Kino pramonė nuolat išgyvena transformacijas, tačiau šie metai tapo tikru lūžio tašku, privertusiu analitikus ir kritikus iš naujo perbraižyti sėkmės formules. Ką tik paskelbti naujausi duomenys apie žiūrimiausius šių metų filmus atskleidė intriguojančią dinamiką: nors didieji Holivudo blokbasteriai ir toliau generuoja milžiniškas pajamas, žiūrovų simpatijas ir pirmąją vietą užkariavo juosta, kurios tokios stulbinančios sėkmės mažai kas tikėjosi. Tai metai, kai tradicinės franšizės susidūrė su didžiausiu iššūkiu – žiūrovų noru pamatyti originalias, emocianaliai gilias arba visiškai naujai interpretuotas istorijas. Ši statistika apima ne tik parduotus bilietus kino teatruose, bet ir vis didesnę įtaką darančias srautinių transliacijų platformų peržiūras, kurios radikaliai keičia bendrą kino vartojimo peizažą.
Netikėtas lyderis: kodėl prognozės nepasitvirtino?
Daugelis kino rinkos ekspertų metų pradžioje prognozavo, kad sąrašo viršūnėje atsidurs eilinė superherojų sagos dalis arba ilgai lauktas veiksmo filmo tęsinys. Tačiau realybė pasirodė esanti kitokia. Pirmąją vietą užėmęs filmas įrodė, kad turinys ir emocinis ryšys su auditorija yra svarbiau už specialiuosius efektus ar šimtus milijonų dolerių siekiantį rinkodaros biudžetą. Šių metų lyderis – tai filmas, sugebėjęs sujungti skirtingas kartas, pasiūlydamas tiek nostalgijos elementų vyresnei auditorijai, tiek inovatyvių vizualinių sprendimų jaunimui.
Sėkmės paslaptis slypi ne tik pačiame kūrinyje, bet ir socialinių tinklų fenomene. Tikėtina, kad be „TikTok“ ir „Instagram“ virusinio turinio sklaidos, šis filmas būtų likęs tik solidžiu vidutinioku. Tačiau žiūrovai patys tapo filmo ambasadoriais, kurdami memas, dalindamiesi reakcijomis ir skatindami kitus eiti į kino teatrus ne tik pamatyti filmo, bet ir tapti kultūrinio reiškinio dalimi. Tai signalizuoja apie naują erą, kurioje organinė reklama tampa galingesnė už tradicinius anonsus.
Dešimtukas, kuris nustebino pasaulį
Žvelgiant į visą žiūrimiausių filmų dešimtuką, matoma ryški tendencija – žanrų įvairovė grįžta. Jei prieš penkerius metus sąraše dominuodavo beveik vien tik komiksų ekranizacijos, šiemet matome spalvingą paletę:
- Animacijos renesansas: Net keli sąrašo filmai yra animaciniai, įrodantys, kad šis žanras seniai nebėra skirtas tik vaikams. Suaugusiųjų temos, gvildenamos per animacijos prizmę, pritraukė milžiniškas auditorijas.
- Biografinės dramos: Žiūrovai vis dažniau renkasi ilgas, lėtesnio tempo, bet istoriškai turtingas dramas, kurios anksčiau būdavo laikomos „Oskariniais“, bet ne komerciniais filmais.
- Siaubo žanro evoliucija: Mažo biudžeto, bet originalios idėjos siaubo filmai sugebėjo aplenkti šimtus milijonų kainavusius projektus, parodydami, kad baimė ir įtampa yra universali valiuta.
Įdomu tai, kad net ir tie filmai, kurie nepateko į pirmąjį trejetuką, finansine prasme pasirodė puikiai, tačiau jų kultūrinė įtaka buvo žymiai mažesnė nei lyderio. Tai rodo, kad „žiūrimumas“ ne visada tiesiogiai koreliuoja su tuo, apie ką žmonės kalba prie kavos puodelio.
Kino teatrai prieš srautines transliacijas: kas laimi?
Šių metų statistika yra unikali tuo, kad ji bando apjungti dvi skirtingas terpes. Nors kino teatrų lankomumas pamažu grįžta į priešpandeminį lygį, namų kino platformos (tokios kaip „Netflix“, „Disney+“, „HBO“ ir kitos) vis dar išlaiko didžiulę rinkos dalį. Analizuojant žiūrimiausių filmų sąrašą, būtina atskirti dvi kategorijas:
- Kino teatrų patirtis (Theatrical Experience): Filmai, sukurti didžiajam ekranui (IMAX formatas, galingas garsas), vis dar traukia žmones iš namų. Šių metų lyderis būtent ir pasiūlė patirtį, kurios neįmanoma atkurti namuose.
- Srautinis patogumas: Tuo tarpu vidutinio biudžeto komedijos ir romantiniai filmai beveik visiškai persikėlė į internetines platformas. Statistika rodo, kad žiūrovai vis rečiau linkę mokėti už bilietą į filmą, kurį „taip pat gerai“ galima pažiūrėti per televizorių.
Šis dvilypumas sukuria naują iššūkį kino kūrėjams: jie turi nuspręsti, ar kurti filmą, kuris privers žmones pakilti nuo sofos, ar tokį, kuris bus patogiai suvartojamas savaitgalio vakarą namuose. Šių metų lyderis pasirinko pirmąjį variantą ir tai atsipirko su kaupu.
Superherojų nuovargis – mitas ar realybė?
Viena ryškiausių temų, aptariamų analizuojant šių metų sąrašą, yra vadinamasis „superherojų nuovargis“ (angl. superhero fatigue). Ilgą laiką dominavusios studijos šiemet susidūrė su mažėjančiu susidomėjimu. Nors ištikimiausi fanai vis dar užtikrina solidžias pajamas, plačioji auditorija tampa išrankesnė.
Paskelbti duomenys rodo, kad žiūrovai nebėra linkę aklai sekti franšizės. Jei filmas neturi stipraus scenarijaus ar įdomių personažų vystymo, vien prekinio ženklo žinomumas nebegarantuoja vietos žiūrimiausių viršūnėje. Tai priverčia studijas permąstyti savo strategijas: mažinti kiekybę ir didinti kokybę, orientuotis į unikalesnius pasakojimo būdus, užuot kepus filmus pagal tą patį šabloną.
Lietuvos žiūrovų pasirinkimai pasauliniame kontekste
Kaip šie pasauliniai reitingai atrodo Lietuvos kontekste? Mūsų šalies kino rinka dažnai pasižymi unikaliu fenomenu – stipria meile vietiniam kinui. Nors pasaulinis lyderis taip pat dominavo ir Lietuvos kino teatruose, dešimtuke mes dažnai matome ir lietuviškas komedijas, kurios kartais lenkia net brangiausius Holivudo kūrinius.
Lietuviai vertina humorą, kuris jiems artimas ir suprantamas, todėl nacionalinis kinas išlieka stipriu konkurentu globaliems hitams. Visgi, šių metų pasaulinis lyderis sugebėjo rasti kelią į lietuvių širdis būtent dėl savo universalumo – temos, kurios buvo nagrinėjamos filme, yra aktualios nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar kultūrinio fono.
Technologijų įtaka žiūrimumui
Negalima nepaminėti ir technologinio aspekto. Šių metų žiūrimiausi filmai dažnai buvo tie, kurie buvo rodomi aukščiausios kokybės formatais. Žiūrovai tampa vis labiau išprusę technologiškai – jie ieško „Dolby Atmos“ garso, 4K raiškos ir lazerinių projekcijų. Kino teatrai, investavę į šią įrangą, fiksavo didesnį lankomumą. Tai rodo, kad kova dėl žiūrovo dėmesio vyksta ir techniniame lygmenyje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Atsižvelgiant į paskelbtą statistiką, žiūrovams dažnai kyla klausimų, kaip sudaromi šie reitingai ir ką jie reiškia. Štai atsakymai į populiariausius klausimus:
1. Kaip tiksliai skaičiuojamas „žiūrimiausias“ filmas?
Paprastai reitingai sudaromi remiantis „Box Office“ (bilietų kasų) pajamomis visame pasaulyje. Tačiau šiuolaikiniai sąrašai vis dažniau įtraukia ir sudėtinius rodiklius, kurie apjungia bilietų pardavimus su oficialiais srautinių platformų peržiūrų duomenimis (dažniausiai skaičiuojant peržiūrėtas valandas).
2. Ar piratiniai atsisiuntimai įtraukiami į statistiką?
Ne, oficiali statistika niekada neįtraukia nelegalių peržiūrų. Nors piratavimas vis dar yra didelė problema, kino pramonės sėkmė matuojama tik legaliomis pajamomis ir peržiūromis.
3. Kodėl kritikų įvertinimai dažnai skiriasi nuo žiūrovų lankomumo?
Kritikai vertina meninę vertę, scenarijaus struktūrą ir techninį atlikimą, tuo tarpu žiūrovai dažnai ieško pramogos, emocijų ir pabėgimo nuo realybės. Šių metų lyderis yra retas pavyzdys, kai sutapo tiek kritikų liaupsės, tiek žiūrovų meilė.
4. Ar srautinių platformų filmai gali laimėti „Oskarus“?
Taip, taisyklės pasikeitė. Jei filmas atitinka tam tikrus kriterijus (pvz., ribotą laiką rodomas kino teatruose), jis gali pretenduoti į aukščiausius apdovanojimus, net jei pagrindinė jo auditorija yra „Netflix“ ar „Apple TV+“ prenumeratoriai.
5. Kas lemia, kad filmas tampa „netikėtu lyderiu“?
Dažniausiai tai yra vadinamasis „Word of Mouth“ (iš lūpų į lūpas) efektas. Kai žmonės rekomenduoja filmą draugams, jo populiarumas auga eksponentiškai, nepriklausomai nuo pradinės reklamos kampanijos dydžio.
Žvilgsnis į ateitį: ar ši tendencija išliks?
Šių metų rezultatai siunčia aiškią žinutę Holivudui ir viso pasaulio kino kūrėjams: auditorija yra ištroškusi naujovių. Formulės, kurios veikė pastarąjį dešimtmetį, pradeda strigti. Netikėto lyderio iškilimas į sąrašo viršūnę rodo, kad rizika atsiperka. Studijos, kurios išdrįs investuoti į originalius scenarijus ir suteiks režisieriams daugiau kūrybinės laisvės, greičiausiai dominuos ir kitų metų sąrašuose.
Taip pat stebime įdomų pokytį auditorijos demografijoje. Jaunoji karta, užaugusi su „YouTube“ ir trupučiu vaizdo turiniu, vis dar vertina pilnametražį kiną, tačiau reikalauja, kad jis būtų vizualiai įtraukiantis ir dinamiškas. Ateinantys metai parodys, ar kino milžinai sugebės prisitaikyti prie šių besikeičiančių taisyklių, ar ir toliau matysime nepriklausomų arba mažiau reklamuotų projektų triumfą prieš šimtus milijonų kainuojančius blokbasterius. Viena aišku – žiūrovas iš to tik laimės, gaudamas įvairesnį ir kokybiškesnį turinį.
