Tikras siaubo filmas prasideda ne nuo šoko, o nuo tylos. Nuo tos nejaukios akimirkos, kai dar nieko blogo neįvyko, bet jau jauti, kad kažkas tuoj pasikeis. Būtent tokie filmai dažniausiai išlieka su žiūrovu ne tik peržiūros metu, bet ir ilgai po to – kai guli lovoje, išjungęs šviesą, ir tavo vaizduotė pradeda žaisti su ką tik matytais kadrais. Šis jausmas – kai baisu, bet negali atsitraukti – ir yra tikro siaubo kino esmė. Ir būtent tokius filmus atrinkome čia.
Pradėti tiesiog privalu nuo Stanley Kubrick šedevro „The Shining“. Tai nėra tipinis siaubo filmas – jis lėtas, atmosferinis, veikiantis ne per kraują, o per protą. Uždaras viešbutis, psichologinis nykimas ir Jack Nicholson veidas, įsirėžiantis atmintyje taip giliai, kad dar ilgai nenori žiūrėti pro durų plyšį. Tai filmas, kuris nebijo būti nepatogus, o žiūrovas – priverstas jame dalyvauti, ne tik stebėti.
Toliau keliamės į modernesnius laikus su „Hereditary“. Tai filmas, kuris prasideda kaip drama apie netektį, bet netrunka pavirsti į košmarą, kuriame beveik nėra šviesos. Režisierius Ari Aster čia sumaniai sujungia šeimos paslaptis su antgamtiniu siaubu, o Toni Collette vaidmuo toks stiprus, kad net tie, kurie paprastai nežiūri siaubo, negali likti abejingi. Tai lėtas, bet negailestingas filmas, kuris skaudžiai smogia ten, kur jautriausia.
Dar vienas šių laikų perliukas – „The Babadook“. Ši Australijos juosta dažnai vadinama psichologiniu siaubo filmu, nes veikia ne tiek per išorinius baisumus, kiek per vidinius. Tai istorija apie motiną, kuri susiduria ne tik su paslaptinga būtybe iš vaikiškos knygos, bet ir su savo vidine tamsa. Tai filmas apie gedulą, vienatvę ir tai, kaip baimė gali įsikūnyti pačiomis netikėčiausiomis formomis.
Neįmanoma nepaminėti ir klasikinio „The Exorcist“. Net jei šiuolaikiniam žiūrovui kai kurios scenos gali atrodyti „minkštesnės“, atmosfera išlieka nepakartojama. Šis filmas, nepaisant savo amžiaus, vis dar geba daryti įspūdį – ir ne tiek vaizdais, kiek ideja, kad blogis gali įsikūnyti į vaiką, o religija tampa vieninteliu barjeru tarp žmogaus ir kažko, ko jis nesupranta.
Šiuolaikinėje siaubo kino eroje atsirado „The Witch“ – filmas, kuris stebina ne efektais, o istoriniu tikslumu ir gilia atmosfera. Čia nėra nei šuolių iš kampo, nei staigių garso pliūpsnių – tik vis gilėjantis nerimas, kuris tampa beveik fiziniu. Režisierius Robert Eggers sugeba parodyti, kaip prietarai, religija ir baimė gali sunaikinti šeimą iš vidaus.
Jei norisi kažko tikrai nejaukaus, verta paminėti „It Follows“. Tai filmas, kuris veikia kaip sapnas – keistas, sulėtintas, bet labai įtaigus. Jo idėja – kad kažkas tave visada seka – tampa metafora daugeliui baimių, ir būtent tas nenumaldomas lėtumas verčia žiūrovą jaustis nuolat pažeidžiamu.
Nors apie vampyrus sukurta daugybė filmų, švedų „Let the Right One In“ įrodo, kad net ši tema gali būti gili ir jautri. Tai istorija apie vienišą berniuką ir paslaptingą mergaitę, kuri gyvena visai šalia. Nors filme yra kraujo, jis labiau veikia kaip drama, kur siaubas kyla iš vienatvės, ilgesio ir to, kaip mažame pasaulyje gali tilpti labai tamsūs dalykai.
Tiems, kas mėgsta košmarus apie nežinomybę, „The Ring“ vis dar išlieka vienas įspūdingiausių Azijos siaubo perdirbinių. Jo originali japonų versija „Ringu“ yra dar lėtesnė ir keistesnė, bet amerikietiška adaptacija pasiekia puikų balansą tarp įtampos ir siaubo. O ta kultinė scena su iš televizoriaus išlendančia mergina jau seniai tapo siaubo žanro ikona.
Dar vienas vertas dėmesio – „Midsommar“. Jis apverčia viską aukštyn kojomis: siaubas vyksta dienos šviesoje, gamtoje, tarp gėlių ir dainų. Bet būtent tas kontrastas daro viską dar baisiau. Tai lyg žiūrėtum į grožį, kuris po truputį virsta prievarta, manipuliacija ir giliu psichologiniu smurtu. Tai filmas, kurį reikia žiūrėti be išankstinio nusiteikimo – jis ne tiek gąsdina, kiek sukrečia.
Ir galiausiai – „The Conjuring“. Tai bene geriausias modernus „mainstream“ siaubo pavyzdys, sugebėjęs grąžinti žiūrovus į klasikinio eksorcizmo ir demonų temą, bet padarydamas tai su stiliumi ir pagarba žanrui. Čia kiekvienas kadras suplanuotas taip, kad gąsdintų ne vien garsais ar vaizdais, o atmosfera. Tai filmas, kuris net po kelių peržiūrų sugeba sukelti šiurpą.
