Šunys – neįtikėtinai įvairi gyvūnų rūšis, kurios atstovai gali svyruoti nuo vos kelių šimtų gramų sveriančių čihuahua iki milžiniškų, nedidelio ponio dydžio mastifų ar dogų. Daugelį šunų mylėtojų visada žavėjo ekstremalumai gamtoje, o ypač – gigantiški šunys. Kai kalbame apie patį didžiausią šunį pasaulyje, svarbu suprasti, kad žodis didžiausias kinologijoje gali reikšti du visiškai skirtingus dalykus: aukščiausią šunį ir sunkiausią šunį. Šioje detalioje apžvalgoje panersime į šunų pasaulio rekordus, išnagrinėsime, kaip atrodo ir kiek sveria šie įspūdingi keturkojai milžinai, bei sužinosime, kokių iššūkių reikalauja jų auginimas, kasdienė priežiūra ir dresūra.
Aukščiausias pasaulio šuo: neįtikėtinas dogas Dzeusas
Kai kalbame apie ūgį ir proporcijas, neabejotinas istorijos lyderis yra vokiečių dogas vardu Dzeusas. Šis įspūdingas gyvūnas oficialiai įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip aukščiausias kada nors gyvenęs šuo. Dzeusas gyveno Mičigano valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir jo oficialus ūgis ties ketera (pečių linija) siekė net 111,8 centimetro. Atsistojęs ant galinių letenų, šis šuo iškildavo į daugiau nei 2,2 metro aukštį. Toks ūgis leido jam be menkiausio vargo gerti vandenį tiesiai iš virtuvės kriauklės ar pažvelgti aukštam žmogui tiesiai į akis.
Kaip atrodė Dzeusas? Nors jo ūgis buvo stulbinantis, jo svoris siekė apie 70 kilogramų. Vokiečių dogams apskritai būdinga elegantiška, atletiška, tačiau labai tvirta kūno sandara, o Dzeusas nebuvo išimtis. Jis buvo juodo kailio, ilgomis, lieknomis, bet nepaprastai raumeningomis kojomis ir gilia krūtine. Jo savininkai, išeidami su juo pasivaikščioti, dažnai sulaukdavo nustebusių praeivių klausimų, ar jie vedasi šunį, ar mažą arkliuką. Nors šis milžinas iš pirmo žvilgsnio atrodė baugino dėl savo gabaritų, jis buvo žinomas kaip ypač švelnaus būdo, mylintis vaikus ir netgi dirbo kaip sertifikuotas terapinis šuo vietinėse ligoninėse bei mokyklose, kur nešė džiaugsmą pacientams.
Išlaikyti tokio dydžio šunį buvo nelengva užduotis. Dzeusas kasdien suėsdavo didžiulius kiekius specializuoto sauso šunų maisto, kad palaikytų savo energijos lygį ir didelę raumenų masę. Vien per dvi savaites jis suvartodavo apie 14 kilogramų maisto. Nors jo gyvenimas buvo gana trumpas, kas yra dažna ir būdinga tokio dydžio šunims – jis išgyveno vos penkerius metus, – jo palikimas ir padarytas įspūdis šunų mylėtojų bendruomenei išliko visam laikui, o jo rekordas iki šiol nėra oficialiai pagerintas.
Sunkiausias pasaulio šuo: legendinis anglų mastifas Zorba
Jeigu matuojame šuns dydį pagal jo svorį ir bendrą kūno masę, absoliutus rekordininkas yra anglų mastifas, kurio pilnas kilmės dokumentų vardas buvo Aicama Zorba of La-Susa, tačiau jis dažniausiai buvo vadinamas tiesiog Zorba. 1989 metais šis neįtikėtinas Jungtinėje Karalystėje gyvenęs šuo buvo oficialiai pripažintas sunkiausiu ir ilgiausiu pasaulio šunimi. Zorba svėrė sunkiai įsivaizduojamus 155,6 kilogramo. Tai yra gerokai daugiau nei sveria du vidutinio sudėjimo suaugę vyrai kartu sudėjus.
Zorbos išvaizda kardinaliai skyrėsi nuo aukštaūgio, liekno Dzeuso. Anglų mastifai yra masyvūs, plačiakauliai ir nepaprastai sunkūs šunys. Zorbos ūgis ties ketera buvo apie 89 centimetrus, tačiau jo ilgis nuo nosies galiuko iki uodegos galo siekė net 251 centimetrą. Jis atrodė kaip tikras raumenų ir jėgos kalnas. Jo plati krūtinė, labai storas kaklas ir didžiulė, raukšlėta galva su tamsia kauke aplink akis kėlė didžiulę pagarbą. Įdomu tai, kad po Zorbos rekordo Gineso rekordų knygos atstovai nusprendė panaikinti sunkiausio šuns kategoriją, siekiant išvengti to, kad šeimininkai tyčia peršertų savo augintinius vardan titulo. Todėl Zorba greičiausiai išliks istorijoje kaip neįveiktas rekordininkas.
Nepaisant savo bauginančio dydžio ir milžiniško svorio, Zorba, kaip ir daugelis mastifų veislės atstovų, pasižymėjo ramiu, flegmatišku ir labai draugišku charakteriu. Šie šunys retai rodo agresiją be rimtos priežasties, tačiau vien jų išvaizda ir lojimas veikia kaip patikimiausia apsaugos sistema namams.
Kitos įspūdingos šunų milžinų veislės
Nors Gineso rekordininkai yra unikalūs ir pavieniai atvejai, pasaulyje egzistuoja kelios šunų veislės, kurios natūraliai užauga iki stulbinančių dydžių net ir be rekordinio potencialo. Šios veislės šimtmečiais buvo išvestos įvairiems specifiniams tikslams: nuo didžiulių dvarų ir pilių apsaugos iki stambiųjų plėšrūnų medžioklės ar gelbėjimo darbų vandenyje bei kalnuose. Susipažinkime su keliomis iš jų artimiau.
Vokiečių dogai
Vokiečių dogai dažnai pasaulyje vadinami šunų pasaulio Apolonais. Tai viena aukščiausių ir grakščiausių šunų veislių pasaulyje. Patinai reguliariai pasiekia 80-90 centimetrų ūgį ir sveria nuo 50 iki 90 kilogramų, o patelės yra šiek tiek smulkesnės. Šie šunys atrodo labai didingi, jų eisena tiesiog plaukia ore. Nepaisant milžiniško dydžio, jie garsėja kaip labai prieraišūs ir jautrūs gyvūnai. Šunų augintojai dažnai juokauja, kad vokiečių dogai nuoširdžiai laiko save kambariniais šuniukais, vis bandydami atsisėsti ar atsigulti šeimininkams ant kelių, visiškai nekreipdami dėmesio į savo dydį.
Anglų mastifai
Jei vokiečių dogai dominuoja ūgio kategorijoje, tai anglų mastifai neginčijamai karaliauja masės ir pločio kategorijoje. Vidutinis mastifo patinas be vargo sveria nuo 70 iki 100 kilogramų, tačiau neretai peržengia ir 110 kilogramų ribą, atrodydami kaip nedideli meškinai. Tai labai plataus sudėjimo šunys, kurių pagrindinė funkcija istoriškai buvo apsauga nuo plėšrūnų bei sargybos darbas. Šiandien jie yra sargūs, bet be galo švelnūs šeimos nariai, pasižymintys kantrybe, ištikimybe ir tolerancija vaikams.
Airių volfhaundai
Tai dar viena veislė, galinti tiesiogiai konkuruoti su vokiečių dogais dėl aukščiausio šuns titulo. Airių volfhaundai buvo išvesti specialiai vilkų ir elnių medžioklei Airijos pelkynuose ir miškuose, todėl jie yra greiti, neįtikėtinai ištvermingi ir labai aukšti. Jų ūgis ties ketera gali siekti 85 centimetrus ir daugiau, o svoris svyruoja tarp 50 ir 70 kilogramų. Skirtingai nei lygiaplaukiai dogai ar mastifai, volfhaundai turi šiurkštų, vielos pavidalo apsauginį kailį, suteikiantį jiems kiek laukinę, senovinę ir labai unikalią išvaizdą.
Senbernarai
Senbernarai yra puikiai atpažįstami visame pasaulyje dėl savo švelnios išvaizdos, tankaus, šilto kailio ir istorinio vaidmens gelbstint paklydusius žmones snieguotose Šveicarijos Alpėse. Šie šunys gali sverti nuo 65 iki net 120 kilogramų. Jie yra nepaprastai stiprūs, turi plačias krūtines ir didžiules letenas, kurios istoriškai veikė kaip natūralūs sniegbačiai, neleidžiantys šuniui prasmegti giliame sniege. Senbernarai yra ramybės įsikūnijimas, pasižymintys meile žmonėms ir ramiu temperamentu.
Niūfaundlendai
Tai tikri vandens milžinai. Niūfaundlendai buvo išvesti Kanadoje padėti žvejams traukti tinklus ir gelbėti skęstančiuosius. Patinai gali sverti 60-80 kilogramų ir daugiau. Jų kailis yra atsparus vandeniui, o tarpupirščiuose yra plėvės, kurios padeda jiems tobulai plaukti. Nors tai didžiuliai juodi arba rudos spalvos gyvūnai, jie vadinami vienais geriausių ir rūpestingiausių šunų šeimoms su mažais vaikais.
Milžiniško šuns auginimas: kasdieniai iššūkiai ir džiaugsmai
Nusprendus įsigyti vieną iš didžiausių pasaulio šunų veislių, būtina iš anksto suprasti, kad tai visiškai pakeis jūsų gyvenimo būdą ir kasdienę rutiną. Auginti šunį, kuris gali sverti daugiau nei suaugęs žmogus, reiškia susidurti su specifiniais iššūkiais, kuriems reikia būti finansiškai ir morališkai pasiruošus. Štai svarbiausi iššūkiai, išrikiuoti pagal svarbą pradedančiam augintojui:
- Mitybos ir biudžeto planavimas: Milžiniškiems šunims reikia atitinkamo maisto kiekio. Suaugęs mastifas ar vokiečių dogas per mėnesį gali suėsti nuo 20 iki 30 kilogramų ar daugiau aukščiausios kokybės šunų maisto. Būtina užtikrinti subalansuotą dietą, ypač šuniuko augimo fazėje (kuri trunka net iki 18-24 mėnesių), kad nesivystytų kaulų ir sąnarių ligos dėl per greito augimo.
- Fizinio krūvio kontrolė: Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dideliam šuniui reikia labai daug ir intensyviai sportuoti, tiesa yra kiek kitokia. Per didelis ir ankstyvas fizinis krūvis jaunam milžiniškam šuniui gali negrįžtamai pažeisti besivystančius sąnarius. Pasivaikščiojimai pirmaisiais metais turi būti saikingi, o bėgiojimas laiptais ar šokinėjimas iš aukštų vietų – griežtai ribojamas.
- Erdvės pritaikymas: Nors daugelis šių šunų yra namisėdos, ramūs ir mielai guli ant sofos visą dieną, patogiam jų judėjimui namuose vis tiek reikia daug erdvės. Mažame bute jūs nuolat atsitrenksite į šunį, o galingas uodegos vizginimas gali netyčia numesti daiktus nuo stalų ar palangių.
- Veterinarinė priežiūra ir sveikata: Tai bene sunkiausias aspektas. Didžiausi šunys pasaulyje sensta labai greitai. Jų organizmas nuolat patiria didelę apkrovą. Šios veislės yra genetiškai linkusios į širdies ligas, klubų ir alkūnių sąnarių displaziją bei labai pavojingą, žaibišką būklę – skrandžio išsiplėtimą ir užsisukimą, kuri reikalauja skubios brangios chirurginės intervencijos. Vaistų ir narkozės dozės tokiems šunims kainuoja kelis kartus brangiau nei mažoms veislėms.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie didžiausius šunis
Kokia yra didžiausia šunų veislė pasaulyje?
Didžiausia veislė priklauso nuo to, kaip tiksliai vertinsite terminą „dydis“. Jeigu kalbame apie ūgį ir atstumą nuo žemės iki keteros, vokiečių dogai ir airių volfhaundai be konkurencijos yra aukščiausios šunų veislės. Jeigu vertiname grynų svorį, kaulų storumą ir bendrą kūno masę, anglų mastifai ir senbernarai yra pripažįstami kaip masyviausios ir didžiausios veislės pasaulyje.
Kiek maisto per dieną suėda rekordinio dydžio šuo?
Labai didelis šuo, toks kaip suaugęs vokiečių dogas ar anglų mastifas, per dieną gali suėsti nuo 6 iki net 12 standartinių puodelių (tai sudaro maždaug 1-1,5 kg) sauso maisto, priklausomai nuo jo aktyvumo lygio, amžiaus ir individualios medžiagų apykaitos. Rekordinio svorio šunys istorijoje, tokie kaip Zorba, suėsdavo gerokai daugiau maisto, į kurį būdavo papildomai įmaišoma šviežios mėsos, daržovių ir specialių vitaminų sąnariams.
Ar milžiniški šunys yra linkę į agresiją?
Daugeliu atvejų yra visiškai priešingai – dauguma milžiniškų veislių šunų kinologijoje yra žinomi kaip švelnieji milžinai. Nors istoriškai jie galėjo būti sargybiniai, karo šunys ar stambių žvėrių medžiotojai, moderniomis sąlygomis jie veisiami itin atsižvelgiant į ramią, stabilią psichiką. Tinkamai socializuoti nuo pat mažens ir atsakingai auklėjami, jie yra ypač kantrūs, flegmatiški, meilūs ir labai atsargūs su trapiais šeimos nariais, pavyzdžiui, vaikais ar kitais mažesniais augintiniais.
Kokia yra vidutinė didelių šunų gyvenimo trukmė?
Deja, dėl milžiniškos fizinės apkrovos jų širdžiai, kaulų sistemai ir bendrai gyvybinių organų veiklai, gigantiški šunys gyvena gerokai trumpiau nei mažosios ar vidutinės veislės. Vidutinė vokiečių dogo, airių volfhaundo ar anglų mastifo gyvenimo trukmė yra maždaug 6–8 metai. Žinoma, su nepriekaištinga genetika, aukščiausios kokybės mityba ir nuolatine veterinarine priežiūra kai kurie individai sėkmingai sulaukia ir 10–12 metų amžiaus.
Ar dideliems šunims reikia varginančio fizinio krūvio?
Milžiniškiems šunims tikrai reikia kasdienių pasivaikščiojimų, kad jie išlaikytų raumenų tonusą, sveiką širdį ir išvengtų nutukimo, tačiau jie yra kur kas mažiau energingi nei vidutinio dydžio darbinės veislės, tokios kaip borderkoliai, belgų aviganiai ar haskiai. Intensyvūs bėgiojimai, bėgimas šalia dviračio ilgus atstumus ar nuolatinis šokinėjimas nerekomenduojami, kad būtų išvengta pernelyg didelės, traumuojančios apkrovos jų sąnariams. Lėtas ir ilgas ėjimas yra geriausias sportas šiems gyvūnams.
Tinkamos aplinkos pritaikymas didelių veislių atstovams
Pasiruošimas priimti milžinišką šunį į savo namus reikalauja kruopštaus erdvės planavimo ir tam tikro aplinkos modifikavimo, kad užtikrintumėte tiek augintinio, tiek savo pačių komfortą. Visų pirma, reikia pamiršti standartinius zooparduotuvėse parduodamus guolius – jie šiems milžinams netiks nei savo dydžiu, nei storiu. Dėl itin didelio kūno svorio tokiems šunims būtini specialūs, ortopediniai čiužiniai, pagaminti iš aukšto tankio porolono arba atminties putų. Toks storas ir minkštas pagrindas efektyviai apsaugo sunkaus šuns sąnarius nuo trinties į kietas grindis ir padeda išvengti skausmingų nuospaudų (higromų) ant alkūnių, kurios labai dažnai ir greitai pasitaiko sunkiems šunims, tokiems kaip anglų mastifai ar senbernarai.
Kitas ne mažiau svarbus kasdienis aspektas yra transportavimas ir kelionės pas veterinarą ar į gamtą. Įsigijus vokiečių dogą ar airių volfhaundą, mažas miesto hečbekas greičiausiai iš karto taps nebepraktiškas ir per ankštas. Šiam gyvūnui saugiai ir patogiai įsitaisyti bagažinėje ar ant galinės sėdynės prireiks didelio universalo, talpaus visureigio ar net miniveno su išimtomis sėdynėmis. Taip pat negalima pamiršti ir pačių paprasčiausių buities detalių: vandens ir maisto dubenėliai turi būti atitinkamo dydžio ir būtinai pakelti nuo žemės ant specialių reguliuojamo aukščio stovų. Taip milžiniškam šuniui nereikės per daug giliai lankstytis prie pat žemės, kas gali sukelti lėtinius kaklo ar nugaros skausmus bei, kai kurių veterinarijos gydytojų nuomone, padidinti skrandžio problemų riziką valgio metu.
Be to, namų švara įgauna visiškai naują prasmę. Milžiniškos veislės, ypač tos, kurios pasižymi nukarusiais žandais ir laisva odos struktūra galvos srityje (pavyzdžiui, mastifai, senbernarai, niūfaundlendai ar bladhaundai), yra genetiškai linkusios stipriai seilėtis. Patyrę šių veislių augintojai visuomet, net ir eidami per kambarį, po ranka ar ant peties turi rankšluostį. Šuniui stipriau papurčius galvą, seilių lašai gali labai greitai atsidurti net ant aukštų baldų, langų ar net lubų. Taip pat šie masyvūs šunys vieno pasivaikščiojimo metu įneša nemažai drėgmės ir purvo ant savo didžiulių, lokio dydžio letenų. Dėl šios priežasties patogus ir greitas letenų valymo ar plovimo procesas namų prieškambaryje po kiekvieno išėjimo į lauką tampa neišvengiamu, rutininiu kasdienybės ritualu.
Galiausiai, siekiant užtikrinti sėkmingą, saugų ir džiaugsmingą ilgalaikį bendrą gyvenimą su šunimi milžinu, ankstyva, pozityvi dresūra ir nuosekli socializacija yra absoliučiai kritiškai svarbūs veiksniai. Kai jūsų šuniukas vos per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius greitai užauga iki suaugusio žmogaus svorio, tobulas pagrindinių paklusnumo komandų mokėjimas ir ėjimas greta netaisant bei netempiant pavadžio yra ne privalumas, o būtinybė. Net ir pats meiliausias, draugiškiausias, bet nedresuotas 90 kilogramų sveriantis šuo gali netyčia pargriauti patį šeimininką, jį vedžiojantį vaiką ar gatvėje sutiktą praeivį, vien tik iš didelio noro entuziastingai pasisveikinti. Tinkamas ir tvirtas elgesio ribų nustatymas nuo mažens bei švelni, bet labai nuosekli šeimininko lyderystė leis sukurti harmoningą santykį, kuriame didžiulis ir galingas šuo taps ne našta, o nepakeičiamu, ramiu ir pačiu patikimiausiu šeimos palydovu visose gyvenimo situacijose.
