Temos
Vaikystės trauma yra didelė grėsmė emociniam komfortui santykiuose. Kaip išmokti susidoroti su traumuojančių įvykių padariniais?
Santykiai – tai nuolatiniai mainai, kurie palaiko jų gyvybingumą. Kuo keičiamės? Kai kurie iš mūsų keičiasi finansais, kai kurie – emocijomis, kai kurie – komfortu ar išorine apsauga. Tačiau svarbiausias dalykas šiuolaikinių porų gyvenime yra emocinis komfortas. Iš to tampa aišku, kodėl su praeitimi susiję traumuojantys įvykiai turi tokį dramatišką poveikį šeimos gyvenimui.
VAIKŲ PATIRTIS
Motinos požiūris
Kūdikio patirtis per pirmuosius pusantrų-dvejus gyvenimo metus yra labai svarbi. Kai motina žvelgia į kūdikį, ji mato nuostabią būtybę, kuri jau tiek daug žino, taip nuostabiai šypsosi, taip gražiai kalba. Tokio pat žvilgsnio, kokiu motina žvelgia į kūdikį, nesąmoningai ieškome partneryje, kai užaugame, nors kartais labai sunku prie jo sugrįžti.
Dalijimasis malonumu
Motina yra atsakinga už kūdikio pojūčių ir malonumų, kuriuos jis gali patirti, repertuaro išplėtimą. Bendras malonumas yra vienas iš pagrindų, stabilizuojančių partnerių santykius. Pavyzdžiui, jei jie turi panašų humoro jausmą ir gerai supranta vienas kito pokštus, tai yra raktas į ilgus ir stabilius santykius.
SANTYKIŲ PLĖTOJIMAS
Pirmasis susitikimas
Matome kitą žmogų ir jaučiame, kad jis mums patinka, kad jis yra kažkuo ypatingas, kažkuo labai vertingas. Ir aš trokštu to žmogaus, noriu jį pažinti, noriu jį patirti. Manau, kad tai yra žmogaus gyvenimo viršūnė, kai sutinkame vienas kitą ir pradedame įsimylėti, suartėti.
Pirmajame santykių etape daug dėmesio skiriama jausmams ir pojūčiams. Mums patinka dalytis vienas su kitu maloniais pojūčiais, patiriamais skaniai valgant, šokant, intymiai bendraujant. Šiuose pojūčiuose tampame artimesni, pasineriame į džiaugsmą ir norime dalytis gražiais dalykais.
Meilės menas
Meilės menas yra tai, kad pora gali atkurti santykius. Žmonės susipyko, galbūt net pažemino vienas kitą, bet jie gali atsiprašyti ir atkurti santykius. Tai galima pavadinti meile iš antro žvilgsnio. Jei po trejų, penkerių metų gyvenimo su žmogumi, vaikų auginimo partneriai gali pažvelgti vienas į kitą ir pamatyti save tokius, kokie buvo anksčiau, vadinasi, pora yra įvaldžiusi meilės meną.
KAS YRA TRAUMA
Trauma – tai beviltiška situacija, kai kyla grėsmė gyvybei arba svarbioms gyvenimo vertybėms. Tokioje situacijoje žmogus negali nei bėgti, nei kovoti.
Kaip atpažinti traumą? Traumuojantį įvykį paprastai stengiamės kuo greičiau pamiršti arba išstumti iš atminties. Vienas iš gynybos mechanizmų, susijusių su trauma, yra vadinamas disociacija, kai apskritai neprisimename patirties.
TRAUMOS PASEKMĖS
1. pasitikėjimo stoka
Pavyzdžiui, jei žmogus per pirmuosius dvejus gyvenimo metus nepatyrė malonumo, bendro intymumo, jam labai sunku suartėti. Jis neturi pasitikėjimo žengti žingsnį kito link.
2. Netinkamas atsakas
Trauma gali pasireikšti, kai į ką nors reaguojame neadekvačiai. Pavyzdžiui, žmona savo vyrui padaro paprastą pastabą, ir jis tuo metu jaučiasi sugėdintas arba bevertis. Tai neadekvati reakcija, bet jis taip jaučiasi.
3. nesugebėjimas grįžti prie suartėjimo
Kita traumos pasekmė – sunkumai vėl suartėti, rasti meilę.
GYVENIMAS KAIP LIFTAS
Vaikų terapijoje naudojame lifto metaforą. Kai pirmą kartą pakylame nuo žemės, nieko nematome, paskui įžvelgiame keletą nelabai gražių namų, langus, daugybę automobilių. Kuo aukščiau kylame, tuo geriau matome perspektyvą, namų stogus, kelionės kryptį. Aukštesniuose aukštuose matome saulę, dangų, gražius pastatus – labai gražų miestą. Tai nuostabi patirtis.
Traumos atsiradimas.
3-4 metų vaikas gyvena 3 arba 4 aukšte. Jis nemato perspektyvos, jam tikrovė ir kasdienybė yra tai, kas vyksta už lango. Jei nuolat rėkiama, jam skauda.
Žmogus negali užlipti į aukštus etapus, kad suprastų, jog yra išeitis iš padėties.
Vaikas, kuris turi tik tris aukštus, nežino, kad galima pabėgti į penktą aukštą, kur atsivers visai kitoks vaizdas, visai kitoks sprendimas. Jis žino, kad gali nubėgti į antrąjį arba pirmąjį aukštą. Vaikai yra linkę kentėti tyliai ir savo jausmus išreiškia elgesiu ir simptomais.
Tarkime, vaikas patyrė gėdą. Kai kuriems vaikams tai nepakeliama. Jie bando prisitaikyti, bet tai palieka nepataisomą pėdsaką viduje, menkavertiškumo, bevertiškumo, blogumo, nesugebėjimo jausmą.
Partnerio paieška
Taip mes pradedame artėti prie santykių. Įsivaizduokite du 22 aukštų pastatus. 22 aukšte viskas atrodo labai gerai. “Ar jums patinka prancūzų literatūra?” – “Aš dievinu Françoise Sagan!” Mes labai greitai užmezgame ryšį. Ir štai čia viskas pradeda rezonuoti.
Stebėtina, bet gyvenimo stebėjimai rodo, kad mus traukia žmonės, kurie, viena vertus, yra kitokie nei mes, kurie gali mums kažką duoti, kažkuo mus užpildyti ir praturtinti, kita vertus, kurie patyrė panašių trauminių išgyvenimų. Tai tarsi kompasas, kuris mums sako: šiame žmoguje yra kažkas panašaus į mane. Ir mes suprasime vieni kitus. Galbūt galime išgydyti vieni kitus.
Kai kurios traumos padeda mus suartinti, kitos – atitolinti.
Kai kuriuos sutiktus žmones pamatome ir suprantame: tai ne mūsų žmogus. Pavyzdžiui: jame tiek daug skausmo, kad tikrai negaliu jo pakęsti. Jo šeimoje, jo kultūroje, jo patirtyje yra tiek daug nelankstumo, kad jis man tikrai netinka. Tai žinome jau pirmosiomis akimirkomis. Bet, tarkime, suprantu, kad man saugu suartėti su šiuo žmogumi, ir žengiu žingsnį jo link.
Santykiai
Ir tada prasideda gyvenimas poroje – iš pradžių tai daugiausia jausmų, išgyvenimų, emocijų audinys. Šis etapas labai greitai praeina ir prasideda kasdienis gyvenimas.
Ir tada, pavyzdžiui, moteris sako vyrui: “Štai taip, aš tikėjausi tavęs…” Šiuo metu jos “keltuvo” partneris gali patekti į keturmečio vaiko būseną, kurios kadaise tikėjosi jo motina, pavyzdžiui, palikusi savo mažąjį brolį vadovauti, o jis to nepadarė. Ji buvo labai nusivylusi ir daug šaukė.
Taip vaikui susiformuoja trauminė šerdis: esu bevertis žmogus, manimi negalima pasitikėti, man nepavyko, esu silpnas.
Mes žinome, kad trauma organizuojama taip, kad įsispaudžia ir išstumia holistinę situaciją. Kadangi sąmonė jo neapdoroja, bet koks tos situacijos elementas (antakių judesys, intonacija, pati žinutė) tampa dirgikliu, stimulu. Jis veikia kaip sąlyginis refleksas ir gali sukelti tą pačią reakciją.
Žmogus įlipa į laiko liftą ir atsiduria 4 aukšte, savo 4 metų laikotarpyje. Jis patiria tai, ko jau seniai nebuvo patyręs, ką kadaise išstūmė ir vėliau visą gyvenimą vengė situacijų, mūsų atveju – situacijų, kuriose jam nepasisekė. Ir tada jis staiga atsiduria vienoje iš jų.
Ką jis daro? Žinoma, kaltina savo partnerį. “Esu pripažintas, stiprus, pasitikintis savimi vyras, įmonės vadovas. Niekada negirdėjau, kad kas nors kitas taip sakytų ar taip jaustųsi. Taigi tai tavo kaltė.” Jei čia prasideda kova dėl to, kas teisus, o kas ne, tai yra santykių griovimo pradžia.
KAIP UŽMEGZTI DIALOGĄ
Mano, kaip terapeuto, patirtis rodo, kad įmanoma užmegzti dialogą, kurio metu į kitą žmogų vėl būtų žiūrima kaip į vientisą asmenybę. Tam reikia atsitraukti nuo partnerio, laikytis tam tikro atstumo, nesiklausyti jo išpuolių ir argumentų.
Kodėl humoras tokiose situacijose yra toks naudingas? Nes humoras yra distancijos momentas, išeitis iš situacijos. Negalima tiesiog stovėti nuošalyje, reikia pakilti į 20-ąjį ar 40-ąjį aukštą ir padėti partneriui pakilti į tą patį aukštą.
Terapeuto užduotis yra tik mokyti poros dialogo.
Egzistencinėje analizėje yra asmeninės pozicijos ieškojimo metodas, kurio galima išmokyti ne tik asmenį, bet ir porą – užimti poziciją apie save, tyrinėti save, patirti save. Į tai verta investuoti pastangų ir laiko, nes priešingu atveju trauminis ratas labai lengvai įsisuks ir pradės griauti porą iš vidaus. Turite duoti sau laiko sustoti ir susitvarkyti su visais kilusiais jausmais. Analizuokite, spręskite ir prašykite atleidimo.
