Nepaisant geopolitinių pokyčių, karo Ukrainoje ir vis griežtėjančio požiūrio į Rusijos kultūrinę produkciją viešojoje erdvėje, statistika ir interneto paieškos duomenys rodo nenuginčijamą faktą – dalis Lietuvos auditorijos vis dar aktyviai ieško ir žiūri rusiškus filmus bei serialus. Šis reiškinys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksalus, ypač vertinant dabartinę informacinę aplinką, kurioje dominuoja Vakarų kultūra ir solidarumas su Ukraina. Tačiau sociologiniu ir psichologiniu požiūriu šis prieraišumas turi gilias šaknis, kurios nėra susijusios vien tik su politinėmis pažiūromis. Norint suprasti, kodėl rusiškas kinas išlaiko savo pozicijas tam tikroje visuomenės dalyje, būtina pažvelgti giliau į žiūrovų įpročius, nostalgiškus sentimentus ir kalbinę aplinką.
Nostalgija ir „geresnių laikų” ilgesys
Vienas stipriausių veiksnių, traukiančių vyresnės kartos žiūrovus prie rusiško turinio, yra nostalgija. Daugeliui žmonių, gimusių ir augusių Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu, rusiški filmai, ypač senoji klasika, asocijuojasi ne su politiniu režimu, o su jų asmenine jaunyste. Tai vadinamasis emocinis inkaras – filmai veikia kaip laiko mašina, nukelianti į laikus, kai žiūrovai buvo jauni, sveiki ir pilni vilčių.
Šis reiškinys ypač pastebimas šventiniu laikotarpiu. Tradiciniai filmai, tokie kaip Eldaro Riazanovo komedijos, daugeliui tapo neatsiejama Naujųjų metų ar Kalėdų ritualo dalimi. Žiūrėjimas tampa komforto zona:
- Atpažįstamumas: Žiūrovai mintinai žino citatas, siužeto vingius ir muziką, kas suteikia saugumo ir stabilumo jausmą neramiame pasaulyje.
- Buitinis artumas: Senuose filmuose matoma buitis, nors ir skurdi, vyresnei kartai yra gerai pažįstama ir suprantama, skirtingai nei vakarietiškuose filmuose vaizduojamas gyvenimo būdas.
- Jaunystės idealizavimas: Psichologiškai žmonės linkę prisiminti praeitį šviesiau, nei ji buvo iš tikrųjų, ir kinas yra pagrindinis šių prisiminimų katalizatorius.
Kalbos barjeras ir dubliavimo specifika
Nors Lietuva padarė milžinišką pažangą integruodamasi į Vakarų kultūrą, kalbos barjeras vis dar išlieka reikšmingu veiksniu. Didelė dalis vyresnių nei 50–60 metų žmonių laisvai nekalba angliškai. Nors televizijos kanalai siūlo įgarsintus vakarietiškus filmus, originalo kalbos (rusų) supratimas suteikia visai kitokią žiūrėjimo kokybę.
Žiūrint filmą originalo kalba, pagaunamos intonacijos, humoro niuansai ir kultūrinės užuominos, kurios dažnai prarandamos vertime arba dubliavime. Skaityti subtitrus vyresnio amžiaus žmonėms dažnai yra varginantis procesas – tai reikalauja didelio susikaupimo, vargina akis ir neleidžia pilnai atsipalaiduoti. Todėl rusiškas turinys tampa lengviausio pasipriešinimo keliu: nereikia stengtis suprasti, nereikia skaityti, viskas aišku iš pusės žodžio.
Kultūrinis kodas ir mentaliteto atspindžiai
Be kalbos, egzistuoja ir gilesnis, kultūrinis lygmuo. Dalis žiūrovų teigia, kad vakarietiški, ypač Holivudo filmai, jiems atrodo „dirbtini” arba „plastmasiniai”. Čia susiduriame su skirtingais pasakojimo archetipais. Rusiškame kine, ypač melodramose ir kriminalinėse dramose, dažnai akcentuojamas „dūšios” (sielos) atvirumas, emocinis dramatizmas, kančia ir likimo neišvengiamumas.
Šie naratyvai rezonuoja su dalies auditorijos pasaulėžiūra:
- Humoro jausmas: Rusiškas humoras dažnai yra specifinis, paremtas žodžių žaismu ar situacijomis, kurios lietuviams, gyvenusiems toje pačioje sistemoje, yra lengviau perprantamos nei amerikietiškas „sitcom” stiliaus humoras.
- Socialinės problemos: Serialuose vaizduojamos socialinės problemos – korupcija, skurdas, biurokratija, santykiai daugiabučių kiemuose – daugeliui posovietinės erdvės gyventojų atrodo realistiškesnės nei vakarietiškos problemos.
- Herojaus tipažas: Rusiškuose filmuose herojus dažnai yra paprastas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, o ne superherojus su tobulais dantimis ir karjera, todėl su juo lengviau susitapatinti.
Kriminalinių serialų fenomenas
Atskiras fenomenas yra rusiški detektyvai ir kriminaliniai serialai. Nepaisant to, kad juose dažnai šlovinama jėgos struktūrų veikla (kas vertinama kaip propaganda), žiūrovus traukia specifinė dinamika. Šis žanras Lietuvoje turi ištikimą gerbėjų ratą.
Šio populiarumo priežastis dažnai slypi paprastume ir aiškume. Pasaulis čia dažnai padalintas į „savus” ir „svetimus”, sprendimai priimami greitai ir brutaliai, o teisingumas (nors ir savotiškas) triumfuoja ne per įstatymus, o per asmeninius principus. Toks „vyriškas” kinas užpildo tam tikrą nišą, kurios vakarietiška produkcija, orientuota į politinį korektiškumą ir sudėtingesnes moralines dilemas, kartais nepatenkina šios specifinės auditorijos lūkesčių.
Įprotis ir prieinamumas internete
Nors oficialūs Rusijos kanalai Lietuvoje yra blokuojami dėl karo kurstymo ir dezinformacijos, interneto erdvė išlieka atvira. Nelegalios filmų peržiūros svetainės, „YouTube” kanalai ir IPTV paslaugos leidžia lengvai pasiekti naujausią turinį. Įprotis yra galingas veiksnys – jei žmogus dešimtmečius vakarais žiūrėjo tam tikro pobūdžio serialus, vien draudimas šio įpročio nepakeis, jis tik privers ieškoti alternatyvių prieigos būdų.
Be to, algoritmai atlieka savo darbą. Jei vartotojas „YouTube” platformoje žiūri rusišką turinį, algoritmas jam siūlys vis daugiau panašių vaizdo įrašų, sukurdamas uždarą informacinį burbulą, iš kurio sunku ištrūkti ir atrasti ką nors naujo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šiame skyriuje atsakome į dažniausiai kylančius klausimus apie rusiško kino vartojimą Lietuvoje dabartiniame kontekste.
Ar Lietuvoje yra draudžiama žiūrėti rusiškus filmus?
Lietuvoje yra uždrausta retransliuoti Rusijos propagandinius televizijos kanalus, kurie kursto karą ir skleidžia dezinformaciją. Tačiau privatus filmų žiūrėjimas internete ar asmeninėje erdvėje nėra kriminalizuotas. Draudimai taikomi platintojams ir retransliuotojams, o ne individualiam vartotojui, nors moralinis aspektas paliekamas kiekvieno piliečio sąžinei.
Kodėl dalis žmonių nesieja rusiško kino su karu Ukrainoje?
Tai psichologinis gynybos mechanizmas, vadinamas atskyrimu. Žiūrovai dažnai teigia, kad „menas yra aukščiau politikos” arba kad jie žiūri „tik filmą”, ignoruodami faktą, kad daugelis aktorių ar režisierių aktyviai remia agresiją. Tai leidžia jiems mėgautis turiniu nejaučiant kaltės jausmo.
Kokių alternatyvų galima pasiūlyti vyresnio amžiaus žmonėms?
Geriausia alternatyva – kokybiškas Europos, Skandinavijos ar Lietuvos kinas su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu. Ukrainiečių kinas taip pat išgyvena renesansą ir siūlo artimą kultūrinį kontekstą bei aukštą kokybę, kas gali būti puikus pakaitalas ieškantiems „slaviško” mentaliteto, bet nenorintiems remti agresoriaus kultūros.
Ar rusiškų filmų žiūrėjimas reiškia pritarimą Rusijos politikai?
Nebūtinai. Sociologiniai tyrimai rodo, kad kultūrinis vartojimas ne visada tiesiogiai koreliuoja su politinėmis pažiūromis. Žmogus gali būti patriotiškas lietuvis, tačiau vakarais žiūrėti rusišką serialą dėl įpročio ar nostalgijos. Visgi, minkštoji galia (soft power) veikia pasąmoningai, formuodama pasaulėžiūrą ilgą laiką.
Demografiniai pokyčiai ir ateities tendencijos
Analizuojant rusiško kino populiarumą, negalima ignoruoti laiko faktoriaus. Šis reiškinys turi ryškią demografinę ribą. Jaunoji karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, praktiškai nebevartoja rusiško turinio. Jiems rusų kalba nebėra „sava”, o kultūriniai kodai, rodomi tuose filmuose, yra svetimi ir nesuprantami. Jaunimas orientuojasi į „Netflix”, HBO, „Disney+” produkciją ir turinį anglų kalba.
Todėl galima prognozuoti, kad rusiško kino trauka yra nykstantis reiškinys, kuris natūraliai mažės kartu su kartų kaita. Kol kas jis išlieka aktualus didelei visuomenės daliai dėl minėtų nostalgijos, kalbos ir psichologinio komforto priežasčių, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva vis labiau tolsta nuo rytų informacinės ir kultūrinės erdvės. Tai nėra vien politinis sprendimas, bet natūrali kultūrinė evoliucija, kurioje Vakarų pasaulio vertybės ir estetika tampa dominuojančios.
