Apie dantų implantus dažnai kalbama kliniškai – procedūra, kaulo integracija, gijimo laikotarpis. Tačiau tikroji istorija – daug gilesnė. Tai nėra vien apie dantis. Tai – apie savivertę, baimę šypsotis, ilgus metus tyliai slopinamą gėdą ir apie tai, kas vyksta žmogaus viduje nuo pirmojo apsilankymo iki pirmo pilnaverčio šypsnio.
Dantų implantacija – tai kelionė. Ir kaip kiekviena kelionė – ji prasideda nuo nepatogaus klausimo sau: „Ar aš to vertas?“
„Aš net negalėjau žiūrėti į veidrodį“
Dalia, 48-erių buhalterė iš Vilniaus, pasakoja, kad metus laiko net nedrįso žiūrėti į savo atvaizdą be uždengtos burnos. Praradusi kelis priekinius dantis dėl parodontozės – ji ilgai vilkino sprendimą. „Man buvo gėda ne tik juoktis – man buvo gėda kalbėti. Net su vyru, net su vaikais. Jaučiausi lyg nebesu aš“, – atvirauja moteris.
Tokių istorijų – daug. Ir jos visos turi bendrą vardiklį: „dantų gėdą“. Tai nematoma būsena, kai žmogus nebenori būti matomas. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad gėdijasi šypsenos.
„Mes dažnai pamirštame, kad burna – tai ne tik funkcija, bet ir emocijų centras. Šypsena yra socialinis ginklas. Kai jos netenkama – prarandama ne tik estetika, bet ir pasitikėjimas, net noras būti tarp žmonių“, – sako klinikos gydytoja odontologė dr. Simona Liepa.
Nuo baimės prie sprendimo
Sprendimas rinktis implantus dažnai nėra greitas. Žmonės delsia metus, kartais – dešimtmečius. Vieni bijo procedūros, kiti – kainos, treti tiesiog… jaučiasi neverti gražios šypsenos. Tačiau kai ateina tas momentas – pirmas žingsnis – prasideda ne tik gydymas, bet ir gilus emocinis virsmas.
„Po pirmos konsultacijos daugelis sako – kodėl aš tiek ilgai laukiau? Ne dėl dantų – dėl to, kad pagaliau kažkas mane suprato, nenuteisė, nesijuokė“, – pasakoja gydytoja Simona.
Gyvenimas po
Nors gydytojai kalba apie gijimą, sėkmingą implantų prigijimą ar protezavimo etapus – pacientai kalba kitaip.
Jie sako:
- „Pagaliau galėjau nusišypsoti darbo pokalbio metu“.
- „Nebesijaučiau kaip senas žmogus“.
- „Pirmą kartą po ilgo laiko nusižvengiau garsiai“.
Vieniems tai – šansas atkurti socialinius santykius, kitiems – drąsa susipažinti su naujais žmonėmis. Treti – tiesiog pradeda vėl džiaugtis savimi.
Išorinė transformacija – vidinė revoliucija
Nors dantų implantai atrodo kaip „tik dantys“ – realybėje tai dažnai tampa psichologiniu lūžiu. Žmonės, ilgus metus slopindami šypseną, vėl atranda save. Kai kurie pacientai keičia drabužių stilių, pradeda aktyviau dalyvauti bendruomenėje, net užsirašo į fotografijos ar šokio būrelį – nes pagaliau nebėra, ko slėpti.
„Tobula šypsena nepadaro žmogaus laimingu per dieną. Bet ji nuima vieną labai sunkų šarvą – tą, kuris slėpė viską, kuo žmogus nori būti. Ir tada prasideda tikras gyvenimas“, – pabrėžia gydytoja odontologė.
Implantacija – tai ne tiesiog chirurginė procedūra. Tai emocinis gydymas. Nuo gėdos – prie pasitikėjimo. Nuo tylos – prie juoko. Nuo savęs slopinimo – prie pilno savęs priėmimo.
Ir kai žmogus pagaliau pasako: „Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“, vadinasi, buvo verta. Nes šypsena nėra tik grožis – tai žmogaus balsas, emocija, laisvė.
