Pavasarį ir vasaros pradžioje sodus bei gėlynus įspūdingais žiedais ir svaiginančiu aromatu puošiantys bijūnai yra daugelio sodininkų pasididžiavimas. Šios daugiametės gėlės pasižymi išskirtiniu ilgaamžiškumu – tinkamai prižiūrimos vienoje vietoje jos gali augti ir gausiai žydėti net kelis dešimtmečius. Vis dėlto, ilgainiui kerai pernelyg sutankėja, žiedai pradeda smulkėti, o patys augalai gali tapti jautresni ligoms. Tokiais atvejais, arba tiesiog norint padauginti mėgstamą veislę ar pakeisti gėlyno planą, kyla būtinybė augalą perkelti į kitą vietą. Norint, kad šis procesas praeitų sklandžiai ir augalas kuo greičiau atsigautų, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į darbų laiką. Nors sodininkystėje dažnai įprasta daugelį augalų judinti bundant gamtai, šių karališkų gėlių atveju galioja visai kitos taisyklės, kurių nepaisymas gali kainuoti ne tik žiedus, bet ir paties augalo gyvybę.
Kodėl ruduo yra idealiausias laikas bijūnų persodinimui?
Skirtingai nei daugelis kitų sodo augalų, bijūnai turi specifinį šaknų vystymosi ciklą, kuris tiesiogiai diktuoja jų persodinimo kalendorių. Aktyviausias smulkiųjų, siurbiamųjų šaknų, per kurias augalas pasisavina vandenį ir maisto medžiagas, augimas vyksta būtent rudenį, kai dirvos temperatūra nukrenta, bet dar nėra įšalusi. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje augalas jau būna baigęs savo vegetacijos ciklą – lapai po truputį pradeda geltonuoti, o po žeme esančiuose šakniagumbiuose jau būna susiformavę kitiems metams skirti augimo pumpurai. Persodinant augalą šiuo ramybės būsenos periodu, jis patiria mažiausią stresą. Naujoje vietoje atsidūrusios šaknys turi pakankamai laiko prisitaikyti ir išleisti naujas siurbiamąsias šakneles iki pat pirmųjų rimtų šalčių. Pavasarį toks augalas jau būna įsitvirtinęs ir gali visas jėgas skirti antžeminės dalies auginimui.
Tinkamiausi mėnesiai: nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio
Lietuvos klimato sąlygomis geriausias laikas dalinti ir persodinti šiuos augalus prasideda nuo rugpjūčio antrosios pusės ir tęsiasi iki spalio pradžios ar vidurio, priklausomai nuo konkrečių metų orų. Svarbiausia taisyklė – darbus reikia užbaigti likus bent keturioms ar šešioms savaitėms iki pastovių šalčių, kai žemė visiškai įšąla. Jei persodinsite per anksti, pavyzdžiui, liepos mėnesį, augalas dar nebus baigęs formuoti atsinaujinimo pumpurų ir gali smarkiai nukentėti. Jei suvėluosite ir darbus atliksite lapkričio pabaigoje, šaknys nespės įsitvirtinti dirvoje, todėl žiemos metu augalą gali tiesiog iškilnoti šaltis, o pavasarį jis bus silpnas arba visai neatsibudęs. Todėl rugsėjis yra laikomas tuo auksiniu mėnesiu, kai dirva dar išlaiko vasaros šilumą, bet naktys jau atvėsusios ir atneša augalams reikalingą ramybę.
Pasirengimas persodinimui: ką būtina žinoti prieš pradedant
Prieš imantis kastuvo, būtina kruopščiai pasiruošti, nes bijūnai labai nemėgsta dažno kilnojimo. Vieta, kurią jiems išrinksite, turėtų tapti jų namais bent ateinantiems dešimčiai metų. Šios gėlės dievina saulę, todėl joms reikalinga atvira, gerai apšviesta vieta, kurioje tiesioginiai saulės spinduliai lepintų bent 6-8 valandas per dieną. Pavėsyje, ypač po dideliais medžiais, jie augs, tačiau žiedų bus mažai, jie bus smulkūs, o stiebai links link žemės ieškodami šviesos. Taip pat reikėtų vengti vietų, kur pučia stiprūs, šalti vėjai, galintys nulaužti sunkius žiedkočius žydėjimo metu.
Idealiausia vieta ir dirvožemio reikalavimai
Nors šie augalai nėra itin reiklūs, jie kategoriškai netoleruoja užmirkusios žemės. Jei jūsų sklype aukštas gruntinis vanduo arba po lietaus ilgai telkšo balos, būtina įrengti gerą drenažą arba sodinti gėles iškeltose lysvėse. Geriausiai joms tinka derlingas, giliai įdirbtas, neutralus arba silpnai rūgštus priemolis (pH 6,5–7,0). Jei jūsų dirva labai smėlinga, ją būtina pagerinti kompostu ir moliu, kad geriau sulaikytų drėgmę ir maisto medžiagas. Jei žemė sunki ir molinga – įmaišykite stambaus smėlio, durpių ir perpuvusio mėšlo, kad užtikrintumėte oro pralaidumą. Ruošiant sodinimo duobę, naudinga įdėti kaulų miltų ar pelenų, kurie praturtins dirvą kaliu ir fosforu, būtinais stiprioms šaknims ir gausiam žydėjimui.
Žingsnis po žingsnio: kaip teisingai iškasti ir padalinti kerą
Senojo kero iškasimas ir dalijimas yra procesas, reikalaujantis fizinės jėgos ir atsargumo. Netinkamai atlikus šį etapą, galima negrįžtamai pažeisti trapius augimo pumpurus ir storas, mėsingas šaknis, kuriose augalas kaupia atsargas.
- Stiebų trumpinimas: Pirmiausia aštriu sekatoriumi nupjaukite visus stiebus palikdami maždaug 10–15 centimetrų aukščio kelmelius. Tai palengvins kero iškėlimą ir leis geriau matyti augalo centrą, be to, už stiebų bus patogu prilaikyti augalą.
- Apkasimas: Kastuvu arba šakėmis apikaskite kerą maždaug 30–40 centimetrų atstumu nuo centro. Šaknys gali būti nukeliavusios gana giliai, todėl kaskite giliai, stengdamiesi kuo mažiau jas pažeisti. Geriausia naudoti sodo šakes, nes jos mažiau pjausto šakniagumbius nei kastuvas.
- Iškėlimas: Atsargiai laužkite žemę ir kelkite kerą į paviršių. Nemėginkite augalo rauti jėga tempdami už likusių stiebų, nes storosios šaknys yra labai trapios ir greitai lūžta.
- Šaknų nuplovimas: Iškėlus kerą, žemės grumstus atsargiai nubirbinkite. Kad geriau matytumėte augimo pumpurus (dar vadinamus akimis) ir šaknų susipynimus, visą šaknyną nuplaukite vandens srove iš laistymo žarnos.
- Brandulys ir dalijimas: Palikite nuplautą kerą kelias valandas pavėsyje apdžiūti – šaknys šiek tiek apvys ir taps elastingesnės, mažiau lūžinės dalijant. Aštriu dezinfekuotu peiliu dalinkite kerą taip, kad kiekviena nauja dalis (sodinukas) turėtų bent 3–5 sveikus, didelius augimo pumpurus ir gabalą storos šaknies maisto medžiagoms tiekti.
- Žaizdų apdorojimas: Visas pjūvių vietas ir atsitiktinius lūžius apibarstykite trinta medžio anglimi, pelenais arba specialiu fungicidu, kad išvengtumėte puvinių patekimo į šaknų sistemą.
Sodinimo procesas: gylis, atstumai ir priežiūra po pasodinimo
Geras sodinuko paruošimas yra tik pusė darbo. Antroji, ne mažiau svarbi dalis – teisingas pasodinimas naujoje vietoje. Duobes rekomenduojama paruošti iš anksto, bent prieš kelias savaites, kad žemė spėtų susigulėti. Optimalus duobės dydis yra 50x50x50 centimetrų. Į duobės dugną pripilkite derlingo komposto, sumaišyto su sodo žeme, suformuokite nedidelį kauburėlį, ant kurio patogiai paskleisite sodinuko šaknis.
Sodinant bijūnus, galioja viena pati svarbiausia taisyklė, kurią ignoravus augalas augins tik lapus, bet niekada nežydės:
- Sodinimo gylis: Viršutiniai augimo pumpurai (raudonos akys) turi būti užkasti žeme ne giliau kaip 3–5 centimetrai nuo dirvos paviršiaus. Jei pasodinsite per giliai – augalas skurs ir nežydės. Jei pasodinsite per sekliai – žiemą pumpurai gali nušalti, o vasarą kentėti nuo sausros.
- Žemės sutankinimas: Apipylę šaknis žeme, ją švelniai apspauskite rankomis, bet jokiu būdu netrypkite kojomis, kad nenulaužtumėte trapių pumpurų.
- Laistymas: Gausiai palaistykite, kad žemė priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų. Vandeniui susigėrus ir žemei šiek tiek susėdus, patikrinkite, ar nepasikeitė pumpurų gylis, ir, jei reikia, užberkite dar šiek tiek žemių.
- Atstumai: Tarp atskirų kerų palikite maždaug 80–100 centimetrų atstumą. Pradžioje toks atstumas gali atrodyti per didelis, bet po kelerių metų krūmai smarkiai išsiplės ir jiems reikės erdvės bei geros oro cirkuliacijos, padedančios išvengti grybelinių ligų.
Dažniausios klaidos, kurių reikėtų vengti
Persodinant bijūnus rudens metu, sodininkai neretai padaro klaidų, kurios atitolina žydėjimą ar net pražudo augalą. Viena iš didžiausių klaidų – per didelio kero nepadalijimas. Persodinant visą seną, didžiulį kerą jo nepadalinus, augalas neatsinaujina. Senosios šaknys nebepajėgia išmaitinti daugybės stiebų, todėl žydėjimas tampa skurdus. Taip pat reikėtų vengti palikti per mažus sodinukus – jei padalinsite kerą į dalis, turinčias tik po 1 ar 2 pumpurus, praeis bent treji ar ketveri metai, kol augalas sukaups pakankamai jėgų pirmajam žiedui išskleisti.
Kita dažna klaida – tręšimas azoto trąšomis rudenį. Azotas skatina žaliosios masės augimą, o rudenį augalui to visai nereikia – jam reikia ruoštis ramybės periodui ir stiprinti šaknis. Todėl rudeniui tinka tik fosforo ir kalio trąšos. Be to, nereikėtų sodinti naujo krūmo į tą pačią vietą, kurioje ką tik augo senasis. Žemė toje vietoje būna nualinta ir joje gali būti susikaupę specifinių ligų sukėlėjų. Jei kitos išeities nėra, būtina pakeisti bent 50 centimetrų gylio ir pločio žemės sluoksnį šviežiu gruntu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima persodinti bijūnus pavasarį, jei nespėjau to padaryti rudenį?
Nors tai fiziškai įmanoma, ekspertai to nerekomenduoja. Pavasarį bijūnai labai anksti pradeda leisti stiebus. Iškasant juos pavasarį, smarkiai pažeidžiamos jau pradėjusios augti naujosios siurbiamosios šaknelės, be to, lengva nulaužti jaunus trapius ūglius. Pavasarį persodintas augalas patiria didžiulį stresą, tų metų vasarą jis greičiausiai skurs, sirgs ir tikrai nežydės. Geriau palaukti kito rudens.
Kiek laiko praeis, kol persodintas bijūnas pradės žydėti?
Jei kerą padalijote teisingai (palikote 3-5 pumpurus) ir pasodinote tinkamame gylyje, pirmųjų (dažniausiai smulkių ir negausių) žiedų galite sulaukti jau kitą pavasarį. Tačiau visišką savo grožį ir standartinį žiedo dydį augalas parodys tik po dvejų ar trejų metų, kai visiškai atsikurs jo šaknų sistema.
Ar reikia tręšti bijūnus iškart po persodinimo rudenį?
Jei sodinimo duobę paruošėte teisingai, t.y. įmaišėte komposto, kaulų miltų ar pelenų, papildomai tręšti pirmaisiais metais nereikia. Per didelis trąšų kiekis gali apdeginti jaunas, pažeistas šaknis. Pirmuosius dvejus metus augalui visiškai pakaks maisto medžiagų, esančių sodinimo duobėje.
Ką daryti, jei naujoje vietoje po kelerių metų augalas vis dar nežydi?
Dažniausiai tai lemia trys priežastys: per gilus pasodinimas, saulės trūkumas arba per didelis drėgmės kiekis dirvoje. Švelniai atkaskite žemę aplink stiebus ir patikrinkite pumpurų gylį. Jei jie giliau nei 5 cm, rudenį augalą teks atsargiai kilstelėti aukščiau. Jei vieta per tamsi, teks ieškoti saulėtesnio kampelio.
Pasiruošimas artėjančiai žiemai ir pavasario laukimas
Artėjant pirmosioms šalnoms, neseniai perkelti ir dar nespėję pilnai įsitvirtinti augalai reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio nei senbuviai. Kadangi žemė aplink naują sodinuką yra puri ir nesusigulėjusi, žiemos šalčiai gali lengvai prasiskverbti iki pat šaknų, o dėl dirvos užšalimo ir atšilimo ciklų atsiradęs iškilnojimas gali išstumti trapius pumpurus į paviršių. Norint to išvengti, vėlyvą rudenį, kai viršutinis dirvos sluoksnis jau pradeda stingti, naujai pasodintus kerus rekomenduojama mulčiuoti. Tam puikiai tinka sausos durpės, kompostas, eglišakiai arba sausi ąžuolo lapai. Užberkite maždaug 10 centimetrų storio mulčio sluoksnį ant sodinimo vietos. Svarbu atsiminti, kad ankstyvą pavasarį, vos tik nutirpus sniegui ir praėjus didžiųjų šalčių pavojui, šį apsauginį sluoksnį būtina atsargiai nuimti, kad bundantys raudoni ūgliai galėtų laisvai stiebtis į saulę ir nebūtų skatinamas puvinys. Tinkamai atlikę visus rudens darbus, su nekantrumu galėsite laukti pavasario, kuomet iš atgijusios žemės pasirodys pirmieji gyvybės ženklai, pranašaujantys įspūdingą ateities žydėjimą.
