Kas slypi po tobulo gyvenimo fasadu?
Vilniuje gyvenanti 35-erių Aistė visada atrodė pavyzdinė: stabilus darbas IT srityje, šiltas ryšys su šeima, ramūs savaitgaliai su knygomis ar pasivaikščiojimais. Tačiau niekas net nenutuokė, kad kiekvieną penktadienio vakarą ji pavirsdavo į visai kitą žmogų – ne pagal išvaizdą, o pagal identitetą.
Jos gyvenimo istorija šiandien galėtų tapti filmu – ne dėl kriminalinių įvykių ar dramos, o dėl to, kaip preciziškai žmogus gali paslėpti savo antrąją tapatybę.
Kaip viskas prasidėjo?
Aistė dalijasi, kad „kitą save“ pradėjo kurti dar studijų laikais. Tuo metu jautėsi užspausta tėvų lūkesčių, todėl ieškojo erdvės, kur galėtų būti laisva. Pradėjo anonimiškai rašyti tinklaraštį apie santykių psichologiją – šmaikščiai, kartais provokuojančiai, bet visada taikliai.
Įrašai pradėjo plisti. Po kelių mėnesių atsirado sekėjų, siūlančių konsultacijas, pasirodymus radijuje, interviu. Taip gimė jos slaptas pseudonimas – Lina V., kuris vėliau įgaus visai kitą svorį.
Kasdien – Aistė, savaitgaliais – Lina V.
Tikrąją tapatybę moteris slepia iki šiol. Tačiau sutiko pasidalinti savo istorija be veido ir pavardės viešinimo. Ji pasakoja, kad kas savaitę gyvendavo tarsi du atskirus gyvenimus:
-
darbo dienomis – programuotoja, dalyvaujanti „standupuose“, planuojanti „sprintus“ ir pietaujanti su kolegomis;
-
vakarais – kurdavo turinį kaip Lina V., atsakinėdavo į laiškus, rašydavo psichologines įžvalgas.
Kartą per mėnesį „Lina“ pasirodydavo ir gyvuose renginiuose, visada – su peruku, kita apranga, kitokiu elgesiu. Niekas nesusiejo jos tapatybių.
Kodėl slėpė savo tikrąjį vardą?
„Iš pradžių tai buvo kaip žaidimas. Bet kai pajutau, kad žmonės manimi tiki, kad aš jiems padedu, o kartais ir tampu autoritetu, kilo baimė – ką jei jie sužinotų, kad mano darbas neturi nieko bendro su psichologija?“ – prisipažįsta ji.
Tačiau įrašai buvo tokie stiprūs ir paremti realia patirtimi, kad Lina V. pradėjo gauti kvietimus konsultuoti individualiai. Tam ji pasiryžo tik po to, kai baigė psichologijos kursus ir gavo sertifikatą. Vis dėlto tapatybės vis tiek neatskleidė.
Viena klaida, kuri vos visko nesugriovė
2022 metų rudenį viena iš Aistės kolegių, atsitiktinai naršydama internete, aptiko Liną V. interviu. Ji pajuto keistą balso intonacijos, mimikos ir rankų gestų panašumą. Pasidalino tuo su dar viena kolege. Tuomet abi pradėjo sekti Lina V. socialinius tinklus, bandydamos patvirtinti įtarimą.
„Jaučiausi taip, tarsi bet kurią akimirką mano pasaulis gali subyrėti“, – sako Aistė. Laimei, kolegės nusprendė nekelti triukšmo – jos tiesiog mandagiai pasiteiravo per bendrą susitikimą: „Gal turi slaptą Instagramą su 20 tūkst. sekėjų?“
Aistė nusišypsojo. Tą akimirką nusprendė – jei kažkas ir išaiškės, tebūnie. Bet nieko neatsitiko. Visas kolektyvas tylėjo. Ir iki šiol apie tai nekalbama garsiai.
Ką išmokė šie metai?
Aistė sako, kad dvigubas gyvenimas išmokė ją kelių labai svarbių dalykų:
-
Tikras saugumas yra savyje, o ne aplinkinių nuomonėje.
-
Antrinė tapatybė leidžia išbandyti save – ne kaip melą, o kaip eksperimentą.
-
Autentiškumas neprivalo būti absoliutus, kad būtų tikras.
Ji svarsto, kad vieną dieną viską atskleis – kai bus pasiruošusi. Kol kas jai svarbiausia, kad nei vienoje iš dviejų tapatybių ji nejaučia disonanso.
Kiek iš mūsų gyvena dvigubai?
Aistės istorija – tik viena iš daugelio. Gal ne visiems reikia perukų, slapyvardžių ar anoniminės veiklos. Bet kiek žmonių slepia dalį savęs nuo draugų, šeimos, kolegų?
Ši istorija verčia klausti: kiek mes iš tikrųjų pažįstame savo artimuosius? Ir ar būtina visada būti „vienu žmogumi“?
