Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenybė ir jo priimami sprendimai dažnai analizuojami per geopolitinę ar ekonominę prizmę, tačiau psichologai ir istorikai sutaria, kad norint visiškai suprasti dabartinio Kremliaus šeimininko pasaulėžiūrą, būtina atsigręžti į jo šaknis. Ypatingą vietą šioje istorijoje užima jo tėvas – Vladimiras Spiridonovičius Putinas. Nors oficialioji biografija jį piešia kaip paprastą karo didvyrį ir darbininką, gilesnė archyvų ir liudininkų analizė atskleidžia sudėtingesnį paveikslą. Vladimiras Spiridonovičius nebuvo tik eilinis fronto kareivis; jo patirtis NKVD batalionuose, tragiškas išgyvenimas Leningrado blokadoje ir pokario gyvenimo sunkumai suformavo ne tik jo paties, bet ir jo sūnaus charakterį. Šiame straipsnyje pažvelgsime į nutylėtus ar mažiau žinomus faktus apie žmogų, kurio šešėlis vis dar krinta ant šiuolaikinės Rusijos politikos.
Ankstyvieji metai ir paslaptinga šeimos kilmė
Vladimiras Spiridonovičius Putinas gimė 1911 metais Sankt Peterburge. Jo tėvas, Spiridonas Putinas, buvo neeilinė asmenybė to meto Rusijoje. Jis dirbo virėju garsiajame „Astoria“ viešbutyje, o vėliau, po revoliucijos, tapo asmeniniu Vladimiro Lenino, o po to ir Josifo Stalino virėju vienoje iš valstybinių vilų. Šis faktas yra itin svarbus, nes rodo, kad Putinų šeima, nors ir kilusi iš valstiečių, turėjo tam tikrą prieigą prie sovietinio elito, net jei ta prieiga buvo per virtuvės duris.
Pats Vladimiras Spiridonovičius jaunystėje pasižymėjo tvirtu charakteriu. Prieš karą jis tarnavo povandeniniame laivyne – tai buvo prestižinė ir itin pavojinga tarnyba, reikalaujanti ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinio stabilumo. Grįžęs iš tarnybos, jis vedė Mariją Ivanovną Šelomovą. Jauna šeima įsikūrė Peterhofe, tačiau jų ramų gyvenimą brutaliai nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
NKVD naikinimo batalionai: nutylėta tarnybos pusė
Vienas iš labiausiai mitologizuotų ir kartu migločiausių Vladimiro Spiridonovičiaus biografijos etapų yra karo pradžia. Oficialiuose šaltiniuose dažnai akcentuojama tiesiog „savanorio“ veikla, tačiau realybė buvo daug žiauresnė. Prasidėjus karui, jis buvo paskirtas ne į reguliariąją kariuomenę, o į NKVD specialiosios paskirties naikinimo batalioną.
Šių batalionų užduotys buvo specifinės ir itin pavojingos:
- Vykdyti diversijas priešo užnugaryje.
- Sprogdinti tiltus, geležinkelius ir amunicijos sandėlius.
- Likviduoti vokiečių pareigūnus ir kolaborantus.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad išgyvenamumas šiuose būriuose buvo minimalus. Grupė, kurioje tarnavo Putino tėvas, buvo išlaipinta vokiečių užnugaryje netoli Kingisepo. Iš 28 grupės narių gyvi liko tik keturi. Vladimiras Spiridonovičius išsigelbėjo tik per stebuklą – slėpdamasis pelkėje ir kvėpuodamas per nendrę, kol vokiečių patruliai su šunimis jo ieškojo. Ši patirtis – buvimas medžiojamu žvėrimi ir matymas, kaip žūsta bendražygiai – paliko neišdildomą pėdsaką jo psichikoje, kurį vėliau, pasak biografų, jis perdavė ir savo sūnui kaip pamoką: „niekada nepasiduok, net kai esi apsuptas“.
Nevskio „kiaulių“, sužeidimas ir stebuklingas išsigelbėjimas
Po nesėkmingos diversinės veiklos ir grįžimo pas saviškius, Vladimiras Spiridonovičius buvo perkeltas į reguliariąją kariuomenę ir pasiųstas į vieną kruviniausių Antrojo pasaulinio karo vietų – Nevskio „piatačioką“ (Nevsky Pyatachok). Tai buvo nedidelis placdarmas Nevos upės krante, kurį sovietų kariai bandė išlaikyti bet kokia kaina, siekdami pralaužti Leningrado blokadą.
Kautynės čia buvo tokios intensyvios, kad vidutinė kario gyvenimo trukmė placdarme siekė vos kelias dienas. Būtent čia 1941 metų lapkritį Vladimiras Spiridonovičius buvo sunkiai sužeistas. Skeveldra smarkiai sužalojo jo kojas. Istorija apie jo išgelbėjimą skamba kaip filmo scenarijus, tačiau ji yra patvirtinta paties prezidento ir istorinių tyrimų.
Sunkiai sužeistas, negalėdamas paeiti, jis būtų miręs nuo nukraujavimo ar šalčio, jei ne atsitiktinumas. Jį pastebėjo buvęs kaimynas iš to paties namo. Rizikuodamas savo gyvybe, kaimynas pernešė Vladimirą per užšalusią Nevą į ligoninę, esančią kitame krante. Šis įvykis suformavo Putinų šeimos naratyvą apie lojalumą ir asmeninius ryšius, kurie yra svarbesni už sistemą – bruožas, ryškus ir dabartinėje Rusijos valdymo struktūroje.
Šeimos tragedija Leningrado blokados metu
Kol Vladimiras Spiridonovičius gulėjo ligoninėje, jo žmona Marija ir mažametis sūnus Viktoras (vyresnysis Vladimiro Putino brolis) liko įkalinti blokuotame Leningrade. Tai buvo bado, šalčio ir mirties laikas. Šeima jau buvo praradusi vieną sūnų Albertą dar prieš karą, o blokados metu tragedija pasikartojo.
Dėl bado ir ligų (difterijos) mirė antrasis sūnus Viktoras. Jis buvo palaidotas masinėje kapavietėje Piskariovo kapinėse, kurios tiksli vieta daugelį metų nebuvo žinoma. Putino tėvas, nors ir pats būdamas invalidas, dalijosi savo ligoninės daviniu su žmona, taip išgelbėdamas ją nuo bado mirties. Yra pasakojama istorija, kad grįžęs namo jis rado sanitarus, jau guldantį jo nusilpusią žmoną ant lavonų krūvos, palaikius ją mirusia. Jis privertė juos sustoti, pamatęs, kad ji dar kvėpuoja, ir slaugė ją, kol ji atsigavo.
Ši didžiulė netektis ir nuolatinė kova už būvį lėmė tai, kad trečiasis sūnus – būsimasis prezidentas Vladimiras – gimė tik 1952 metais, kai tėvams jau buvo per 40 metų. Jis augo kaip „stebuklingas vaikas“, vienintelis išgyvenęs, į kurį buvo sudėtos visos traumuotų tėvų viltys.
Pokario buitis: gyvenimas be pagražinimų
Po karo Vladimiras Spiridonovičius dirbo meistru Jegorovo vagonų gamykloje. Šeima gyveno Baskovo skersgatvyje, tipiniame Leningrado komunaliniame bute (komunalkoje). Sąlygos buvo apgailėtinos: nebuvo karšto vandens, vonios, o virtuve teko dalintis su keliomis kitomis šeimomis. Laiptinėje knibždėjo žiurkės.
Būtent šioje aplinkoje formavosi Vladimiro Spiridonovičiaus auklėjimo metodai. Jis buvo griežtas, principingas ir fanatiškai tikėjo komunistų partijos idealais, nepaisant patirtų kančių. Jis nemėgo daug kalbėti apie karą, tačiau jo fizinė negalia (visą gyvenimą likęs šlubavimas ir skausmai) buvo nuolatinis priminimas apie praeitį.
Aplinkiniai jį prisimena kaip teisingą, bet „sunkų“ žmogų. Jis netoleravo silpnumo. Kai jo sūnus kieme įsiveldavo į muštynes ir grįždavo verkdamas, tėvas jį ne guosdavo, o bardavo už tai, kad šis nesugebėjo apsiginti. Tai buvo „gatvės mokykla“, perkelta į šeimos santykius – pasaulis yra žiaurus, ir tik stipriausi išgyvena.
DUK: Dažniausiai užduodami klausimai apie V. Putino tėvą
Siekiant išsklaidyti internete sklandančius mitus ir pateikti koncentruotą informaciją, paruošėme atsakymus į dažniausius klausimus.
Ar tiesa, kad Putino tėvas tarnavo Vlasovo armijoje?
Ne, tai yra vienas populiariausių mitų, kuris neturi jokio pagrindo. Ši dezinformacija kilo supainiojus Vladimirą Spiridonovičių Putiną su kitu asmeniu panašia pavarde. Archyviniai dokumentai vienareikšmiškai rodo, kad jis tarnavo Raudonojoje armijoje ir NKVD batalionuose, buvo sužeistas ir apdovanotas už karinius nuopelnus.
Kiek vaikų turėjo Vladimiras Spiridonovičius?
Iš viso jis turėjo tris sūnus. Pirmasis, Albertas, mirė kūdikystėje prieš karą. Antrasis, Viktoras, mirė Leningrado blokados metu nuo difterijos ir bado. Trečiasis, Vladimiras (dabartinis prezidentas), gimė gerokai vėliau, 1952 m.
Koks buvo jo laipsnis ir pareigos po karo?
Kare jis buvo eilinis (vėliau jefreitorius), o po karo dirbo darbininkišką darbą gamykloje, vėliau tapo meistru. Jis taip pat aktyviai veikė partinėje organizacijoje gamyklos lygmeniu.
Kur palaidotas V. Putino tėvas?
Vladimiras Spiridonovičius Putinas mirė 1999 m. rugpjūčio 2 d., likus vos kelioms dienoms iki to momento, kai jo sūnus tapo Rusijos premjeru. Jis palaidotas Serafimovskio kapinėse Sankt Peterburge.
Tėvo portretas šiuolaikinėje ideologijoje
Vladimiro Spiridonovičiaus Putino gyvenimo istorija šiandieninėje Rusijoje yra tapusi ne tik biografiniu faktu, bet ir politiniu įrankiu. Jo dalyvavimas kare, sunkus sužeidimas ir „paprasto žmogaus“ statusas idealiai tinka kuriant naratyvą apie prezidentą, kuris yra „kūnas ir kraujas“ iš liaudies.
Kasmetinėse „Nemirtingojo pulko“ eitynėse Vladimiras Putinas dažnai pasirodo nešdamas savo tėvo portretą. Tai siunčia stiprią žinutę apie tęstinumą – kova prieš „fašizmą“ (kaip jį supranta Kremlius) tęsiasi. Tačiau analitikai pastebi, kad tėvo įtaka sūnui buvo ne tik ideologinė, bet ir psichologinė. Tėvo griežtumas, pasaulio matymas kaip nuolatinės kovos lauko, nepasitikėjimas svetimais ir įsitikinimas, kad saugumą garantuoja tik jėga – visa tai atsispindi dabartiniuose geopolitiniuose sprendimuose.
Suprasti Vladimirą Spiridonovičių reiškia suprasti traumą, kurią patyrė visa sovietų karta, ir kaip ta neišgydyta, sublimuota trauma transformavosi į agresyvią politiką, kurią stebime šiandien. Tai istorija apie išgyvenimą bet kokia kaina, kurioje gailestis ar kompromisas dažnai buvo laikomi mirtina silpnybe.
