Rugpjūtis yra keistas mėnuo: atostogos dar nesibaigė, bet mokykla jau kvėpuoja į nugarą. Būtent dabar verta pasiūlyti paaugliui gerą knygą, nes laisvo laiko dar yra, o skaitymo įprotis, susiformavęs vasarą, dažnai išlieka ir mokslo metams prasidėjus.
1. Lietuviška apysaka, kuri prajuokina ir sušildo
Gendrutis Morkūnas yra vienas tų autorių, kurių tekstus vaikai skaito patys, be tėvų raginimo. Jo apysaka apie berniuko vasarą su neįprastu draugu Katšuniu kupina šilto humoro ir netikėtos išminties. Suaugusieji, skaitantys ją vaikams balsu, dažnai juokiasi pirmi.
Apysaka Vasara su Katšuniu yra iš tų knygų, kurios primena, kokia gera gali būti lietuvių vaikų literatūra. Ji tinka ir devynmečiams, ir paaugliams, ir, tiesą sakant, tėvams, kurie pasiilgo lengvo, bet ne lėkšto skaitymo.
Morkūno tekstai turi retą savybę: jie kalba apie rimtus dalykus vaikams suprantama kalba, bet niekada nenusileidžia iki supaprastinimo. Vaikai juokiasi iš situacijų, suaugusieji pastebi potekstes, ir abu sluoksniai gyvena knygoje taikiai. Būtent tokios knygos užaugina skaitytojus, kurie vėliau nebijo ir storesnių tomų.
2. Maginė fantastika tiems, kurie mėgsta epines istorijas
Fantastikos mėgėjai šiuo metu gyvena aukso amžiuje, nes gerų ciklų pasirodo vienas po kito. Antroji ciklo Penki lūžę kalavijai knyga tęsia istoriją apie karalystes, kuriose valdžia, magija ir išdavystės pinasi taip glaudžiai, kad iki paskutinio puslapio neaišku, kuo tikėti.
Romanas Keturios sugriautos karalystės skirtas tiems, kurie jau perskaitė pirmąją dalį ir laukė tęsinio. Jei ciklo dar nepradėjote, vasaros pabaiga yra puikus metas, nes turėsite iškart dvi knygas ir jokio laukimo tarp jų.
Ciklo stiprybė yra veikėjai, kurie auga ir keičiasi kartu su įvykiais: antroje knygoje jie nebe tie patys naivūs herojai, kokius sutikome pradžioje. Istorija nebijo sunkių pasirinkimų ir kainos, kurią herojai už juos moka, todėl istorija atrodo tikra net ir pasaulyje, kuriame veikia magija.
3. Fantastikos pasaulis, kuris įtraukia nepastebimai
Trečioji rekomendacija skirta tiems, kurie fantastiką atranda pirmą kartą. Nedidelė, bet tankiai suausta istorija su paslaptimi centre yra būtent tai, ko reikia skaitytojui, kuris dar nežino, ar šis žanras jam patiks. Čia nereikia įsiminti dešimčių veikėjų ir žemėlapių, užtenka tiesiog pasinerti.
Knyga Laitlarkas jau turi ištikimų gerbėjų būrį, kurie ją rekomenduoja kaip vartus į fantastikos žanrą. Skaitytojai giria knygos gebėjimą kurti atmosferą, kuri lieka su tavimi dar ilgai po paskutinio puslapio.
Visos trys knygos labai skirtingos, bet jas jungia vienas dalykas: jos parašytos taip, kad skaitymas atrodo ne pareiga, o malonumas. O juk būtent to ir norime, kai bandome sudominti jauną skaitytoją knygomis, kurios konkuruoja su telefonų ekranais.
Smagiausia, kad šią knygą vienodai giria ir paaugliai, ir jų tėvai, kurie ją paėmė iš smalsumo. Fantastika seniai nebėra vien jaunimo žanras: gerai sukurtas pasaulis ir įtikinami veikėjai veikia bet kokio amžiaus skaitytoją, kuris dar nepamiršo, kaip smagu nerti į kitą tikrovę.
Jaunam skaitytojui knyga turi būti ne pareiga, o durys į pasaulį, kuriame jis nori būti. Fantastika ir gera jaunimo literatūra tokias duris atveria lengviausiai, nes jose nuotykis eina pirmas, o išmintis atsargiai seka iš paskos. Belieka tas duris parodyti, toliau vaikai susitvarko patys.
