Žvelgiant į naktinį dangų, mūsų Saulės sistema dažnai atrodo kaip tylus ir nekintantis švieselių išsidėstymas, tačiau iš tikrųjų tai yra milžiniškas, dinamiškas ir stulbinančiai įvairus mechanizmas. Kiekviena planeta, skriejanti aplink mūsų centrinę žvaigždę, turi savo unikalią istoriją, cheminę sudėtį ir fizines charakteristikas. Norint geriau suprasti mūsų kosminius kaimynus, vienas geriausių būdų yra palyginti juos pagal dydį. Šiame straipsnyje kviečiame leistis į kelionę per visą Saulės sistemą – nuo mažiausių, uolėtų pasaulių iki galingų dujinių milžinų – ir išsiaiškinti, kaip jų matmenys formuoja jų likimą.
Planetinės klasifikacijos pagrindai
Prieš pradedant rikiuoti planetas pagal jų dydį, svarbu suprasti, ką mes laikome planeta. 2006 metais Tarptautinė astronomų sąjunga patikslino šią sąvoką, nurodydama, kad planeta turi skrieti aplink Saulę, būti pakankamai masyvi, kad jos gravitacija suteiktų jai sferinę formą, ir būti išvaliusi savo orbitą nuo kitų didelių objektų. Šiame sąraše aptarsime aštuonias oficialiai pripažintas mūsų sistemos planetas, pradedant nuo tų, kurias vos galime įžiūrėti be teleskopų, ir baigiant tikraisiais kosmoso gigantais.
1. Merkurijus: mažiausias iš visų
Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta ir, kaip galima tikėtis, pati mažiausia. Jo skersmuo ties pusiauju siekia vos 4879 kilometrus. Palyginimui, jis yra tik šiek tiek didesnis už Žemės Mėnulį. Dėl savo artumo saulei ir labai plonos atmosferos (arba tiksliau – egzosferos), Merkurijus patiria ekstremalius temperatūrų svyravimus: nuo deginančio karščio dieną iki stingdančio šalčio naktį.
Kadangi Merkurijus yra toks mažas, jo gravitacija yra per silpna, kad išlaikytų tankią atmosferą, todėl jo paviršius yra nuolat veikiamas meteoritų. Dėl to Merkurijus atrodo labai panašus į Mėnulį – nusėtas krateriais ir senovinių vulkaninių procesų pėdsakais. Nepaisant mažo dydžio, jis yra itin tankus, nes didžiąją jo dalį sudaro didžiulis geležinis branduolys.
2. Marsas: raudonoji planeta
Antroji pagal mažumą yra Marsas, kurio skersmuo siekia apie 6779 kilometrus. Tai maždaug pusė Žemės dydžio. Marsas yra gerai žinomas dėl savo rausvos spalvos, kurią lemia geležies oksidas, arba paprasčiau tariant – rūdys, dengiančios visą jo paviršių.
Marsas dažnai vadinamas Žemės „pusbroliu“, nes, nepaisant mažo dydžio, jis turi metų laikus, poliarines ledo kepures ir geologinius darinius, kurie primena Žemės reljefą. Jame stūkso didžiausias Saulės sistemos ugnikalnis – Olimpo kalnas, kuris yra tris kartus aukštesnis už Everestą. Nors Marsas mažas, jis yra pagrindinis žmonijos taikinys būsimoms kolonizacijos misijoms.
3. Venera: Žemės dvynė
Venera savo dydžiu yra labai artima Žemei, todėl dažnai vadinama mūsų planetos „blogąja dvyne“. Jos skersmuo yra 12 104 kilometrai, tai sudaro apie 95 procentus Žemės skersmens. Tačiau, nepaisant panašaus dydžio, Venera yra visiška priešingybė Žemei.
Dėl tirštos, anglies dioksido prisotintos atmosferos, Veneroje veikia stiprus šiltnamio efektas, paverčiantis ją karščiausia planeta Saulės sistemoje. Temperatūra čia pastoviai laikosi apie 460 laipsnių pagal Celsijų, o atmosferos slėgis paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje. Tai planeta, kurią sunku tyrinėti dėl ekstremalių sąlygų, tačiau jos dydis ir masė primena, kad panašūs objektai gali išsivystyti visiškai skirtingais keliais.
4. Žemė: mūsų namai
Ketvirtoji sąraše pagal dydį yra mūsų gimtoji Žemė, kurios skersmuo ties pusiauju siekia 12 742 kilometrus. Ji yra didžiausia iš visų „žemės tipo“ (uolėtųjų) planetų. Žemė yra vienintelė žinoma vieta visatoje, kurioje egzistuoja gyvybė, ir tai didele dalimi priklauso nuo jos dydžio.
Būtent pakankamas Žemės dydis leido išlaikyti atmosferą ir skystą vandenį. Jei planeta būtų mažesnė (kaip Marsas), atmosfera būtų išsisklaidžiusi į kosmosą. Jei būtų didesnė, atmosferos slėgis galėtų būti per didelis gyvybei, kokią mes ją pažįstame. Žemė yra idealus pavyzdys, kaip dydis lemia planetos gebėjimą palaikyti biologines sistemas.
5. Neptūnas: pirmasis dujinis milžinas
Nuo šios vietos prasideda milžiniškų planetų sąrašas. Neptūnas, nutolęs nuo Saulės, yra pirmasis iš vadinamųjų „ledinių milžinų“. Jo skersmuo siekia 49 244 kilometrus, tad jis yra beveik keturis kartus platesnis už Žemę. Nors jis atrodo daug didesnis už Žemę, savo tūriu jis vis tiek nusileidžia kitiems milžinams.
Neptūnas pasižymi itin stipriais vėjais, kurie pučia greičiau nei garso greitis. Tai šalta, tolima planeta, kurią sudaro vanduo, amoniakas ir metanas, supantys mažą uolėtą branduolį. Nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo ramesnis už kitas milžines, jo atmosferos reiškiniai yra vieni ekstremaliausių Saulės sistemoje.
6. Uranas: pasviręs milžinas
Uranas yra šeštoji planeta pagal dydį, kurios skersmuo siekia 50 724 kilometrus. Jis yra tik šiek tiek didesnis už Neptūną, todėl šios dvi planetos dažnai minimos kartu. Uranas yra unikali planeta dėl savo sukimosi ašies – jis „guli ant šono“, sukdamasis beveik statmenai savo orbitai.
Šis pasvirimas lemia, kad planetos poliuose metų laikai trunka po 21 metus. Urano atmosferoje gausu metano, kuris suteikia jam ryškiai žydrą spalvą. Kaip ir Neptūnas, Uranas yra klasifikuojamas kaip ledinis milžinas, turintis sudėtingą vidinę struktūrą ir daugybę žiedų, kuriuos pamatyti yra kur kas sunkiau nei Saturno.
7. Saturnas: žiedų valdovas
Antra pagal dydį planeta yra Saturnas, kurio skersmuo ties pusiauju siekia stulbinančius 116 460 kilometrų. Tai dujų milžinas, kurio tūris yra toks didelis, kad į jį tilptų daugiau nei 700 Žemių. Saturnas garsėja savo įspūdinga žiedų sistema, sudaryta iš milijardų ledo ir dulkių dalelių.
Saturnas yra mažiausio tankio planeta – teoriškai, jei rastumėte pakankamai didelį vandens telkinį, Saturnas jame plūduriuotų. Jo vidų sudaro vandenilis ir helis, panašiai kaip Saulės. Tai yra itin dinamiškas pasaulis, turintis daugiau nei 100 mėnulių, tarp kurių yra ir didžiausias Saulės sistemos palydovas Titanas.
8. Jupiteris: Saulės sistemos karalius
Didžiausia Saulės sistemos planeta – Jupiteris. Jo skersmuo ties pusiauju siekia net 139 820 kilometrų. Tai yra tikras milžinas, kuris savo dydžiu pranoksta visas kitas planetas kartu sudėjus daugiau nei du kartus. Jei Jupiteris būtų tuščiaviduris, į jį tilptų daugiau nei 1300 Žemės planetų.
Jupiteris yra dujinis milžinas, neturintis kieto paviršiaus. Jo garsioji „Didžioji raudonoji dėmė“ yra milžiniška audra, kuri savo dydžiu viršija visą Žemės planetą ir siaučia jau šimtus metų. Jupiteris yra tarsi Saulės sistemos sargas: dėl savo galingos gravitacijos jis pritraukia daugybę asteroidų ir kometų, taip apsaugodamas vidines planetas nuo dažnų susidūrimų.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar Plutonas yra planeta?
Ne, 2006 metais Plutonas buvo perklasifikuotas į „nykštukinę planetą“. Nors jis yra svarbus objektas Koiperio juostoje, jis neatitinka vieno iš kriterijų – nėra išvalęs savo orbitos nuo kitų dangaus kūnų.
Kokia yra didžiausia planeta po Jupiterio?
Antroji pagal dydį Saulės sistemos planeta yra Saturnas.
Kodėl planetos yra apvalios?
Kai dangaus kūnas pasiekia tam tikrą dydį ir masę, jo gravitacija tampa pakankamai stipri, kad „trauktų“ medžiagą į centrą iš visų pusių. Dėl šios priežasties susidaro sferinė forma, kuri yra pati efektyviausia gravitacinė pusiausvyra.
Ar dujinės planetos turi kietą paviršių?
Ne, dujiniai milžinai (Jupiteris ir Saturnas) bei lediniai milžinai (Uranas ir Neptūnas) neturi kieto paviršiaus. Gilėjant į planetą, dujos tiesiog tampa vis tankesnės, kol virsta skysčiu ar egzotiškos būsenos medžiagomis, o pačiame centre gali būti mažas kietas branduolys.
Kuri planeta yra tankiausia?
Žemė yra tankiausia planeta Saulės sistemoje. Nors dujiniai milžinai yra didžiuliai, jie sudaryti iš lengvų dujų, todėl jų vidutinis tankis yra daug mažesnis nei uolėtųjų planetų.
Kosmoso mastelių svarba astronomijoje
Suvokimas, kokio dydžio yra mūsų Saulės sistemos planetos, padeda astronomams geriau suprasti, kaip susiformavo mūsų sistema prieš daugiau nei 4,5 milijardo metų. Dydis diktuoja viską: nuo to, kiek šilumos planeta išlaiko, iki to, kiek mėnulių ji gali „pagauti“ savo gravitaciniu lauku. Mažesnės planetos arčiau Saulės yra tankios ir uolėtos, nes saulės vėjas „nupūtė“ lengvesnes dujas, o toliau esantys milžinai sugebėjo sukaupti didžiulius vandenilio ir helio kiekius.
Šis milžiniškas „darželis“ aplink mūsų žvaigždę yra ne tik gražus reginys, bet ir sudėtinga sistema, kurioje kiekvienas narys atlieka savo vaidmenį. Nuo mažiausio Merkurijaus, bandančio išgyventi artumoje prie kaitrios Saulės, iki gigantiško Jupiterio, stebinčio sistemą iš tolo – kiekvienas iš šių pasaulių yra unikalus fizikos ir chemijos laboratorijos pavyzdys, leidžiantis mums geriau suvokti mūsų vietą visatoje.
