Daugelis gyvūnų mylėtojų yra sakę: „Mano augintinis viską jaučia“. Ir nors anksčiau tai atrodydavo kaip emocinis prieraišumas ar noras suteikti gyvūnui žmogiškų savybių, šiandien vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo, kad mūsų šunys ir katės iš tikrųjų mus supranta gerokai giliau, nei ilgą laiką manėme. Ne tik pagal mūsų balso toną, bet ir pagal kvapus, kūno kalbą, net akių žvilgsnį – gyvūnai fiksuoja, stebi ir reaguoja. O kartais jie jaučia net anksčiau nei mes patys suprantame, kad kažkas su mumis ne taip.
Emocinis rezonansas: ne pasaka, o realybė
Kai žmogus liūdi, šuo prišliaužia prie kojų ir padeda galvą. Kai esi piktas – katė nutolsta, tarsi intuityviai žinotų, kad dabar geriau laikytis atstumo. Tai nėra atsitiktinumas. Tyrimai rodo, kad šunys geba atpažinti žmogaus emocijas vien iš veido išraiškų ir balso tono. Dar įspūdingiau tai, kad jie geba reaguoti ne tik į savininko emocinę būklę, bet ir į nepažįstamų žmonių nuotaikas. Tai reiškia, kad emocinė reakcija nėra išmoktas refleksas – tai giluminis gebėjimas atpažinti psichologinį foną.
Katinai, nors dažnai laikomi savarankiškesni, taip pat ne mažiau jautrūs. Jie geba skaityti žmogaus kūno kalbą ir reaguoti į pokyčius. Kai kurie elgiasi taip, lyg būtų žmogaus šešėlis – tyliai seka paskui, atsigula šalia, kai pajunta stresą. Tai nėra vien meilė – tai instinktyvus emocinis ryšys.
Kvapai, kurių net nejaučiame – o jie jau žino
Vienas iš mažiau žinomų faktų – gyvūnai geba „užuosti emociją“. Tai nereiškia, kad liūdesys kvepia vanile ar pyktis – rūgštimi. Bet žmogaus kūnas reaguoja į emocinį stresą fiziologiškai – per prakaito sudėtį, feromonus, kvėpavimą. Šuo tai fiksuoja net tada, kai žmogus pats dar neįsisąmonino savo būsimos nuotaikos kaitos. Tai ir paaiškina, kodėl kai kurie šunys pradeda elgtis kitaip dar prieš žmogui susirgant ar patiriant panikos ataką.
Kai kurios katės taip pat jautriai reaguoja į kvapų pokyčius. Jos tampa aktyvesnės, ima intensyviai laižytis, uostyti savininką, kai šis serga ar patiria fizinius skausmus. Ir nors iki šiol daug tyrimų atlikta su šunimis, kačių gebėjimas „diagnozuoti“ taip pat tampa vis labiau pastebimas. Tai ne mistika – tai evoliucijos palikimas, kai išgyvenimas priklausė nuo gebėjimo greitai atpažinti pavojų – tiek iš išorės, tiek iš šeimos narių kūno kalbos ar kvapo.
Ne tik emocijos – bet ir ritmas
Gyvūnai gyvena pagal ritmą. Jie stebi, kada keliamės, kada einame miegoti, kada esame ramūs, o kada nerimaujame. Katės ir šunys moka ne tik prisitaikyti prie mūsų ritmo, bet ir pastebi, kai jis keičiasi. Dauguma gyvūnų ima nerimauti, kai šeimininkas staiga ima ilgiau miegoti, mažiau kalbėti ar pakeičia įprastą rutiną. Tokiu būdu jie tampa ne tik mūsų palydovais, bet ir emociniais barometrais.
Yra fiksuota atvejų, kai šunys pradėjo elgtis visiškai kitaip dieną prieš žmogui ištinkant širdies smūgį, arba katės tapo neįprastai lipšnios būtent tomis dienomis, kai žmogus patyrė didelį emocinį išsekimą. Tai, kad mes to nesuprantame iš karto – nekeičia fakto, kad jie tai jaučia.
Gyvūnai – ne tik kompanionai, bet ir vidinis veidrodis
Turėti augintinį reiškia turėti mažą gyvybės formą, kuri kasdien veikia kaip tavo emocinis atspindys. Šuo ar katė nevaidina – jie reaguoja tiesiai į tave. Jeigu gyvūnas tampa neramus, kai tu pats esi neramus – tai signalas. Jeigu tavo katė staiga ima slėptis, kai tu jautiesi susierzinęs – tai ne tik jos reakcija, tai tavo vidinės būsenos atgarsis.
Ir būtent dėl to gyvūnai gali tapti ne tik pagalbininkais kasdienybėje, bet ir puikiais vidiniais indikatoriais. Jie moko stabtelėti, stebėti, atsigręžti į save. Jie neprimeta savo būsenos – jie tiesiog parodo tavo. Galbūt todėl gyvūnai taip dažnai pasitelkiami terapijoje – nes jų buvimas ramina, o jų reakcijos – neklysta.
Kai reikia išmokti jautrumo – jie tampa mokytojais
Gyvūnas šeimoje – tai daugiau nei draugas. Tai tarsi emocinis buvimo mokytojas. Jie moko jautrumo ne per pamokas, o per tylą. Moko rūpesčio ne per taisykles, o per kasdienybę. Jų gebėjimas mus stebėti, atpažinti ir reaguoti – tai dovanotas gebėjimas, kurio dažnai net neįvertiname.
Tačiau kai kitą kartą tavo šuo atsisės šalia ir žiūrės į tave, kai tu jausies prastai – žinok, kad tai ne atsitiktinumas. Tai – jo būdas pasakyti: „Aš matau. Ir aš esu šalia.“
