau užsakymų “Facebook” teminėse grupėse ir “Telegram” kanaluose. Tačiau net ir dabar yra pakankamai klientų. Galėjau paimti daugiau, bet, atsižvelgdamas į situaciją, esu gana patenkintas.
Pastaruosius kelis mėnesius turėjau keletą klientų, kurie dirbo gana nuolat. Vienas iš jų – didelis statybų projektas, kuriame beveik kasdien būnu dvi ar tris valandas. Atvykstu dešimtą valandą ryto, viršininkas išdalina užduotis visiems darbuotojams, aš sinchroniškai verčiu į indoneziečių kalbą. Verčiu darbuotojų klausimus ir pasiūlymus į rusų kalbą. Tada aš ir mano viršininkas susitinkame su specialistais – priklausomai nuo projekto etapo tai yra skirtingos įmonės, nuo stogdengių iki elektrikų ir tinkuotojų. Su jais aptariame planus, juos patvirtiname arba siunčiame atgal užbaigti.
Man prireikė maždaug trijų susitikimų, kad įsigilinčiau į šią temą, ir teko perskaityti nemažai straipsnių, kai kuriuos iš jų dar reikia išstudijuoti. Statybų eigoje tenka išmokti vis naujų dalykų – nuo pamatų ir sienų klojimo iki baseino ir stogo įrengimo. Daug ko net nežinau rusų kalba, bet greitai pasivysiu – be jos būtų sunku.
Be to, vadovauju dviem žmonėms nuotoliniu būdu, bet jau daugiau kaip asistentas, mokantis indoneziečių kalbą. Jie čia gyvena, turi savo verslą ir jiems reikia, kad kas nors bendrautų su vietiniais gyventojais ir tvarkytų kasdienius reikalus. Šį darbą dirbu, kai turiu laisvo laiko. Retkarčiais pridedama ir vienkartinių darbų, pavyzdžiui, nuvykimas į notaro biurą įsteigti įmonę.
Mane labiau domina ilgalaikiai projektai, tačiau ne kartą projektas buvo pradėtas po kelių trumpų susitikimų.
Dažniausiai verčiu iš indoneziečių į anglų kalbą arba atvirkščiai. Daugiausia tokių užsakymų gaunu iš indoneziečių. Dėl didelio darbo krūvio, susijusio su pagrindiniais projektais, namų užduotims imuosi tik to, kas man vertinga ar įdomu. Tai gali būti vaizdo įrašų, filmų, knygų ar straipsnių vertimai. Pavyzdžiui, už rusų kalbos vadovėlio vertimą į indoneziečių kalbą gavau pirmąjį 70 eurų honorarą. Neseniai išverčiau trumpą vaizdo įrašą apie kaljaną ir už darbą man sumokėjo 3000 pensų.
Taip pat verčiu dokumentus: pažymėjimus, aktus, pasus, išrašus, sertifikatus, taip pat prezentacijas ir policijos pranešimus, pavyzdžiui, rusams, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tokiais atvejais į mane kreipiasi atsakovų advokatai arba vertimų biurai.
Taip pat dirbu mokytoju. Nuotoliniu būdu dėstau rusų kalbą indoneziečiams, daugiausia universiteto, kuriame dirbau, studentams. Taip pat mokau indoneziečių kalbos rusus akis į akį. Viena pamoka vidutiniškai kainuoja 800 rublių.
Dirbu septynias dienas per savaitę – galiu būti iškviestas bet kurią dieną ir bet kuriuo metu, o tai yra mano darbo trūkumas. Tačiau kol kas viskas yra pagrįsta. Tvarkaraštis labai lankstus, be to, dalį darbo atlieku namuose. Iš viso per dieną praleidžiu ne daugiau kaip septynias valandas.
Kartą man pasiūlė mėnesį dirbti vertėja turistų grupei, ir darbo valandos nebuvo ribotos: jie galėjo skambinti man net naktį. Atsisakiau. Iš esmės nesiimčiau darbo, jei suprasčiau, kad teks paaukoti savo šeimą arba kad man bus nemalonu dirbti su žmogumi.
Planai
Per ateinančius dvejus metus noriu kreiptis dėl antrosios sūnaus pilietybės – Rusijos pilietybės. Tam turiu surinkti dokumentus, išversti ir patvirtinti visus indonezietiškus sertifikatus. Sprendimas priimamas po mėnesio. Po to vaikui išduodamas pasas. Pilietybė reikalinga tam, kad sūnus galėtų be vizos skristi pas močiutę. Prieš pandemiją namo skrisdavau kartą per dvejus ar trejus metus. Daugiausia dėl darbo. Vienas bilietas kainuoja 400 eurų arba daugiau.
Kuriose šalyse pilietybė suteikiama pagal gimimo teisę?
Kita priežastis, dėl kurios prašoma pilietybės, yra išsilavinimas. Manau, kad jis vis dar yra vienas geriausių Rusijoje, be to, yra nemokamas. Planuojame keleriems metams persikelti sūnų į Rusiją ir leisti jį ten mokytis.
Ateityje noriu įsteigti nedidelę konsultacinę įmonę.
Taip galėčiau visapusiškai pažinti šalį, kalbą ir žmones. Mane domina investicijos į nekilnojamąjį turtą saloje, galimybė gauti įvairius leidimus, persikelti nuolat gyventi arba pradėti verslą. Mes su vyru galėtume patarti visose šiose srityse ir padėti klientams užmegzti ryšius su žmonėmis, su kuriais jie galėtų bendradarbiauti. Mano vyras galvoja apie techninę pusę – kaip atidaryti, kaip pavadinti, ką ir kur pateikti. Galvoju apie tai, kaip rasti rinką ir potencialius klientus, taip pat apie tai, kaip sukurti produktą. Kuo daugiau žmonių padėsiu plėtoti verslą čia, tuo geriau seksis mano įmonei.
Apie pajamų lygį negalvojau, bet jų turėtų pakakti, kad įmonė galėtų augti. Tam man reikia daugiau patirties dirbant su investuotojais, sėkmingais žmonėmis, kurie turi pelningą verslą. Taip pat šiek tiek įžūlumo, drąsos ir pasitikėjimo savimi.
