1933 metų vasarą pasaulio aviacijos istorijoje buvo atverstas vienas dramatiškiausių, drąsiausių ir iki šiol daugiausia klausimų keliančių puslapių. Du ryžtingi lietuviai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas – pasiryžo tuo metu sunkiai suvokiamam žygdarbiui: be jokio tarpinio nusileidimo įveikti Atlanto vandenyną ir pasiekti tuometinę Lietuvos sostinę Kauną. Nors jų valdomas oranžinis lėktuvas, pavadintas „Lituanica“, sėkmingai perskrido neprognozuojamą ir pavojingą vandenyno plotą, kelionė tragiškai nutrūko dabartinės Lenkijos teritorijoje, tuometiniame Vokietijos Reicho Soldino miške. Net ir prabėgus daugeliui dešimtmečių, šio istorinio skrydžio pabaiga yra gaubiama paslapčių, įvairiausių sąmokslo teorijų ir neatsakytų klausimų. Istorikai, aviacijos ekspertai ir patriotai iki šiol bando sudėlioti paskutiniųjų skrydžio valandų ir minučių mozaiką, ieškodami patikimo atsakymo į pagrindinį klausimą – kas iš tiesų nulėmė šią nacionalinę tragediją, kai iki išsvajotojo tikslo buvo likę vos keli šimtai kilometrų.
Pasiruošimas didžiajam žygdarbiui ir idėjos gimimas
Idėja sujungti Jungtines Amerikos Valstijas ir Lietuvą oro tiltu Steponui Dariui, patyrusiam karo lakūnui ir sporto entuziastui, brendo ne vienerius metus. Jis atidžiai stebėjo kitų pasaulio aviatorių bandymus įveikti Atlantą, analizavo Charleso Lindbergho sėkmę ir puikiai suprato, kokio masto tai iššūkis. Tuo metu transatlantiniai skrydžiai buvo laikomi aukščiausio lygio meistriškumo, technologinio pasirengimo ir beribės drąsos įrodymu. Kad šis ambicingas tikslas taptų realybe, prireikė ne tik asmeninio entuziazmo, bet ir milžiniškos išeivijos lietuvių finansinės paramos bei moralinio palaikymo.
Amerikos lietuviai tapo šio projekto rėmėjais. Vykdydami įvairias palaikymo kampanijas, organizuodami renginius ir aukodami savo sunkiai uždirbtus dolerius, jie surinko reikiamą sumą orlaivio įsigijimui. Už šias lėšas buvo nupirktas šešiavietis keleivinis lėktuvas „Bellanca CH-300 Pacemaker“, kuris iš prigimties nebuvo pritaikytas tūkstančių kilometrų kelionėms virš atviro vandenyno. Lėktuvo modifikacija buvo gyvybiškai būtina norint įveikti suplanuotą ilgą maršrutą.
„Lituanica“ buvo drastiškai perkonstruota: išimtos keleivių sėdynės, o jų vietoje įrengti didžiuliai papildomi degalų bakai, leidžiantys sutalpinti beveik 3000 litrų benzino. Taip pat buvo prailginti lėktuvo sparnai geresnei aerodinamikai, sumontuoti nauji, tikslesni navigacijos prietaisai ir galingesnis „Wright Whirlwind“ variklis. Įdomu ir tai, kad dėl ekstremalaus svorio taupymo lakūnai ryžosi beprecedentiam žingsniui – jie atsisakė radijo ryšio aparatūros ir asmeninių parašiutų. Tai buvo itin rizikingas, bet sąmoningas inžinerinis sprendimas, rodantis nepalaužiamą tikėjimą savo sugebėjimais bei lėktuvo technine būkle.
Lemtingas pakilimas iš Niujorko
1933 metų liepos 15 dienos rytą Niujorko Floyd Bennetto oro uoste tvyrojo didžiulė įtampa ir laukimas. Orlaivis „Lituanica“ buvo maksimaliai pripildytas degalais ir tepalais – lėktuvas svėrė kur kas daugiau, nei kada nors numatė jo gamintojo specifikacijos. Pakilimo takas atrodė pavojingai trumpas tokiam sunkiam svoriui, o aviacijos ekspertai abejojo, ar lėktuvas apskritai sugebės atsiplėšti nuo žemės. Tačiau Steponas Darius, būdamas nepaprastai talentingas pilotas, meistriškai išnaudojo visą tako ilgį ir paskutinę akimirką atplėšė lėktuvą nuo betono. Tai buvo akimirka, kai prasidėjo vienas įspūdingiausių ir tiksliausių to meto skrydžių pasaulio aviacijos istorijoje.
Lakūnai turėjo įveikti ne tik milžinišką daugiau nei 7000 kilometrų atstumą, bet ir susidurti su visiškai neprognozuojamomis oro sąlygomis. Be radijo ryšio jie buvo fiziškai izoliuoti nuo likusio pasaulio – jokios išorinės informacijos apie artėjančias audras, jokios galimybės paprašyti navigacinės pagalbos ar pasitikslinti savo buvimo koordinates. Visas jų skrydis nuo pat pakilimo rėmėsi išskirtinai vizualine navigacija, kompasu, laikrodžiu ir žvaigždėmis.
Skrydis per vandenyną: triumfas prieš gamtos stichijas
Kelionė virš Atlanto vandenyno toli gražu nebuvo rami ar lengva. „Lituanica“ susidūrė su labai stipriais priešpriešiniais vėjais, kurie lėtino skrydžio greitį, bei tirštu rūku, uždengiančiu horizontą. Be to, pilotams teko manevruoti per galingas audras. Lakūnai buvo priversti nuolat keisti skrydžio aukštį: kartais jie pakildavo virš debesų ieškodami žvaigždžių, o kartais turėjo skristi visai arti šėlstančių vandenyno bangų, kad išvengtų mirtino lėktuvo sparnų apledėjimo pavojaus.
Nepaisant visų šių ekstremalių sąlygų ir fizinio išsekimo, orlaivis sėkmingai perskrido Atlantą ir pasiekė Europos krantus. Jų navigacinis tikslumas buvo stulbinantis – lėktuvas pasiekė Europos žemyną beveik tiksliai tame taške, kurį lakūnai ir buvo suplanavę savo brėžiniuose. Tai įrodė išskirtinį Dariaus ir Girėno profesionalumą.
Tolesnis maršrutas driekėsi virš Škotijos, vėliau virš Šiaurės jūros link Vokietijos teritorijos. Tuo pat metu Lietuvoje dešimtys tūkstančių žmonių entuziastingai būriavosi Kauno Aleksoto aerodrome. Nors lijo lietus, minia nekantriai laukė pasirodant oranžinio lėktuvo. Buvo uždegti didžiuliai laužai, dangų raižė galingi prožektoriai, skambėjo patriotinės dainos. Niekas toje minioje net nenutuokė, kad oreiviai tuo metu kovoja savo paskutinę ir pačią sunkiausią kovą su vis prastėjančiomis meteorologinėmis sąlygomis ir stingdančiu nuovargiu tamsiame danguje virš Vokietijos miškų.
Kas iš tiesų nutiko Soldino miške? Teorijos ir faktai
1933 metų liepos 17 dienos naktį, po 37 valandų ir 11 minučių alinančio bei nepertraukiamo skrydžio, „Lituanica“ tragiškai sudužo Kuhdamo dvaro miške, netoli Soldino miestelio. Orlaivis dideliu greičiu rėžėsi į medžių viršūnes, nulaužė kelias storas pušis ir krisdamas subyrėjo į gabalus. Abu Lietuvos didvyriai žuvo vietoje. Katastrofos aplinkybės, ypač turint omenyje sėkmingai įveiktą patį sunkiausią maršruto etapą, iškart tapo karštų diskusijų ir tyrimų objektu.
Pirmosios oficialios versijos
Vokietijos teisėsaugos ir aviacijos pareigūnai, kurie pirmieji atvyko ir apžiūrėjo įvykio vietą, konstatavo, kad katastrofa greičiausiai įvyko dėl prastų oro sąlygų. Jų ataskaitose buvo teigiama, kad staigi audra, stiprūs vėjo gūsiai ir intensyvus lietus privertė S. Darių ir S. Girėną skristi pavojingai žemai. Galbūt jie bandė surasti žemės orientyrus, pamatyti geležinkelio bėgius, kelius, ar netgi ieškojo tinkamos pievos avariniam nusileidimui. Dėl visiškos tamsos ir blogo matomumo jie nepastebėjo kalvos ir ant jos augančių aukštų medžių. Taip pat oficialiose išvadose buvo atsargiai minima ir ekstremalaus pilotų nuovargio versija, nes jiedu be miego sunkioje įtampoje praleido beveik dvi paras.
Sąmokslo teorijos ir numušimo versija
Pati gajausia, dešimtmečius gyvavusi ir Lietuvos visuomenėje labiausiai aptarinėjama teorija – tyčinis lėktuvo numušimas. Tuo metu Vokietijoje į valdžią jau buvo atėjęs Adolfas Hitleris ir nacionalsocialistai, šalyje tvyrojo militaristinė įtampa. Netoli katastrofos vietos esą galėjo veikti slaptas karinis poligonas, koncentracijos stovykla ar kita draudžiama zona. Pradėjo sklisti kalbos, kad vokiečių priešlėktuvinė gynyba pastebėjo naktį skrendantį, jokio radijo ryšio nepalaikantį neatpažintą lėktuvą, palaikė jį priešišku objektu ir be perspėjimo apšaudė.
Šią teoriją stipriai kurstė tai, kad Lietuvos ekspertams iš pradžių nebuvo leista detaliai apžiūrėti lėktuvo nuolaužų, įvykio vieta buvo saugoma kariuomenės, o kai kurie vietiniai liudininkai neva prasitarė matę kulkų skylutes lėktuvo variklio gaubte ir netgi pačių pilotų kūnuose. Nors visi vėlesni oficialūs Lietuvos ir užsienio tyrimai griežtai paneigė šią versiją, nurodydami, kad tariamos skylės atsirado lėktuvui lūžtant ir susiduriant su aštriomis medžių šakomis bei metalo konstrukcijomis, numušimo mitas ilgam ir giliai įsitvirtino tautos sąmonėje bei to meto išeivijos spaudoje.
Techniniai nesklandumai ir orientacijos praradimas
Šiuolaikiniai, moderniąsias aviacijos nelaimių tyrimų metodikas naudojantys ekspertai dažniausiai linksta prie kompleksinės nelaimės priežasčių teorijos. Analizės rodo, kad „Lituanicos“ variklis dirbo be priekaištų iki pat atsitrenkimo į žemę momento. Tačiau oro sąlygos Soldino apylinkėse tą naktį buvo tiesiog tragiškos. Skrendant visiškoje tamsoje, siaučiant audrai, neturint dirbtinio horizonto prietaiso bei vizualaus kontakto su žeme, pilotai galėjo tiesiog prarasti erdvinę orientaciją – būseną, kai žmogaus vestibuliarinis aparatas siunčia klaidingus signalus smegenims apie kūno padėtį erdvėje.
Tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad lėktuvo propeleris katastrofos metu sukosi visu pajėgumu. Tai aiškiai rodo, jog pilotai nebandė sklęsti ar leistis avariniu būdu dėl sugedusio variklio. Jie iki pat paskutinės milisekundės pilnai valdė orlaivį, tačiau dėl apgaulingos tamsos ir per mažo aukščio tiesiog nespėjo pamatyti ir išvengti mirtinos kliūties – medžių lajos.
Tyrimai ir ekspertų išvados po katastrofos
Lietuvos vyriausybės nedelsiant sudaryta ir į Vokietiją išsiųsta speciali tyrimo komisija atliko detalią nelaimės vietos ir lėktuvo likučių apžiūrą. Rasti kruopščiai pildyti skrydžio dokumentai, žemėlapiai ir lakūnų užrašai patvirtino, kad kelionė vyko pagal iš anksto numatytą planą beveik iki pat tragiškos pabaigos. „Lituanicos“ degalų bakų ir variklio apžiūra parodė, kad lėktuve dar buvo likę apie 100 litrų benzino, o tepalų sistemoje taip pat netrūko būtinų skysčių. Tai galutinai ir neginčijamai paneigė ankstyvas skeptikų spėliones, kad lėktuvas tiesiog nukrito pasibaigus degalams.
Teismo medicinos gydytojų atlikta kūnų ekspertizė patvirtino, kad abu pilotai patyrė daugybinius kaulų lūžius ir vidaus organų pažeidimus, nuo kurių žuvo akimirksniu, paties smūgio į žemę metu. Komplikuoti tyrimai leido atkurti paskutinių sekundžių lėktuvo judėjimo trajektoriją. Buvo nustatyta, kad lėktuvas kliudė medžius, pradėjo suktis ir, praradęs keliamąją jėgą, smigo žemyn. Nors surinkti įrodymai leido paneigti techninio gedimo ar degalų trūkumo faktus, nė vienas tyrimas negalėjo absoliučiai tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl patyrę lakūnai atsidūrė tokiame mažame ir pavojingame aukštyje nakties metu.
Lituanicos palikimas ir reikšmė Lietuvos istorijai
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didvyriškas žygdarbis toli peržengė paprastos aviacijos istorijos ar sportinio intereso ribas. Tai tapo milžinišku nacionalinio pasididžiavimo, tautos vienybės ir drąsos simboliu. Jų skrydis visam pasauliui parodė, kad palyginti maža, neseniai nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė turi be galo drąsių, ryžtingų, sumanių ir inovatyvių piliečių. Tai buvo stipri diplomatinė ir moralinė žinutė pasauliui, kad lietuviai geba lygiuotis į pačias stipriausias ir technologiškai pažangiausias planetos valstybes.
Lakūnų testamentas, parašytas dar prieš skrydį ir jautriai dedikuotas „Jaunajai Lietuvai“, skambėjo kaip galinga pranašystė ir amžinas įsipareigojimas ateities kartoms. Jie teigė, kad šį skrydį skiria tautai, o jeigu žus, jų mirtis turi tapti stimulu jauniems žmonėms siekti dar aukštesnių tikslų. Net ir tragiška baigtis nesumenkino paties skrydžio inžinerinės sėkmės fakto: „Lituanica“ buvo vienas pirmųjų lėktuvų pasaulyje, kuris tuo metu sėkmingai, be jokio tarpinio nutūpimo, įveikė Šiaurės Atlantą nuo pat Jungtinių Amerikos Valstijų iki Rytų Europos, pademonstruodamas stulbinantį navigacijos tikslumą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Dariaus ir Girėno skrydį
Besidomintys šiuo išskirtiniu Lietuvos istorijos įvykiu, tiek moksleiviai, tiek istorijos mėgėjai, dažnai ieško atsakymų į specifinius ir techninius klausimus. Žemiau pateikiame atsakymus į pačius svarbiausius ir dažniausiai užduodamus klausimus, susijusius su lėktuvo „Lituanica“ misija.
- Kiek tiksliai laiko truko skrydis ir kokį atstumą įveikė lėktuvas? Skrydis nuo pakilimo Niujorke iki pat katastrofos truko lygiai 37 valandas ir 11 minučių. Per šį laiką lėktuvas be jokio nutūpimo įveikė įspūdingą 6411 kilometrų atstumą. Iki galutinio kelionės tikslo, Kauno aerodromo, buvo likę visai nedaug – maždaug 650 kilometrų.
- Kodėl lakūnai sąmoningai atsisakė radijo ryšio aparato ir net parašiutų? Šios, atrodytų, būtinos gelbėjimosi įrangos buvo atsisakyta dėl ypač griežtų lėktuvo svorio apribojimų. Kiekvienas laisvas ir sutaupytas kilogramas buvo paverstas papildomais benzino litrais, kad orlaivis galėtų nuskristi tokį didžiulį atstumą nenaudodamas laivo ar tarpinės salos degalų papildymui.
- Ar vokiečių kariai iš tiesų apšaudė ir numušė Lietuvos lėktuvą? Nors tai ne vieną dešimtmetį buvo pati populiariausia versija, išsamūs techniniai tyrimai, lėktuvo variklio analizė ir rastų nuolaužų teismo ekspertizės nepatvirtino jokių šūvių, kulkų ar sprogmenų pėdsakų. Tai lieka labiau psichologine sąmokslo teorija nei istoriniu faktu.
- Koks buvo tikslus lėktuvo „Lituanica“ modelis? Tai buvo serijinės gamybos amerikiečių vienmotoris keleivinis lėktuvas „Bellanca CH-300 Pacemaker“. Po įsigijimo gamyklinis modelis buvo radikaliai perkonstruotas, sustiprintas ir pritaikytas išskirtinai tik transatlantiniam skrydžiui.
- Kur šiuo metu galima pamatyti lėktuvo nuolaužas? Išlikusios originalios sudužusio lėktuvo „Lituanica“ nuolaužos, pilotų asmeniniai daiktai, drabužiai ir skrydžio dokumentai yra rūpestingai saugomi bei eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, kur juos gali apžiūrėti kiekvienas norintis.
Neišblėstanti tautos atmintis ir gyvuojantis didvyrių mitas
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istorija nesibaigė 1933 metų liepą drėgname Soldino miške. Jų drąsos atminimas toliau kasdien gyvuoja per įvairias mūsų kultūros, švietimo ir visuomenės sritis. Šių dviejų pasiaukojusių lakūnų portretai ilgą laiką puošė Lietuvos respublikos dešimties litų banknotą, kasdien primindami kiekvienam piliečiui apie jų besąlygišką meilę tėvynei. Svarbiausios miestų gatvės, dešimtys mokyklų, didžiausias šalies stadionas ir netgi gamtos objektai, tokie kaip Puntuką puošiantis bareljefas, yra neatsiejami nuo šių herojų vardų.
Kasmet liepos mėnesio viduryje, minint šio neįtikėtino skrydžio metines, visoje šalyje organizuojami iškilmingi minėjimai, istorinės parodos ir spalvingos aviacijos šventės. Jaunieji Lietuvos aviatoriai, inžinieriai ir mokslininkai tebelaiko „Lituanicos“ misiją vienu didžiausių motyvacijos ir įkvėpimo šaltinių. Apie šį skrydį sukurti kino filmai, pastatyti spektakliai, parašytos išsamios knygos ir pastatyti didingi paminklai, pavyzdžiui, Ąžuolyne Kaune. Visa tai tvirtai užtikrina, kad istorinis transatlantinis skrydis išliks ne tik sausuose istorijos vadovėliuose, bet ir pačioje gyvojoje tautos atmintyje.
Istorijos ratui sukantis, vis dar atsiranda mokslo entuziastų, kurie savo asmenine iniciatyva atlieka modernias kompiuterines simuliacijas, naudodami naujausius algoritmus analizuoja praėjusio amžiaus meteorologinius duomenis ir ieško dar neatrastų detalių slaptuose archyvuose. Tai aiškiai patvirtina, kad atsakymų paieškos į Soldino miško paslaptį toli gražu nėra baigtos. Kiekviena nauja tyrimų technologija, kiekvienas šviežias analitinis požiūris suteikia viltį ateityje dar geriau suprasti tas fatališkas aplinkybes, su kuriomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis susidūrė „Lituanicos“ ekipažas. Ir nors pačios tiksliausios to tragiško momento detalės, ko gero, gali amžinai likti gaubiamos nakties ir miško tamsos, pati pamatinė idėja, neįtikėtina narsa ir žmogaus dvasios didybė spinduliuos ir įkvėps mus visus dar daugelį šimtmečių.
