Kinas yra viena iš galingiausių meno formų, gebanti mus perkelti į kitus pasaulius, sužadinti giliausias emocijas ir priversti susimąstyti apie egzistencinius klausimus. Kiekvienas kinomanas, nesvarbu, ar jis tik pradeda domėtis filmais, ar jau yra sukaupęs solidžią peržiūrėtų juostų kolekciją, anksčiau ar vėliau susiduria su „privalomų pamatyti“ sąrašais. Diskusijos apie tai, kuris filmas yra geriausias visų laikų kūrinys, verda dešimtmečius ir niekada nenutyla. Nuo kritikų liaupsių Kanų kino festivalyje iki masinio žiūrovų balsavimo internetinėse platformose – nuomonės dažnai išsiskiria, tačiau tam tikri kūriniai nuolat iškyla į viršų, tapdami auksinio kino fondo dalimi. Šis straipsnis – tai ne tik sąrašas, bet ir gidas po kino istoriją, padėsiantis jums įsivertinti savo sinefilines žinias ir galbūt atrasti spragų, kurias bus vienas malonumas užpildyti.
Kaip renkami geriausi filmai: žiūrovai prieš kritikus
Prieš neriant į konkrečius pavadinimus, svarbu suprasti, kad egzistuoja du pagrindiniai „geriausiųjų“ matavimo būdai. Pirmasis – tai masinis populiarumas ir žiūrovų meilė. Geriausias to pavyzdys yra IMDb Top 250 sąrašas, kuriame reitingus formuoja milijonai paprastų kino mėgėjų. Čia dažniausiai karaliauja emocionali, įtraukianti dramaturgija ir nepriekaištingas pasakojimo stilius.
Antrasis būdas – tai kino profesionalų, kritikų ir režisierių vertinimai. Prestižiškiausiu laikomas britų žurnalo „Sight & Sound“ kas dešimtmetį atliekamas balsavimas. Čia kriterijai kitokie: vertinamas novatoriškumas, kino kalbos evoliucija, istorinė reikšmė ir meninė drąsa. Norint laikyti save tikru kino žinovu, verta susipažinti su abiejų stovyklų favoritais, nes jie atskleidžia skirtingas kino meno puses – nuo pramogos iki filosofinės meditacijos.
Neginčijami lyderiai: filmai, kuriuos žino visi
Yra grupė filmų, kurie tapo bendrosios kultūros dalimi. Net jei jų nematėte, greičiausiai girdėjote citatas ar matėte parodijas. Pasitikrinkite, ar esate matę šiuos tris milžinus, kurie dažniausiai užima pirmąsias vietas žiūrovų reitinguose:
- Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994) – Tai filmas, kuris dešimtmečius karaliauja IMDb viršūnėje. Nors išleistas tais pačiais metais kaip ir „Bulvarinis skaitalas“ bei „Forestas Gampas“, šis Franko Darabonto kūrinys apie viltį ir draugystę kalėjimo fone pelnė neblėstančią žiūrovų meilę. Tai istorija ne apie kalėjimą, o apie žmogaus dvasios tvirtybę.
- Krikštatėvis (The Godfather, 1972) ir Krikštatėvis II (1974) – Francio Fordo Coppolos epas apie mafijos šeimą yra ne tik kriminalinė drama. Tai pasakojimas apie galią, šeimos ryšius, korupciją ir amerikietišką svajonę. Marlono Brando ir Al Pacino vaidyba čia laikoma aktorystės meistrystės etalonu.
- Šindlerio sąrašas (Schindler’s List, 1993) – Steveno Spielbergo šedevras, nufilmuotas nespalvotai, kad pabrėžtų Holokausto tragedijos dokumentiškumą. Tai emociškai sunkus, tačiau būtinas filmas, primenantis apie žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis.
Kritikų numylėtiniai ir kino revoliucionieriai
Jei norite žengti žingsnį toliau nuo populiariojo kino ir suprasti, kaip vystėsi pati kino kalba, turite atkreipti dėmesį į šiuos kūrinius. Jie dažnai reikalauja daugiau kantrybės, tačiau atlygis už dėmesį yra milžiniškas.
Pilietis Keinas (Citizen Kane, 1941)
Daugybę metų šis Orsono Welleso debiutas buvo laikomas geriausiu filmu istorijoje. Kodėl? Nes Wellesas sukūrė modernią kino kalbą. Gilus fokusavimas, nelinijinis pasakojimas, apšvietimo sprendimai – visa tai, ką matome šiuolaikiniame kine, prasidėjo čia. Istorija apie žiniasklaidos magnatą ir jo prarastą vaikystę (simbolizuojamą „Rosebud“) yra aktuali ir šiandien.
Svaigulys (Vertigo, 1958)
Alfredo Hitchcocko psichologinis trileris ilgą laiką buvo vertinamas tiesiog kaip geras detektyvas, tačiau vėliau kritikai jį iškėlė aukščiau už visus kitus režisieriaus darbus. Tai filmas apie obsesiją, baimę ir manipuliaciją. Vizualiniai sprendimai, kuriais Hitchcockas perteikė aukščio baimę, tapo vadovėliniu pavyzdžiu operatoriams.
2001: Kosminė odisėja (2001: A Space Odyssey, 1968)
Stanley Kubrickas sukūrė mokslinės fantastikos filmą, kuris peržengė žanro ribas. Tai filosofinė kelionė per žmonijos evoliuciją – nuo beždžionės, atrandančios įrankį, iki dirbtinio intelekto ir kosminio atgimimo. Filmas pasižymi lėtu tempu, klasikine muzika ir minimaliu dialogų kiekiu, paliekant erdvės žiūrovo interpretacijai.
Pasaulio kinas: ne tik Holivudas
Tikras kino mylėtojas žino, kad geriausi filmai kuriami ne tik JAV. Norint turėti pilną paveikslą, būtina pamatyti šiuos tarptautinius šedevrus:
- Septyni samurajai (Seven Samurai, 1954) – Japonų režisieriaus Akiros Kurosawos veiksmo filmas, padaręs didžiulę įtaką vesternams ir šiuolaikiniams blokbasteriams. Istorija apie samurajus, ginančius kaimą nuo banditų, yra puikus komandinio darbo ir pasiaukojimo pavyzdys.
- Parazitas (Parasite, 2019) – Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho triumfas, tapęs pirmuoju filmu ne anglų kalba, laimėjusiu „Oskarą“ už geriausią metų filmą. Tai aštri socialinė satyra, meistriškai jungianti komedijos, trilerio ir dramos elementus.
- Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (Spirited Away, 2001) – Hayao Miyazaki animacinis filmas, įrodantis, kad animacija nėra skirta tik vaikams. Tai vizualiai stulbinanti pasaka apie augimą, atsakomybę ir tapatybę, kurią vertina tiek kritikai, tiek plačioji auditorija.
- Dviračių vagys (Bicycle Thieves, 1948) – Italų neorealizmo viršūnė. Paprasta istorija apie tėvą, ieškantį pavogto dviračio, be kurio jis negali dirbti, atskleidžia pokario visuomenės skurdą ir moralines dilemas be jokio dirbtinio pagražinimo.
Kiek filmų esate matę? Vertinimo skalė
Peržvelgus aukščiau minėtus ir kitus klasikinius sąrašus (kuriuose dažnai figūruoja „Bulvarinis skaitalas“, „Kovos klubas“, „Geri vyrukai“, „Matrica“), galite save įsivertinti:
Jei matėte mažiau nei 10 iš pripažintų Top 100 sąrašų: Jūs esate kelionės pradžioje. Tai puiki žinia, nes jūsų laukia daugybė pirmų kartų ir nuostabių atradimų.
Jei matėte nuo 20 iki 50: Jūs esate aktyvus kino mėgėjas. Tikėtina, kad jau turite savo mėgstamą žanrą ir režisierių, tačiau dar yra spragų klasikoje arba ne anglakalbiame kine.
Jei matėte daugiau nei 80: Jūs esate tikras sinefilas. Jums kinas yra ne tik pramoga, bet ir aistra. Tikėtina, kad dabar jau ieškote retesnių, mažiau žinomų nepriklausomo kino perlų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kodėl „Pabėgimas iš Šoušenko“ dažnai laikomas geriausiu filmu, nors nelaimėjo daug „Oskarų“?
„Pabėgimas iš Šoušenko“ savo išleidimo metais kino teatruose pasirodė gana kukliai ir „Oskaruose“ pralaimėjo „Forestui Gampui“. Tačiau filmo populiarumas išaugo jam pasirodžius vaizdajuostėse ir televizijoje. Jo žinutė apie viltį yra universali, o pabaiga suteikia didžiulį emocinį atpildą, todėl žiūrovai jį vertina itin palankiai, nepaisant apdovanojimų trūkumo.
Kuo skiriasi IMDb ir „Rotten Tomatoes“ reitingai?
IMDb reitingas yra sudaromas remiantis paprastų registruotų vartotojų balsais (nuo 1 iki 10 balų). Tai atspindi masinį skonį. „Rotten Tomatoes“ sistema remiasi profesionalių kritikų recenzijomis, skirstydama jas į „šviežias“ (teigiamas) ir „supuvusias“ (neigiamas). Todėl kritikų ir žiūrovų nuomonės apie tą patį filmą gali kardinaliai skirtis.
Ar būtina žiūrėti senus nespalvotus filmus, norint suprasti kiną?
Nors tai nėra privaloma norint mėgautis šiuolaikiniu kinu, senųjų filmų peržiūra suteikia kontekstą. Daugelis šiuolaikinių blokbasterių naudoja tuos pačius naratyvinius triukus, kurie buvo sukurti 4-ajame ar 5-ajame dešimtmetyje. Be to, geriausi nespalvoti filmai pasižymi išskirtiniu darbu su šviesa ir šešėliais, ko dažnai trūksta spalvotam kinui.
Nuo ko pradėti, jei noriu susipažinti su ne Holivudo kinu?
Geriausia pradžia – Pietų Korėjos kinas (pvz., „Parazitas“, „Senis“) arba Prancūzijos Naujoji banga (pvz., „Iki paskutinio atodūsio“). Taip pat verta atkreipti dėmesį į studijos „Ghibli“ animaciją iš Japonijos. Šie filmai yra pakankamai dinamiški, kad sudomintų vakarų žiūrovą, bet turi savitą kultūrinį prieskonį.
Kinas kaip asmeninio tobulėjimo įrankis
Geriausių filmų sąrašai yra naudingi ne kaip griežta taisyklė, o kaip žemėlapis. Kiekvienas pamatytas filmas iš „auksinio fondo“ praplečia akiratį. Žiūrėdami „12 įtūžusių vyrų“ (12 Angry Men), mokomės apie kritinį mąstymą ir išankstines nuostatas. Žiūrėdami „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella), mokomės apie tėvo meilę ir gebėjimą rasti šviesą tamsoje.
Svarbiausia ne tik mechaniškai „uždėti varnelę“ prie filmo pavadinimo, bet ir skirti laiko jo apmąstymui. Kodėl režisierius pasirinko būtent tokią pabaigą? Ką simbolizuoja pagrindinio herojaus tyla? Geriausi filmai tuo ir skiriasi nuo vienadienių pramogų – jie nepaleidžia jūsų minčių net ir pasibaigus titrams. Todėl, net jei esate matę tik pusę iš minimų šedevrų, kiekviena nauja peržiūra yra galimybė praturtinti savo vidinį pasaulį. Pasirinkite vieną klasikinį filmą šiam vakarui, išjunkite telefoną ir leiskite didžiajam kinui atlikti savo magiją.
