Yra filmai, kurie sukuria foną. O yra tokie, kurie įsiurbia tave taip stipriai, kad net nebegirdi, kaip kava šalia atšalo. Jie prasideda iškart, be ilgos įžangos, ir paleidžia tik per titrus. Įtampa, nežinomybė, klausimai be atsakymų, siužeto vingiai, kurie verčia įtarti visus iš eilės – tai ne tik trileriai, bet ir gerai parašytos dramos, kurios turi tą retą sugebėjimą: padaryti, kad laikas ištirptų.
Šie filmai neprašo kantrybės – jie ją užkariauja. Jie neina į kompromisą su žiūrovu, bet kviečia jį kartu leistis į kelionę, kur kiekviena detalė gali būti svarbi, o niekas nėra taip, kaip atrodo iš pradžių. Ir kai filmas baigiasi – tu dar kurį laiką sėdi vietoje, nes jauti, kad kažkas liko neišspręsta. Ne dėl siužeto, o dėl tavęs paties.
Kodėl įtraukiančių filmų reikia ne tik pramogai
Įtampos kupini filmai veikia kaip savotiška psichologinė meditacija. Jie sutelkia dėmesį, išvalo mintis nuo kasdienio triukšmo ir priverčia būti „čia ir dabar“. Kai seki siužetą, kuriame nieko negalima nuspėti, netekti dėmesio tampa neįmanoma. Įtemptas tempas, netikėti posūkiai ir veikėjai, kuriuos vienu metu myli ir įtari – būtent tai sukuria tą retą pojūtį, kai filmas ne tik žiūrimas, bet išgyvenamas.
Įtraukiantys filmai, kurie nepaleidžia iki pat galo
Vienas tokių – Prisoners (2013), kur du dingę vaikai tampa dviejų tėvų nevilties varikliu. Įtarimai, moraliniai sprendimai, skausmas ir paranoja čia susipina taip, kad visą filmą laikai kvapą. Denis Villeneuve sukuria atmosferą, kurioje net tyla skamba pavojingai.
Kitas pavyzdys – Gone Girl (2014). Kai moteris dingsta, jos vyras tampa pagrindiniu įtariamuoju. Bet kuo daugiau sužinai, tuo mažiau pasitiki bet kuo. Čia kiekvienas kadras – tai užuomina, o kiekviena scena – spąstai. David Fincher meistriškai žaidžia su auditorijos lūkesčiais.
The Invisible Guest (2016) – Ispanų trileris, kuris parodo, kaip gerai galima išnaudoti patalpą, pokalbį ir įtampą. Kai verslininkas kaltinamas žmogžudyste, jam suteikiama viena naktis savo versijai papasakoti. Tik kuo daugiau jis kalba, tuo labiau aiškėja, kad kažkas čia tikrai nesutampa.
Ir dar vienas – Wind River (2017). Šaltis, sniegas ir tyla – čia ne tik fonas, bet atmosfera, kurią jaučia ne tik veikėjai, bet ir žiūrovas. Kuo daugiau iškasa, tuo labiau viskas darosi pavojinga. Šis filmas ne tik įtempia, bet ir sujaudina – jis turi emocinį svorį, kuris retai pasitaiko trileriuose.
Kas juos jungia?
Šiuos filmus jungia ne efektai, o sugebėjimas laikyti žiūrovą budrų. Nėra aiškaus „gero“ ir „blogo“ – viskas priklauso nuo kampo, iš kurio žiūri. Jie nevargina bereikalingais paaiškinimais – priešingai, kiekvienas žiūrovas priverčiamas kurti savo versiją to, kas vyksta. Ir dažnai, kai manai, kad pagavai esmę – paskutinis kadras viską pakeičia.
Nightcrawler (2014) – dar vienas toks filmas, kuriame įtampa kyla ne iš nusikaltimo, o iš to, kas darosi žmogaus viduje. Jake Gyllenhaal vaidmuo čia sukrečiantis – jis neša žiūrovą per tamsiausius žiniasklaidos pakraščius ir priverčia jaustis nejaukiai, bet negali atitraukti akių.
Kam tokie filmai patinka?
Jeigu mėgsti, kad filmas įtrauktų nuo pirmų sekundžių ir nepaleistų iki paskutinio sakinio – šie filmai kaip tik tau. Jie nereikalauja specialaus pasiruošimo, bet tikrai reikalauja dėmesio. Tai – kino atmaina, kuri nesiskaito su tais, kurie žiūri „fone“. Jie reikalauja būti kartu visame kelyje – nuo pirmo pokalbio iki paskutinės tylos.
Kartais jie palieka su nežinia. Kartais – su moraliniu klausimu. Bet visada – su jausmu, kad žiūrėjai ne šiaip sau.
Ir kai reikia kažko tikrai gero
Kai vėl sėsi žiūrėti filmo ir ieškosi kažko, kas veiktų kaip stipri knyga – ieškok tų, kurie nekalba garsiai, bet kalba tiksliai. Kur kiekvienas posūkis – tai dar ne finalas. Kur pagrindinis veikėjas gali būti tu. Ir kai po visko išsijungs ekranas, tu dar kurį laiką sėdėsi. Gal net pakartosi finalinę sceną. Nes šie filmai to verti.
