Temos
” Laura įsiuto ir šaukė mums, kad neturime teisės jos taip varžyti, nes ji nedaro nieko blogo, neatskleidžia per daug kūno, visi taip daro ir tai yra normalu. – Aš viską apnuoginau! – šaukė ji, visa raudona iš pykčio”.
– Mama, ar nufotografuosi mane? Dar vieną! Palaukite, dabar aš atsisėsiu ir pakelsiu rankas, o taip. O dabar pasisuksiu nugara. Atsistok toliau atgal ir padaryk vieną iš viršaus štai taip! – Laura nurodė man ją nufotografuoti žydinčių gėlių parke fone.
Padariau apie dvidešimt nuotraukų, bet jas pamačiusi ji nebuvo patenkinta ir pareikalavo tęsti fotosesiją.
– Kam tau reikia tiek daug nuotraukų? – paklausiau.
– “Instagram”, – trumpai atsakė ji. – Turiu rodytis kiekvieną dieną, kitaip prarasiu sekėjus.
Sekėjai – tai žmonės, kurie seka jos paskyrą. Aš tai žinau, nors pati šiuo portalu nesinaudoju. Žinoma, kartais man norisi parodyti nuotraukas iš atostogų arba kai pavyksta iškepti ypač gerą pyragą, bet kasdien įkelti nuotraukas?
Tikriausiai tik jaunimas gali tuo susižavėti
Leidome Laurai susikurti socialinių tinklų paskyras, kai jai sukako trylika metų. Kai jai sukako penkiolika, ji jau turėjo “YouTube” kanalą ir profilius “Facebook”, “Instagram” ir keliose kitose svetainėse. Iš pradžių žvilgtelėdavau, ką ji ten skelbia, bet ilgainiui man nusibodo matyti jos fotosesijas prieš saulėlydį daugiabučių namų kvartale, su draugais picerijoje arba su penkiolika skirtingų pynės variantų. Galų gale žinojau, kokios tai nuotraukos, nes kai kurias iš jų buvau padaręs pats. Bet vis dėlto ne visai…
– Ar žinote, kokias nuotraukas mūsų dukra įkelia į internetą! – vieną dieną manęs paklausė vyras.
Jis ką tik naršė internete savo išmaniuoju telefonu. Kaip spėjau, interneto tendencijos jį nuvedė į Lauros “Instagram” paskyrą.
– Dažniausiai jos portretus, – atsakiau vis dar ramiai, nors Anteko veidą piešiantis šokas man kėlė nerimą. – Ką ji įdėjo?
Mano vyras parodė man savo telefono ekraną. Akimirką norėjau iš jo pasijuokti, kad jis supainiojo savo dukrą su kokiu nors modeliu. Tik po akimirkos man atėjo į galvą, kad ta nupiešta, pasilenkusi, provokuojančia poza pozuojanti mergina, dėvinti nėriniuotą liemenėlę ir mini sijonėlį, buvo Laura. Dabar manęs laukė šokas.
– Kas tai yra! Parodykite kitas nuotraukas!
Po kelių sekundžių pasijutau tarsi kitoje planetoje, kitame gyvenime. Juk turėjome penkiolikmetę dukrą! Mergaitę, kuri miega su pliušiniu tigru ir renka korteles su žirgais! Ir tai… tai…
– Tai vulgaru! – išsakiau savo mintį Antekui. – O čia? Tai, kaip ji išsišiepusi, ar matai? Dieve mano, ji čia atrodo dvidešimties metų!
Visose nuotraukose mūsų dukra užėmė pozas, kurios tikriausiai turėjo būti seksualios, bet man jos atrodė iškrypėliškos. Negana to, ji pozavo vilkėdama siaurus drabužius, sijonu, vos dengiančiu kelnaites, ir vietoj suknelės ant nuogo kūno užsimetusi šaliką. Taip, jis dengė strategiškai svarbias vietas, bet pavojingai daug paliko vaizduotei.
Vyras taip pat apie tai galvojo
– Juk šias nuotraukas gali pamatyti bet kas, – nusiminė jis. – Kai kurie iškrypėliai! Mums reikia su ja pasikalbėti. Ji turi išeiti.
Bijojau šio pokalbio, nes mačiau Anteko įniršį. Bandžiau jį įtikinti, kad pasikalbėčiau su Laura viena, bet jis nesutiko. Deja, buvau teisus su savo baimėmis. Vyras puolė ant dukros, uždraudė jai naudotis “Instagram” ir “Facebook”, pagrasino nebemokėti sąskaitų už telefoną ir atjungti internetą. Kaip ir buvo galima nuspėti, Laura įsiuto ir ėmė šaukti ant mūsų, kad neturime teisės jos taip riboti, nes ji juk nieko blogo nedaro, apskritai per daug neatskleidžia savo kūno ir apskritai visi taip daro ir tai yra normalu.
– Aš viską užsidengiau! – šaukė ji, raudona iš pykčio. – Jūs, žmonės, esate nenormaliai prietaringi! Čia ne dvidešimtasis amžius. Šiais laikais jūs taip fotografuojatės. Mes turime pažangą, ar girdėjote? Man irgi neleidote vaikščioti paplūdimiu su maudymosi kostiumėliu, nes kas nors gali pažiūrėti?
Jaučiau, kad pralaimime šį raundą. Laura viską suvedė į drabužius, tiksliau, į drabužių nebuvimą, o man labiau rūpėjo pati mintis atskleisti savo kūną, su šiomis iššaukiančiomis pozomis ir jausmingais veidais, skirtais nežinia kam. Bet tai buvo tarsi mėtyti žirnius į sieną.
– Nemanyk, kad leisiu tau mane dusinti, – sušuko ji pabaigoje. – Galiu pati susimokėti už internetą! Turiu pinigų iš Zuzės auklės.
Zuzia yra kaimynės dukra, kurią Laura kartais prižiūrėdavo vakarais. Taigi iš tiesų ji turėjo lėšų sąskaitoms apmokėti. Taigi vyro sumanymas jai grasinti pasirodė esąs klaidingas.
– Kas iš to? Norite pasakyti, kad mes nieko negalime padaryti? – paklausė jis, kai jam tai pasakiau. – Tikrai? Aš neturiu jokių galimybių priversti savo nepilnametę dukrą nustoti šviesti užpakalį “Instagram”?
– Tikriausiai yra būdas, bet, kaip matai, šantažas ir grasinimai neveikia, – sumurmėjau. – Sakiau, kad pats su ja ramiai pasikalbėsiu… O dabar jau per vėlu.
Jis pažvelgė į mane, tarsi būčiau jam metęs iššūkį, ir sumurmėjo, kad išspręs šią problemą. Tikėjausi, kad taip ir bus, nes nežinojau, ką daryti. Po kelių dienų radau Anteką šniukštinėjantį mano spintoje.
– Paimsiu šitą, šitą ir šitą, – pasakė jis, dėliodamas mano odinius šortus, palaidinę be petnešėlių ir nėriniuotą liemenėlę. – Žinau, ką daryti su Laura!
Buvau smalsus, todėl jis atskleidė man savo planą. Iš pradžių nusijuokiau, paskui išsigandau, o galiausiai pritariamai linktelėjau galva.
– Gerai, būsiu fotografė, – pasisiūliau. – Laura buvo mane neblogai išmokiusi.
Kad viską sutvarkytume, aplankėme dar kelias dėvėtų drabužių parduotuves, kur, be kitų daiktų, pavyko nusipirkti 44 dydžio juodus stiletus, šviesų peruką, XXL dydžio kamufliažinę suknelę ir keletą kitų kičinių drabužių. O tada su Anteku nusifotografavome ant mūsų sofos, lygiai ant tos pačios, ant kurios anksčiau pozavo Laura.
– Dabar suvelk plaukus atgal ir susiimk. O, gerai! Dabar išsipūskite ir pažvelkite per petį. Dieve… – užspringau iš juoko. – O dabar susimąstęs veidas ir ilgesingas žvilgsnis į langą!
Tą pačią popietę atsidariau Anteko paskyrą “Instagram”. Parašiau keletą sakinių, įkėliau nuotraukų ir pridėjau visą krūvą žymų, susiejančių nuotraukas su Lauros profiliu.
Rezultato ilgai laukti nereikėjo
– Tėti! – sušuko ji nuo slenksčio, vos įžengusi į butą.
– Ką tu darai! Mama, ar tai matei?
Žinoma, jos išmaniojo telefono ekrane buvo nuotraukos, kuriose jos neskustas, vešliais plaukais tėtis mėgdžiojo jos veido išraiškas ir pozas, apsirengęs pilvą atidengiančia nėriniuota palaidine ir kičiniu geltonu mini. Ant galvos jis buvo užsidėjęs kreivą platininį peruką ir kvailai šypsojosi.
– Tėtis rašė, kad kol aš čia skelbsiu savo nuotraukas, jis taip pat darys! Jis neturi teisės tyčiotis iš manęs! Mama!
– Saulute, čia ne dvidešimtas amžius, – atsakiau slopindama savo juoką. – Nebūk nuoširdi. Šiandien vyras gali daryti tokias nuotraukas. Mes turime pažangą, ar negirdėjai?
Mačiau, kad Laura beveik sprogo iš pykčio, bet šį kartą ji nedaug ką galėjo padaryti. Juolab kad Antekas jau turėjo minią gerbėjų, tarp kurių buvo daug Lauros draugų. Jo nuotraukos buvo komentuojamos, žmonės jį įtraukė į savo “mėgstamiausiųjų” sąrašą. Komentaras, kad jos vyras pozuoja visai kaip penkiolikmetė dukra, visus prajuokino. Po šio barnio Laura nedrįso įterpti naujų nuotraukų. Daviau jai suprasti, kad jei ji tai padarys, mes su tėčiu eisime į parką. Ir taip, jos draugai pamatys gėlėmis šniukštinėjantį tėvą debiliškai svajingu veidu, dėvintį leopardo rašto suknelę ir rausvą blizgučių apyrankę.
– Gerai, pasiduodu… – pagaliau sumurmėjo ji. – Aš nesiruošiu skelbti tokių nuotraukų, tiesiog maldauju, kad nustotumėte mane gėdinti….
– Tikrai? Tai ir yra linksmybių pabaiga? – Antekas apsimetė nusivylęs. – O ne, turiu tiek daug idėjų sesijoms! Galėčiau pozuoti su apatiniais vonios kambaryje kaip tu arba… Žinau! Apsigaubčiau šaliku ir atsistočiau balkone.
– Tėti, ne! – Laura atrodė labai išsigandusi.
– Na, bet juk ne. Aš nusirengčiau, – mirtinai rimtu veidu pridūrė Antekas, o aš pratrūkau ilgai slopintu juoku.
Mano vyras galiausiai irgi neištvėrė ir nusijuokė, tik Laura neatrodė linksma.
– Jūs visi nenormalūs, – pasakė ji. – Kiti turi normalius tėvus! Tėvai neturėtų daryti tokių dalykų savo dukroms! Geriau jau būčiau gavusi įkalinimą! Mama, ar negalėjai manęs įkalinti?
Pažadėjau, kad apie tai pagalvosime kitą kartą, kai ji suklys. Tačiau Antekas pridūrė, kad “dabar ne XX amžius”, todėl vaikams skirti įkalčius nebemadinga, ir pažadėjo sugalvoti ką nors kūrybiškesnio. Matydamas išgąstį mūsų paauglės akyse įsitikinau, kad bent jau iki aštuoniolikos ji bus labai atsargi ir nepadarys kokios nors kvailystės!
