Dažnai nutinka taip, kad vakaras, skirtas atsipalaidavimui prie televizoriaus ekrano, pavirsta į varginančią paiešką. Jūs naršote srautinių transliacijų platformų katalogus, žiūrite anonsus, skaitote trumpus aprašymus, tačiau niekas nepatraukia akies arba viskas atrodo jau matyta. Atvėsusi vakarienė ir dingusi nuotaika – pažįstamas scenarijus daugeliui kino mėgėjų. Didžiosios kino studijos dažniausiai reklamuoja tik pačius brangiausius, daugiausiai efektų turinčius blokbasterius, todėl daugybė gilių, įtraukiančių ir meniškai stiprių kūrinių lieka tiesiog nepastebėti. Šis straipsnis skirtas būtent tiems, kurie nori kokybiško laiko, intelektualaus pasitenkinimo ar tiesiog geros, įtampą laikančios istorijos, kuri galbūt praslydo pro jūsų akis premjeros metu.
Įtempto siužeto trileriai, kuriuos verta atrasti iš naujo
Jei vakarui ieškote adrenalino ir istorijų, kurios prikausto dėmesį nuo pirmos iki paskutinės minutės, verta atsigręžti į mažesnio biudžeto, bet stipraus scenarijaus trilerius. Čia dažniausiai nėra milžiniškų sprogimų, tačiau psichologinė įtampa yra nepalyginamai didesnė.
Vienas iš tokių filmų – „Kalinių“ (Prisoners, 2013), režisuotas Denis Villeneuve. Nors filmas turi žinomus aktorius, tokius kaip Hugh Jackman ir Jake Gyllenhaal, jis dažnai pamirštamas diskutuojant apie geriausius dešimtmečio trilerius. Tai tamsi, niūri ir emociškai sunki istorija apie tėvą, kurio dukra dingsta be žinios. Filmas kelia sudėtingus moralinius klausimus: kiek toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo šeimą? Ar tikslas pateisina priemones? Tai nėra lengvas vakaro filmas, tačiau jo atmosfera ir operatoriaus Roger Deakins darbas palieka neišdildomą įspūdį.
Kitas dėmesio vertas pasirinkimas – „Naktinis klajūnas“ (Nightcrawler, 2014). Tai satyrinis ir kartu šiurpą keliantis pasakojimas apie šiuolaikinę žiniasklaidą ir etiką. Jake Gyllenhaal čia atlieka vieną geriausių savo karjeros vaidmenų, įkūnydamas sociopatinių bruožų turintį operatorių, filmuojantį naktines avarijas ir nusikaltimus Los Andžele. Filmas puikiai parodo, kaip reitingų vaikymasis gali ištrinti žmogiškumo ribas. Tai vizualiai stilingas „neo-noir“ žanro pavyzdys, kuris privers jus visiškai kitaip žiūrėti į vakarines žinias.
Europos kinas: kai norisi daugiau nei tik pramogos
Holivudas dažnai siūlo formulėmis paremtą kiną, kuriame pabaiga nuspėjama jau filmo viduryje. Tuo tarpu Europos kūrėjai nevengia eksperimentuoti, palikti atvirų pabaigų ar nagrinėti nepatogių socialinių temų. Jei norite filmo, kuris paskatintų diskusijas su partneriu ar draugais, Europos kinas yra tikra aukso kasykla.
Skandinaviškas šaltis ir emocinė ugnis
Danų režisierius Thomas Vinterberg yra sukūręs ne vieną šedevrą, tačiau jo filmas „Medžioklė“ (The Hunt / Jagten, 2012) yra privalomas kiekvienam kino gurmanui. Mads Mikkelsen vaidina vaikų darželio auklėtoją, kuris neteisingai apkaltinamas nederamu elgesiu su vaiku. Tai sukrečianti drama apie tai, kaip greitai bendruomenė gali pasmerkti žmogų be įrodymų ir kaip sunku susigrąžinti prarastą orumą. Filmas meistriškai manipuliuoja žiūrovo emocijomis, sukeldamas pyktį, bejėgiškumą ir viltį vienu metu.
Itališkas humoro ir liūdesio derinys
Jei ieškote kažko lengvesnio, bet vis tiek prasmingo, verta atkreipti dėmesį į Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (Perfect Strangers / Perfetti sconosciuti, 2016). Siužetas paprastas: grupė draugų vakarienės metu nusprendžia žaisti žaidimą – visi telefonai padedami ant stalo, o visos gautos žinutės ir skambučiai tampa vieši. Tai, kas prasideda kaip smagi pramoga, greitai virsta santykių dramą, atskleidžiančia, kad visi turime paslapčių. Šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip vienoje patalpoje, naudojant tik dialogus, galima sukurti neįtikėtiną įtampą. Jis taip pat priverčia susimąstyti apie technologijų įtaką mūsų privatumui ir tarpusavio santykiams.
Mokslo fantastika mąstančiam žiūrovui
Mokslo fantastika neturi būti tik apie ateivius, šaudančius lazeriais. Geriausi šio žanro filmai naudoja futuristinius elementus tam, kad nagrinėtų fundamentalius egzistencinius klausimus. Jei „Marvel“ visata jūsų nebetraukia, šie filmai gali būti puiki alternatyva.
- „Atvykimas“ (Arrival, 2016) – tai ne tik filmas apie kontaktą su nežemiška civilizacija, bet ir gili meditacija apie kalbą, laiką ir atmintį. Pagrindinė herojė, lingvistė, bando iššifruoti ateivių kalbą, ir šis procesas keičia jos pačios pasaulio suvokimą. Tai intelektualus, lėtas ir vizualiai kerintis kūrinys.
- „Ex Machina“ (2014) – minimalistinis filmas, kuriame veikia tik trys pagrindiniai personažai. Jaunas programuotojas pakviečiamas atlikti Tiuringo testą pažangiam dirbtiniam intelektui, turinčiam moters kūną. Filmas kelia klausimus apie tai, kas mus daro žmonėmis ir ar dirbtinis intelektas gali turėti sąmonę bei jausmus. Įtampa čia kuriama per dialogus ir klaustrofobišką aplinką.
- „Mėnulis“ (Moon, 2009) – režisieriaus Duncan Jones debiutas. Sam Rockwell vaidina astronautą, kuris vienas dirba Mėnulio bazėje ir laukia pamainos pabaigos. Tačiau artėjant grįžimui namo, jis pradeda abejoti savo paties realybe. Tai puikus vieno aktoriaus šou ir duoklė klasikinei mokslo fantastikai.
„Indie“ kino perlai – jaukiam ir nuoširdžiam vakarui
Nepriklausomas kinas („Indie“) dažnai pasižymi laisve, kurios neturi didžiosios studijos. Čia režisieriai gali pasakoti keistas, netobulas, bet labai žmogiškas istorijas. Jei norite filmo, kuris sušildytų širdį, bet nebūtų banalus, šis žanras kaip tik jums.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Kapitonas Fantastika“ (Captain Fantastic, 2016). Viggo Mortensen vaidina tėvą, kuris augina šešis vaikus atsiskyręs nuo civilizacijos, miškuose. Jie mokosi filosofijos, kvantinės fizikos ir išgyvenimo įgūdžių, tačiau visiškai nemoka bendrauti su šiuolaikiniu pasauliu. Kai šeima priversta palikti savo prieglobstį, prasideda susidūrimas su realybe. Tai filmas apie tėvystę, vertybes ir kompromisus, kuriuos turime daryti gyvendami visuomenėje. Jis ir juokingas, ir graudus, ir be galo spalvingas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Renkantis filmą vakarui dažnai kyla įvairių dilemų. Štai atsakymai į dažniausiai pasitaikančius klausimus, kurie padės pagerinti jūsų kino žiūrėjimo patirtį.
Kaip išsirinkti filmą, jei poros skoniai visiškai skiriasi?
Tai klasikinė problema. Geriausia strategija – kompromisas arba rotacija. Vieną vakarą žiūrite tai, ką išrinko vienas, kitą – kitas. Taip pat verta ieškoti „žanrų hibridų“. Pavyzdžiui, jei vienam patinka veiksmo filmai, o kitam komedijos, kriminalinės komedijos (kaip Guy Ritchie filmai) gali būti puikus vidurio kelias. Svarbiausia – atvirumas. Kartais filmas, kurio „niekada nežiūrėtumėte“, tampa mėgstamiausiu.
Ar verta žiūrėti filmus originalo kalba su subtitrais?
Vienareikšmiškai taip. Dubliažas, net ir labai kokybiškas, dažnai panaikina dalį aktoriaus darbo. Balso tembras, intonacijos, kvėpavimas – visa tai yra vaidybos dalis. Žiūrėdami filmą originalo kalba (pavyzdžiui, korėjietišką „Parazitą“ ar ispanišką „Nematomą svečią“), jūs patiriate kūrinį taip, kaip jį sumanė režisierius. Subtitrai netrukdo vaizdui, kai prie jų priprantama, o emocinis poveikis būna daug stipresnis.
Kur ieškoti patikimų rekomendacijų, kai „Netflix“ topai nuvilia?
Nepasikliaukite vien platformų algoritmais. Svetainės kaip IMDb, Rotten Tomatoes ar Letterboxd yra puikūs įrankiai. Ypač Letterboxd bendruomenė dažnai iškelia mažiau žinomus, bet aukštos meninės vertės filmus. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kino festivalių (Kanų, Berlyno, Venecijos) laureatus – tai dažniausiai garantuoja kokybę.
Kaip susikurti kino teatro atmosferą namuose?
Neužtenka tik paspausti „Play“. Svarbiausia – apšvietimas ir garsas. Išjunkite visus šviesos šaltinius, kurie atsispindi ekrane. Jei neturite geros garso sistemos, kokybiškos ausinės gali būti puiki išeitis, leidžianti išgirsti kiekvieną garso dizainerio sukurtą detalę. Ir, žinoma, padėkite telefoną į kitą kambarį – pranešimai yra didžiausias įsitraukimo priešas.
Kino paieškos strategijos ateičiai
Norint, kad geri filmai neprasprūstų pro akis, verta pakeisti patį paieškos būdą. Užuot aklai naršę platformų pasiūlymus, pabandykite sekti konkrečius režisierius ar scenaristus. Jei jums patiko vienas Deniso Villeneuve‘o ar Christopherio Nolano filmas, didelė tikimybė, kad patiks ir kiti jų darbai, net ir ankstyvieji, mažo biudžeto kūriniai. Kūrėjų filmografijos peržiūra yra vienas patikimiausių būdų atrasti perliukus.
Kita vertinga strategija – „panašių filmų“ funkcijos naudojimas specializuotose svetainėse, o ne srautinių transliacijų platformose. Pavyzdžiui, jei jums patiko „Grand Budapest Hotel“, ieškokite filmų su panašia estetika ar humoro jausmu per kino forumus ar kritikų straipsnius. Dažnai geriausi atradimai slypi už algoritmo ribų – senuose dešimtmečiuose, kitose kultūrose ar nepriklausomų studijų archyvuose. Tad kitą kartą, kai planuosite vakarą, skirkite 10 minučių tikslingai paieškai dieną – vakare beliks tik mėgautis puikiu kinu.
