Žinomos Lietuvos televizijos laidų vedėjos, žurnalistės ir visuomenės veikėjos Renatos Šakalytės-Jakovlevos vardas daugeliui asocijuojasi su nuoširdumu, gilia empatija ir drąsa kalbėti net ir pačiomis nepatogiausiomis, kartais skaudžiomis temomis. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodę jos atviri prisipažinimai apie asmeniniame gyvenime vykstančius esminius pokyčius bei kylančius naujus iššūkius sukėlė didžiulį visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą. Šis jos žingsnis atsiverti – tai ne tik asmeninės, vidinės kelionės atspindys, bet ir be galo galingas signalas visiems žmonėms, susiduriantiems su panašiomis gyvenimo problemomis. Kai ilgą laiką ekranuose matomas visada besišypsantis, pasitikintis savimi žmogus staiga prabyla apie savo vidinius išgyvenimus, skausmą ir abejones, tai griauna dirbtinai kuriamą tobulumo mitą. Tai primena, jog kiekvienas iš mūsų, visiškai nepriklausomai nuo socialinio statuso, pajamų, populiarumo ar profesijos, neišvengiamai susiduria su gyvenimiškomis audromis. Jos gebėjimas atvirai, be užuolankų ir kaukių reflektuoti savo asmenines patirtis suteikia drąsos tūkstančiams moterų ir vyrų, kurie šiuo metu stovi savo pačių gyvenimo kryžkelėse, ieškodami atsakymų, prasmės ir ramybės.
Karjeros transformacijos ir profesinės tapatybės paieškos
Šiuolaikinė televizijos ir žiniasklaidos rinka yra nepaprastai dinamiška, kartais netgi negailestinga, o joje išlikti aktualiam reikalauja nuolatinio asmeninio atsinaujinimo bei itin stipraus psichologinio pasirengimo. Žinoma laidų vedėja, daugelį metų atidavusi širdį darbui įvairiuose populiariuose televizijos projektuose, atvirai pripažįsta, kad kiekvieno žmogaus profesinis kelias anaiptol nėra vien tik lygi, tiesi linija, be kliūčių kylanti aukštyn. Dažnai pokyčiai profesinėje sferoje žengia koja kojon su asmeninio gyvenimo lūžiais ir transformacijomis. Iššūkiai, su kuriais viešas asmuo susiduria šiandien, apima ne tik naujų laidų formatų ar perspektyvių projektų paieškas, bet ir kur kas gilesnį savęs pažinimą – atsakymų ieškojimą į klausimus, ko iš tiesų norisi iš karjeros dabartiniame, brandžiame gyvenimo etape.
Atsisakyti senų, gerai pažįstamų ir saugių įpročių, palikti komforto zoną ir žengti į visišką nežinomybę yra be galo sudėtinga, reikalaujanti nepaprastos valios. Tačiau, kaip dažnai pabrėžia pati televizijos veidų atstovė, būtent tas nepatogumo jausmas ir išėjimas iš komforto zonos yra vienintelis ir pats efektyviausias būdas augti kaip asmenybei bei profesionalui. Šiandienos pasaulyje, kai viešų asmenų veikla vis dažniau persikelia į skaitmeninę erdvę, asmeninius tinklaraščius, tinklalaides ir socialinius tinklus, atsiranda visiškai naujų saviraiškos formų. Jos pasakojimai apie tai, kaip gyvybiškai svarbu atrasti subtilų balansą tarp didžiulio reiklumo sau ir paprasto, kasdienio mėgavimosi darbo procesu, įkvepia daugelį pradedančiųjų ir patyrusių specialistų. Toks atvirumas parodo, kad net ir turint didžiulę, ilgametę patirtį, yra visiškai normalu jausti baimę ir nerimą pradedant kažką visiškai naujo.
Emocinės sveikatos svarba ir atvira kova su perdegimu
Vienas pačių svarbiausių ir jautriausių aspektų, apie kuriuos šiandienos herojė kalba itin atvirai, yra žmogaus emocinė ir psichologinė sveikata. Lietuvoje, deja, vis dar egzistuoja tam tikra nematoma stigma, susijusi su psichologine ar psichiatrine pagalba, taip pat ir su paprastu prisipažinimu, kad tiesiog jautiesi išsekęs, pavargęs ar pasimetęs. Tačiau žinoma moteris savo asmeniniu pavyzdžiu kasdien laužo šiuos pasenusius stereotipus. Ji nevengia drąsiai pripažinti, kad didžiulis, kartais nežmoniškas darbo krūvis, nuolatinis visuomenės spaudimas būti tobulai ir gilūs asmeniniai išgyvenimai gali greitai atvesti prie labai pavojingo perdegimo sindromo.
Puikiai suprasdama, kokia destruktyvi, sekinanti ir netgi gniuždanti gali būti ilgą laiką viduje slopinama emocinė našta, ji atvirai su visuomene dalijasi savo patirtimi lankantis pas psichoterapeutus, ieškant specialistų pagalbos ir bandant susigrąžinti prarastą vidinę ramybę. Pasak jos, pagalbos prašymas, kai jautiesi palūžęs, jokiu būdu nėra silpnybės ar negebėjimo susitvarkyti ženklas. Atvirkščiai – tai didžiulės dvasinės stiprybės, savimonės ir besąlyginės meilės sau įrodymas. Jos drąsa viešai prabilti apie patiriamą nerimą, lėtinį stresą, panikos atakas ir vidines krizes paskatino ne vieną jos sekėją ar žiūrovą nustoti ignoruoti savo problemas ir atsigręžti į asmeninę psichologinę gerovę.
Žingsniai siekiant atkurti emocinį stabilumą
Remiantis viešai išsakytais ir giliai išjaustais apmąstymais, galima išskirti kelis esminius žingsnius, kurie gali padėti bet kuriam žmogui atkurti sugriautą vidinę pusiausvyrą, susidūrus su sunkiomis krizinėmis situacijomis:
- Drąsus ir besąlygiškas pripažinimas, kad problema iš tiesų egzistuoja, ir sąmoningas sprendimas nustoti bėgti nuo savo nepatogių jausmų.
- Profesionalios psichologinės ar psichoterapinės pagalbos ieškojimas – kreipimasis į atitinkamos srities specialistus be jokio gėdos ar kaltės jausmo.
- Griežtų, aiškių asmeninių ribų nustatymas tiek profesinėje aplinkoje, tiek asmeniniuose santykiuose su aplinkiniais, išmokstant laiku ir tvirtai pasakyti ne.
- Reguliaraus fizinio aktyvumo, sveikos mitybos ir visaverčio poilsio režimo subalansavimas, giliai suprantant, kad žmogaus fizinis kūnas ir protas yra vienas nuo kito neatsiejami.
- Nuoširdus ir atviras pokalbis su pačiais artimiausiais, patikimais žmonėmis, siekiant sukurti tvirtą, palaikančią ir emociškai saugią aplinką gijimo procesui.
Šeimos dinamika ir motinystės iššūkiai bei atradimai
Šeima, namų židinys ir motinystė visada buvo ir išlieka viena iš pačių svarbiausių gyvenimo ašių. Auginant vaikus ir tuo pat metu intensyviai statant karjerą konkurencingoje televizijos aplinkoje, neišvengiamai susiduriama su nuolatiniu, slegiančiu kaltės jausmu, chronišku laiko trūkumu ir nesibaigiančiu žongliravimu tarp visiškai skirtingų gyvenimo vaidmenų. Kalbėdama apie pastaruoju metu asmeniniame gyvenime vykstančius lūžius ir pokyčius, ji ypač pabrėžia vieną svarbią tiesą – tobula mama, nesidaranti klaidų, paprasčiausiai neegzistuoja. Kur kas svarbiau yra stengtis būti pakankamai gera, empatiška, nuoširdžia ir mylinčia mama, kuri nebijo net ir savo vaikams parodyti natūralaus žmogiško pažeidžiamumo, nuovargio ar liūdesio.
Pokyčiai šeimos struktūroje, tarpusavio santykių dinamikoje ar net gyvenamojoje aplinkoje yra natūralūs, nors ir skausmingi gyvenimo procesai. Svarbiausia tokiose situacijose mokėti lanksčiai adaptuotis prie pasikeitusių aplinkybių ir kartu rasti naujus bendravimo būdus, kurie užtikrintų visų šeimos narių, o ypač vaikų, ilgalaikį emocinį saugumą. Viešumas dažnai dešimteriopai apsunkina šiuos ir taip nelengvus procesus, nes net ir pačios asmeniškiausios problemos akimirksniu atsiduria po didinamuoju visuomenės stiklu. Todėl sąmoningas atsiribojimas nuo negatyvių, piktų komentarų ir maksimalus dėmesio susikoncentravimas tik į savo ir savo artimųjų gerovę tampa ne šiaip pasirinkimu, o gyvybiškai būtinu išlikimo mechanizmu.
Viešumo kaina ir atsparumo ugdymas kritikai
Būti nuolat matomam ir atpažįstamam viešam asmeniui reiškia sutikti su tuo, kad būsi nuolatos, kiekviename žingsnyje vertinamas, analizuojamas ir teisiamas. Kiekvienas, net ir mažiausias asmeninio gyvenimo pokytis ar drąsesnis pasisakymas viešumoje sulaukia galybės pačių įvairiausių reakcijų – nuo didžiulio, širdį šildančio palaikymo iki visiškai nepagrįstos, destruktyvios kritikos ir skaudžių, anoniminių apkalbų. Atviruose interviu ne kartą skambėjo mintys apie tai, kaip neapsakomai sunku buvo per ilgus karjeros metus išmokti tiesiog nekreipti dėmesio į tulžingus, piktus komentarus interneto portaluose ar socialiniuose tinkluose. Ankstyvaisiais televizijos karjeros metais kiekvienas piktesnis nepažįstamo žmogaus žodis galėjo giliai įskaudinti ir išmušti iš vėžių, tačiau ilgainiui, veikiama patirties, susiformavo savotiškas, storas emocinis šarvas.
Labai svarbu akcentuoti įžvalgą, jog tie anoniminiai komentatoriai, kurie negaili piktų žodžių kitiems, dažniausiai tokiu būdu tiesiog išlieja savo pačių giliai slepiamą vidinį skausmą, nepasitikėjimą savimi ir pyktį dėl asmeninio nepasitenkinimo gyvenimu. Supratusi ir priėmusi šį psichologinį mechanizmą, laidų vedėja nustojo priimti nekonstruktyvią kritiką asmeniškai. Tai yra nepaprastai svarbi, universali pamoka kiekvienam žmogui, toli gražu ne tik viešam veidui – mūsų tikroji asmeninė vertė niekada nepriklauso ir negali priklausyti nuo to, ką apie mus kalba ar galvoja mums visiškai nepažįstami žmonės.
Praktiniai patarimai, kaip apsaugoti savo vidinį pasaulį
Išgyvenant gilias asmenines krizes, skyrybas, netektis ar tiesiog susiduriant su didžiuliu spaudimu darbe, yra nepaprastai svarbu susikurti savo asmeninę išgyvenimo ir savisaugos strategiją. Štai keli laiko patikrinti ir esminiai principai, kuriais verta vadovautis sudėtingais periodais:
- Griežtai riboti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose – tai ypač svarbu tais periodais, kai žmogaus emocinis fonas yra labai jautrus ir pažeidžiamas.
- Skaityti ir priimti tik tą išsakytą kritiką, kuri yra konstruktyvi ir ateina iš tų žmonių, kuriais jūs besąlygiškai pasitikite, kuriuos gerbiate ir kurie jus myli.
- Sąmoningas ir kokybiškas laiko skyrimas savo asmeniniams hobiams, veikloms, kurios teikia džiaugsmą ir leidžia protui visiškai atitrūkti nuo slegiančių kasdienių rūpesčių.
- Nuolatinis atlaidumo sau ugdymas – leidimas sau klysti, būti netobulu, kartais silpnu, ir gebėjimas mokytis iš savo padarytų klaidų, savęs už tai nebaudžiant.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl buvo nuspręsta taip atvirai ir viešai prabilti apie skaudžius asmeninio gyvenimo iššūkius?
Šis nelengvas sprendimas atvirai dalytis giliomis, asmeninėmis patirtimis pirmiausia kyla iš didžiulio noro padėti kitiems ir siekio mažinti mūsų visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusią su emocine sveikata ir psichologinėmis problemomis susijusią stigmą. Yra tvirtai tikima, kad būtent žinomų, viešų asmenų atvirumas ir nuoširdumas labai padeda paprastiems žmonėms suprasti, jog jie tikrai nėra vieni su savo skaudžiomis problemomis, ir tai paskatina juos nebijoti ieškoti taip reikalingos pagalbos.
Kaip pavyksta sėkmingai derinti reiklią motinystę ir itin intensyvų, nenuspėjamą darbą televizijoje?
Visada yra ypač pabrėžiama kruopštaus laiko planavimo ir labai griežto prioritetų nustatymo svarba. Nors toks derinimas nuolat reikalauja milžiniškų pastangų ir, tenka pripažinti, kartais neišvengiamai tenka daryti skaudžius kompromisus, pats svarbiausias tikslas visada lieka tas pats – užtikrinti maksimaliai kokybišką laiką su vaikais. Net jei to laiko kiekybiškai, valandomis, nėra tiek daug, kiek galbūt norėtųsi, jo kokybė turi atsverti trūkumą. Taip pat pabrėžiama, kad be patikimos aplinkinių ir artimųjų pagalbos šis balansas būtų sunkiai įmanomas.
Ką reikėtų patarti toms moterims, kurios šiuo metu patiria stiprų emocinį ar profesinį perdegimą?
Pats pirmas ir svarbiausias patarimas – nedelsiant nustoti ignoruoti savo pavargusio kūno ir išsekusios psichikos siunčiamus raudonos vėliavos signalus. Yra gyvybiškai svarbu priverstinai sulėtinti beprotišką gyvenimo tempą, nieko nelaukiant kreiptis į profesionalius specialistus, atvirai kalbėtis su artimaisiais ir išmokti sunkią pamoką – deleguoti ir perleisti bent dalį savo turimų atsakomybių kitiems, galiausiai suprantant, kad žmogus nėra mašina ir ne viską privaloma padaryti pačiai.
Ar nuolatinis visuomenės dėmesys ir viešumas netrukdo asmeninio gyvenimo gijimo ir pokyčių procesams?
Neabejotinai, nuolatinis buvimas viešumoje prideda labai daug papildomo, niekam nereikalingo streso ir spaudimo, ypač tuomet, kai vyksta patys svarbiausi, jautriausi gyvenimo lūžiai ir transformacijos. Tačiau per daugelį metų išmokta svarbi pamoka – kaip efektyviai atsiriboti nuo paskalų, svetimų nuomonių ir visiškai susitelkti tik į tai, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu: į savo asmeninę ramybę ir savo šeimos gerovę, jokiu būdu neleidžiant svetimiems, nieko apie situaciją nežinantiems žmonėms diktuoti tavo gyvenimo scenarijaus.
Kokį vaidmenį formuojant asmenybę ir bendraujant su auditorija atlieka socialiniai tinklai?
Socialiniai tinklai atlieka labai dvejopą, dvilypį vaidmenį. Iš vienos pusės, tai yra nuostabus, galingas ir tiesioginis įrankis megzti artimą, nuoširdų ryšį su savo auditorija, dalytis prasmingomis mintimis, įkvėpti kitus ir edukuoti svarbiomis temomis. Iš kitos pusės, tai yra potencialiai labai toksiška, pavojinga erdvė, reikalaujanti stiprios asmeninės higienos – gebėjimo filtruoti suvartojamą informaciją, atsiriboti nuo negatyvo ir laiku išjungti ekraną, kad būtų išsaugotas ryšys su realiu, apčiuopiamu pasauliu.
Naujos kūrybinės idėjos ir savirealizacijos horizontai
Kiekviena, net ir pati skaudžiausia gyvenimo pabaiga iš tiesų yra kažko visiškai naujo, neatrasto ir gražaus pradžia. Sėkmingai įveikusi sudėtingus asmeninio ir profesinio gyvenimo etapus bei išmokusi neįkainojamas išlikimo pamokas, žinoma moteris su nauja energija ir polėkiu neria į dar neišbandytus kūrybinius vandenis. Gausiai pasisėmusi gyvenimiškos išminties iš įveiktų asmeninių iššūkių, šiandien ji mato dar didesnę prasmę kurti ir skleisti turinį, kuris ne tik linksmina, bet visų pirma edukuoja, giliai įkvepia ir drąsiai skatina visuomenę atviram, konstruktyviam dialogui nepatogiomis temomis. Ateities vizijose ir planuose ryškėja nauji, unikalūs projektai, kurie orientuoti į skaudžias socialines problemas, moterų teisių ir savivertės įgalinimą bei bendro visuomenės emocinio raštingumo didinimą visoje Lietuvoje. Ilgą laiką kaupta neįkainojama asmeninė ir profesinė patirtis dabar tampa itin tvirtu, nepajudinamu pamatu visiškai naujoms, prasmę kuriančioms iniciatyvoms, kurios, be jokios abejonės, pritrauks platų, ištikimą žiūrovų ir klausytojų ratą. Nors iššūkių, kliūčių ir neatsakytų klausimų ateityje neabejotinai dar bus apstu, drąsus atvirumas sau ir mus supančiam pasauliui lieka tuo pačiu svarbiausiu, galingiausiu įrankiu drąsiai formuojant prasmingą, šviesų ir absoliučiai autentišką savo tolesnio gyvenimo kelią.
