Seksas dažnai pristatomas kaip savaiminė santykių dalis – natūrali, instinktyvi, savaime veikianti. Žmonės, kurie myli vienas kitą, tarsi automatiškai turėtų norėti būti kartu fiziškai. Tačiau realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Ir ne dėl to, kad žmonės pasikeičia ar santykiai atšąla. Dažnai – kaip tik todėl, kad poros nori būti arti, bet kažkas tarp jų sustingsta. Tarsi emocinė įtampa lėtai, bet užtikrintai pradeda keisti artumą į įsipareigojimą, o spontaniškumą – į spaudimą.
Daugybė žmonių gėdijasi pripažinti, kad seksas – kartais tampa nebe malonumu, o prievole. Kai tai, kas turėtų būti žaisminga ir gyva, virsta kažkuo, kas planuojama, atidėliojama, nutylima. Ir dažniausiai tai nėra apie fizinį geismą. Tai – apie vidinį atotrūkį, kuris retai atsiranda staiga. Jis auga per nutylėjimus, neišsakytus norus, netikėtus atstūmimus, neatpažintą gėdą ar baimę būti nesuprastam.
Kai artumas tampa jautriausia vieta
Vienas iš paradoksų santykiuose yra tas, kad kuo labiau žmogus rūpi, tuo labiau bijome jam parodyti savo pažeidžiamumą. O seksas – būtent tai ir yra: buvimas matomam, ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tai akimirka, kai nebesi žodžių apsuptyje, nebesi su savo įvaizdžiu – esi tiesiog tu. Ir jeigu santykiuose kaupiasi įtampa, nepasitenkinimas ar nerimas, seksas gali tapti vieta, kur visa tai išlenda į paviršių.
Tada vietoj buvimo kartu – prasideda atsitraukimas. Vienas nenori spausti, kitas – bijo nuvilti. Vienas laukia iniciatyvos, kitas nesijaučia trokštamas. Ir kuo ilgiau apie tai nekalbama, tuo labiau artumas tampa nebe tilteliu tarp dviejų žmonių, o siena, kurią vis sunkiau peržengti. Tai nutinka net labai artimose porose – net tarp žmonių, kurie vienas kitą myli. Ir būtent todėl tai dažnai skaudina labiausiai.
Gėda, kurią atsinešame
Dalis seksualinės įtampos kyla ne iš dabarties, o iš praeities. Iš auklėjimo, iš visuomenės normų, iš asmeninių patirčių. Daugelis žmonių užaugo su jausmu, kad kalbėti apie seksą – nepatogu. Kad savo norus reikia slėpti, kad malonumas – tai kažkas, ką reikia „pateisinti“. Ir kai tokie įsitikinimai atkeliauja į ilgalaikius santykius, žmogus gali net pats nesuprasti, kodėl negali atsipalaiduoti. Kodėl, net jausdamasis saugus, vis tiek jaučia įtampą. Kodėl, net mylėdamas – jaučia atstumą.
Tokioje būsenoje seksas tampa nebe fiziniu veiksmu, o emociniu minų lauku. Kiekviena iniciatyva tampa rizika būti nesuprastam, kiekvienas „ne“ – potencialiu atmetimu, kiekvienas bandymas – bandymu „kažką ištaisyti“. Ir tada užsisuka ratas: mažiau artumo – daugiau įtampos, daugiau įtampos – mažiau artumo.
Ką iš tiesų reiškia seksualinis ryšys
Seksualinis ryšys nėra vien noras ar fizinė trauka. Tai pirmiausia – emocinė laisvė būti. Ne tik geidžiamam, bet ir jaudinančiam. Ne tik gražiam, bet ir gyvam. Kai pora gali kalbėtis apie tai, kas jiems malonu, kas juos jaudina, kas kelia nerimą – tai sukuria artumą, kuris virsta intymumu. Ir tik tada seksas vėl tampa tuo, kuo turi būti – ne funkcija, o buvimo forma.
Bet tam reikia sąmoningumo. Reikia pasiryžimo kalbėti ne tik apie tai, kas „veikia“, bet ir apie tai, kas neduoda ramybės. Reikia drąsos pasakyti: „Aš noriu, bet bijau“. Reikia vietos abiem – ne tik stipriam partneriui, bet ir pažeidžiamam. Kai atsiranda tokia erdvė – joje gali augti intymumas. Ir net jei seksas nevyksta reguliariai – jis išlieka gyvas. Nes gyvas ryšys visada bus svarbesnis už dažnį.
Atvirumas – raktas be prievartos
Svarbiausia – kad pokytis neprasideda nuo veiksmų, o nuo žvilgsnio į save. Kaip jaučiuosi savo kūne? Ką galvoju apie artumą? Kokias baimes slepiu net nuo savęs? Tik iš tokio sąžiningumo gali gimti tikra kalba tarp dviejų žmonių. Kalba, kurioje nėra vertinimo, tik noras suprasti. Ir kartais, norint sugrąžinti seksą į santykius, reikia ne žaislų ar naujų pozų, o vieno pokalbio. Tyliai, ramiai, be spaudimo.
„Aš tavęs noriu, bet kartais bijau, kad kažkas tarp mūsų pasikeitė“. Tokie sakiniai atveria daugiau nei bet kokia iniciatyva po ilgos pauzės. Jie nespaudžia – jie kviečia. Ir tai gali tapti pradžia naujam artumui, kuris bus kur kas gilesnis nei buvęs anksčiau. Nes jis paremtas ne instinktu, o ryšiu. O tai – vertingiausia, ką duoda santykiai.
