Kaunas – miestas, kuriame tradicijos visada gyvavo greta modernumo. Tai galioja ne tik miesto architektūrai ar kultūriniam gyvenimui, bet ir tam, kaip mes atsisveikiname su išėjusiais. Per pastaruosius kelis dešimtmečius laidojimo tradicijos Kaune pastebimai keitėsi – ir ne tik dėl technologinės pažangos ar paslaugų įvairovės, bet ir dėl pačių žmonių požiūrio į mirtį, atminimą bei orumą paskutinėje kelionėje.
Šiandien Kaune susiduria dvi realybės: gilios katalikiškos šaknys ir nauji, modernesni požiūriai, kurie leidžia artimiesiems kurti intymesnį, paprastesnį ir kartais – asmeniškesnį atsisveikinimą. Bet kuriuo atveju laidojimo paslaugos Kaune yra labai lanksčios, o tai tikrai džiugina.
Nuo trijų dienų šarvojimo iki vienos tylos valandos
Dar prieš 20–30 metų Kaune įprasta buvo pašarvoti mirusįjį net dvi ar tris dienas, kviesti visus giminaičius, kaimynus, net tolimus pažįstamus. Šiandien vis dažniau pasirenkamos trumpesnės, tylesnės ceremonijos, orientuotos ne į viešą gedulą, o į artimųjų ratą ir vidinę ramybę.
Daugėja atvejų, kai šarvojimas trunka vos kelias valandas ar net vyksta tik krematoriume, be papildomos viešos ceremonijos. Tai ypač būdinga jaunesnės kartos artimiesiems, gyvenantiems užsienyje ar neturintiems giminystės ryšių su platesne bendruomene.
Kremavimas – nebe tabu, o pagarbus sprendimas
Kėdainiuose įsikūręs vienas pagrindinių Lietuvos krematoriumų, todėl mieste kremavimas tapo įprastu pasirinkimu. Jeigu anksčiau tai buvo vertinama su įtarumu – šiandien vis daugiau žmonių renkasi šią galimybę dėl paprastesnio proceso, mažesnių išlaidų ir platesnių galimybių organizuoti atsisveikinimą pagal savo poreikius.
Pasak Kaune dirbančio laidojimo paslaugų koordinatoriaus Valdo Šimkaus – žmonės vis dažniau renkasi kremavimą ir dėl to, kad nori „netrukdyti vaikams“: „Vyresni žmonės patys iš anksto nusprendžia, kad jų urną bus lengviau palaidoti, jos nereikės lankyti ar prižiūrėti kapo. Tai labai sąmoningas ir pagarbus požiūris į savo artimuosius.“
Šiuolaikinės šarvojimo salės – nebe niūrios, o jaukios
Laidojimo paslaugų sektorius Kaune keičiasi ir vizualiai. Naujos šarvojimo salės – tai šviesios, estetiškos erdvės, kuriose nėra nei rėksmingo dekoro, nei niūrios atmosferos. Vyrauja skandinaviškas minimalizmas, raminanti muzika, gyvos gėlės, natūralios medžiagos. Tai atliepia ir bendrą tendenciją – atsisveikinimas turi būti ne slegiantis, o pagarbus ir orus.
Tampa įprasta naudoti skaitmenines nuotraukų skaidres, video montažus su artimojo gyvenimo akimirkomis, leidžiama pasirinkti mylimą muziką vietoje giedojimų. Net žvakės ir gėlės tampa ne tik simboliais, bet ir dalimi asmeniškai kuriamos atmosferos.
Daugėja iš anksto planuojamų laidotuvių
Vis daugiau Kauno gyventojų savo laidotuves planuoja iš anksto. Tai ypač būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nori aiškiai išreikšti savo valią, parinkti vietą, sprendimus dėl šarvojimo, muzikos ar net aprangos. Tai ne tik sumažina emocinę naštą artimiesiems, bet ir leidžia geriau pasiruošti – tiek finansiškai, tiek organizacine prasme.
Šios paslaugos Kaune jau siūlomos kaip atskiras paketas. Žmogus gali pasirinkti, ar pageidauja kremavimo, kokio stiliaus urna, ar bus religinės apeigos, ar ne.
Laidojimas kolumbariumuose – auganti tendencija
Kolumbariumų Kaune daugėja – tiek miesto kapinėse, tiek privačiuose kompleksuose. Tai patogus, mažiau priežiūros reikalaujantis sprendimas, kuris atliepia ir urbanistinę realybę – vietos kapinėse mažėja, o daugybė artimųjų gyvena ne Kaune ar net ne Lietuvoje.
Be to, urnų laidojimas dažnai pasirenkamas ir dėl estetikos – tvarkingas, minimalistinis kolumbariumas leidžia palaikyti erdvę be papildomos kapaviečių priežiūros, o atminimas išlieka toks pat gilus.
Kauno gyventojai keičia atsisveikinimo kultūrą ne per revoliuciją, o per natūralią evoliuciją. Išlieka pagarba, ritualai ir orumas, tačiau vis mažiau formalaus liūdesio ir daugiau asmeniškumo. Šiandien vis svarbiau tampa ne kiek laiko trunka šarvojimas, o kaip jis jaučiasi. Ir vis daugiau žmonių renkasi ne tai, ką „reikia“, o tai, kas iš tiesų prasminga.
Laidojimas Kaune tampa ne tik paslauga, bet ir žmogiška palyda – į paskutinę kelionę, kurioje svarbiausias ne protokolas, o meilė ir prisiminimas.
