Mes siunčiame žinutes akimirksniu. Galime bet kada susisiekti su bet kuo. Turime šimtus draugų socialiniuose tinkluose, bet vis dažniau jaučiamės nesuprasti, atitolę, vieniši.
Šiame straipsnyje kalbame ne apie statistiką ar algoritmus. Kalbame apie tikrus žmones, tikrus jausmus ir tikrą žmogišką ryšį, kuris vis dažniau nyksta – ne dėl pykčio ar konfliktų, bet dėl nutylėjimų, tempo ir visuotinio „visko per daug“.
1. Skubėjimo kultūra: santykiai reikalauja laiko, o mes jo nebeturim
Shy beautiful girl with dark hair posing at home. Ginger sensual lady spending time in her room.
Ryšys tarp žmonių – tai ne „like“ ir ne greitas atsakymas į žinutę. Tai klausymas, buvimas, domėjimasis, kuris reikalauja laiko.
Šiandieninis žmogus dirba daugiau, ilsisi mažiau, o kalbėjimas su draugu dažnai lieka paskutinėje dienotvarkės vietoje – po darbų, po ekrano, po visų „reikia“.
2. Paviršutiniškumas – emocinės apsaugos forma
Mes dažnai bijome būti tikri. Geriau kalbėti apie orą, nei apie liūdesį. Geriau rodyti šypseną per „Instagram“, nei pasakyti, kad šiuo metu išgyveni vidinę tuštumą.
Kodėl? Nes būti atviru – tai rizikuoti būti nesuprastam.
Tačiau būtent autentiškumas kuria artumą – ir tai vis sunkiau rasti net tarp artimiausių žmonių.
3. Paslėptas emocinis nuovargis
Kartais žmonės atitolsta ne todėl, kad nenori bendrauti, o todėl, kad jaučia emocinį perdegimą. Po dienos, pilnos informacijos, skambučių, ekranų, žmogus tiesiog neturi jėgų nuoširdžiam pokalbiui – net jei to labai nori.
Tai nereiškia, kad jis nemyli. Tai reiškia, kad reikia sąmoningo poilsio, kad galėtum vėl išgirsti kitą žmogų.
4. Trauma – tylus atstūmėjas
Daug žmonių nebesikuria ryšių, nes bijo. Bijo vėl būti palikti, įskaudinti, nesuprasti. Trauminės patirtys (vaikystėje ar santykiuose) suformuoja apsauginius mechanizmus – šaltumą, atsitraukimą, „man nereikia nieko“ pozą.
Bet už to – troškimas. Būti pamatytam. Išgirstam. Ir… priimtam be kaukės.
5. Kalbos nykimas – emocijos nebetelpa į „emoji“
Mes prarandame žodžius. Bendraudami trumpai, per emoji, GIF’us ir vieno žodžio atsakymus, mūsų žodynas emocijoms reikšti nyksta. O be žodžių – nėra ir gilumo.
Jeigu žmogus negali pasakyti „man liūdna, nes jaučiuosi atstumtas“, jis tiesiog… atsitraukia. Ir dažnai kitas žmogus nesupranta, kodėl.
6. Lyginimosi spąstai
Matydami kitų „tobulus gyvenimus“ internete, pradedame abejoti savųjų verte. Ar mano santykiai pakankamai gilūs? Ar mano draugai pakankamai rūpinasi? Ar aš pakankamai įdomus?
Dėl to kyla perdėtas atsargumas, abejonės, atstumas – ne iš blogos valios, bet iš vidinio nepasitikėjimo savimi.
7. Emocinis išsekimas = santykių nykimas
Santykiams reikia… energijos. O šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena su nuolatiniu „žemų baterijų“ režimu.
Ir kai kažkas pasiūlo susitikti – „man šiandien tiesiog nėra jėgų“. Kai reikia išklausyti – „aš pats vos susitvarkau“. Ir taip santykiai, net brangūs, tyliai nyksta.
8. Draugystė reikalauja pastangų – o patogumas atgraso
Anksčiau draugai turėjo paskambinti, susitikti, kažkur nueiti. Dabar – užtenka parašyti „kaip gyveni?“ per „Messenger“.
Bet ar tai sukuria tikrą ryšį? Ne visada.
Fizinis buvimas, laikas kartu, tyla kartu – tai, kas sukuria artumą. Ir tai, ką dažnai iškeičiam į patogumą.
Ką daryti, kai jauti, kad ryšiai silpsta?
Pradėk nuo savęs. Paklausk, kiek pastangų tu įdedi į ryšius, o kiek tikiesi iš kitų.
-
Skambink dažniau. Ne žinutė – o balsas.
-
Planuok laiką susitikimui, o ne tik „pasižadėk susirašyt“.
-
Klausk gilesnių klausimų: ne „kaip sekasi?“, o „kas tave šiuo metu džiugina?“.
-
Priimk tylą. Ne kiekvienas pokalbis turi būti produktyvus – kartais užtenka pabūti kartu.
Artumas – tai ne nuotrauka, o buvimas
Kartais žmogui reikia ne patarimo, ne pramogos, o ramios erdvės šalia, kurioje gali būti savimi. Ir tam nereikia technologijų, efektyvumo ar tobulumo.
Reikia tik tavęs – tikro. Ir tai vis dar svarbiausia.
