Rusijos ir Sovietų Sąjungos kinematografija yra milžiniškas kultūrinis klodas, kuris pasauliniame kino kontekste užima ypatingą vietą. Nepriklausomai nuo geopolitinių aplinkybių, kino menas iš šio regiono dešimtmečius stebino žiūrovus savo gilumu, emociniu svoriu, unikalia vaidybos mokykla ir vizualiniais sprendimais. Nuo revoliucinio montažo eksperimentų nebyliojo kino eroje iki egzistencinių Andrejaus Tarkovskio filosofijų bei aštrių šiuolaikinių socialinių dramų – šis kinas siūlo platų spektrą patirčių. Daugeliui kino gurmanų rusiški filmai asocijuojasi su lėtu tempu, ilgais kadrais ir vadinamąja „rusiška siela”, tačiau tai tik dalis tiesos. Šiame sąraše rasite kūrinius, kurie formavo ne tik vienos šalies, bet ir viso pasaulio kino istoriją, ir kuriuos, dėl jų meninės vertės, verta pamatyti bent kartą gyvenime.
Sovietinė klasika: filmai, tapę kultūriniu kodu
Kalbėti apie rusišką kiną neįmanoma nepaminint Sovietų Sąjungos laikotarpio, kuomet, nepaisant griežtos cenzūros, buvo sukurti šedevrai, pelnę tarptautinį pripažinimą, įskaitant ir prestižinius „Oskaro” apdovanojimus. Šie filmai dažnai pasižymi subtiliu humoru, giliu humanizmu ir gebėjimu kalbėti apie universalias žmogiškas vertybes.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vladimiro Menšovo melodrama „Maskva netiki ašaromis” (1979). Šis filmas, laimėjęs „Oskarą” kaip geriausias filmas užsienio kalba, pasakoja trijų moterų likimus per du dešimtmečius. Tai nėra tik paprasta gyvenimiška istorija; tai pasakojimas apie valią, meilės paieškas ir tai, kaip keičiasi visuomenė. Vakaruose šis filmas buvo studijuojamas net politiniu lygmeniu, bandant suprasti „paprasto ruso” mąstyseną, tačiau žiūrovams tai pirmiausia yra jautri ir įkvepianti istorija.
Kitas būtinas paminėti kūrinys – Eldaro Riazanovo „Likimo ironija, arba Po pirties” (1975). Nors Lietuvoje šis filmas dažnai asocijuojamas su Naujųjų metų tradicija, jo kinematografinė vertė yra neginčijama. Riazanovas sugebėjo sukurti tragikomedijos žanro etaloną, kuriame per absurdišką situaciją atskleidžiamas sovietinės buities vienodumas ir žmonių vienišumas didmiesčiuose.
Kiti verti dėmesio šio laikotarpio filmai:
- „Tarnybinis romanas” – puikus aktorių ansamblis ir aštrus biurokratinės sistemos satyros pavyzdys.
- „Dvylika kėdžių” (Leonido Gaidajaus versija) – neprilygstama komedija, kurios citatos tapo folkloru.
- „Briliantinė ranka” – kriminalinė komedija, demonstruojanti geriausias sovietinio humoro tradicijas.
Andrejus Tarkovskis: Kinas kaip poezija
Jei ieškote kino, kuris priverstų mąstyti apie būties prasmę, tikėjimą ir atmintį, Andrejaus Tarkovskio filmografija yra privaloma stotelė. Jo kūryba yra vizualiai hipnotizuojanti, lėta ir reikalaujanti žiūrovo pastangų, tačiau atlygis už tai – neįkainojama estetinė patirtis.
Filmas „Stalkeris” (1979) yra laikomas vienu geriausių visų laikų mokslinės fantastikos (nors tiksliau – filosofinės fantastikos) kūrinių. Brolių strugackių apysakos motyvais sukurtas filmas pasakoja apie kelionę į paslaptingą „Zoną”, kurioje pildosi slapčiausi norai. Tačiau Tarkovskis nekuria specialiųjų efektų šou; jis naudoja griuvėsius, vandenį ir ilgus kadrus, kad sukurtų atmosferą, kurioje veikėjai ir žiūrovai susiduria su savo sąžine. Tai filmas-meditacija, kurį kiekvienas interpretuoja savaip.
Ne mažiau svarbus yra ir „Soliaris” (1972), dažnai vadinamas sovietiniu atsakymu į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją”. Tai pasakojimas apie žmonijos nesugebėjimą užmegzti kontakto su kita civilizacija, kol ji nėra susitaikiusi su savo pačios praeitimi ir klaidomis. Tarkovskio kinas yra vizualinė poezija, kuri išlieka aktuali nepriklausomai nuo laikmečio.
Karinės dramos: Realizmas ir skausmas
Karo tema rusiškame kine užima didžiulę dalį, tačiau tarp propagandinių juostų slepiasi tikri kinematografiniai deimantai, kurie karą vaizduoja ne kaip herojišką žygdarbį, o kaip didžiausią žmonijos tragediją. Šie filmai dažnai pasižymi brutaliu realizmu ir psichologiniu gyliu.
Elem Klimovo filmas „Eik ir žiūrėk” (1985) yra bene stipriausias antikarinis filmas kino istorijoje. Matydami karą paauglio akimis, žiūrovai tampa liudininkais, kaip naivus vaikas per kelias dienas pavirsta žilagalviu seniu. Filmas naudoja „steedicam” technologiją ir tiesioginį garsą, kad sukurtų košmarišką, beveik haliucinogeninę atmosferą. Tai nėra lengvas filmas – jį žiūrėti fiziškai sunku, tačiau pamatyti būtina, kad suprastumėte karo beprasmybę ir žiaurumą.
Kitas šedevras, pelnęs „Auksinę palmės šakelę” Kanuose – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės” (1957). Tai estetiškai tobulas kūrinys. Operatoriaus Sergejaus Urusevskio darbas šiame filme padarė revoliuciją kinematografijoje – jo rankinė kamera juda kartu su emocijomis, bėga laiptais, sukasi beržų viršūnėse. Istorija pasakoja ne apie mūšio lauką, o apie tuos, kurie liko laukti, ir apie sulaužytus likimus užnugaryje.
90-ųjų lūžis ir Aleksejus Balabanovas
Žlugus Sovietų Sąjungai, pasikeitė ir kinas. Jis tapo purvinas, tiesmukas, ciniškas, bet kartu ir labai tikras. Ryškiausia šio laikotarpio figūra – režisierius Aleksejus Balabanovas.
Jo filmas „Brolis” (1997) tapo ištisos kartos manifestu. Pagrindinis herojus Danila Bagrovas, grįžęs iš karo Čečėnijoje, atvyksta į Sankt Peterburgą ir tampa savotišku teisingumo vykdytoju be taisyklių. Filmas puikiai perteikia 90-ųjų Rusijos atmosferą: pilkus daugiabučius, nusikalstamumą, skurdą ir pasimetimą. „Nautilus Pompilius” muzika filme tampa atskiru veikėju, kuriančiu unikalią nuotaiką. Tai filmas apie laiką, kai senosios vertybės žlugo, o naujos dar nebuvo susiformavusios.
Kitas, kur kas tamsesnis Balabanovo kūrinys – „Krovinys 200” (2007). Tai vienas labiausiai šokiruojančių filmų, nagrinėjantis sovietinės sistemos puvimą 1984-aisiais. Tai nėra filmas masiniam žiūrovui, tai – negailestinga sistemos autopsija.
Šiuolaikinis kinas: Socialinė kritika ir Zviagincevas
Šiuolaikinis Rusijos kinas, atstovaujamas tokių režisierių kaip Andrejus Zviagincevas ar Jurijus Bykovas, dažnai yra aštriai kritiškas, vizualiai preciziškas ir emociškai šaltas.
Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas” (2014) tapo tarptautiniu įvykiu. Biblijinio mito interpretacija šių laikų Rusijos provincijoje atskleidžia mažo žmogaus kovą prieš korumpuotą ir galingą valstybės mašiną. Filmo vizualumas – atšiauri Barenco jūros gamta, didžiuliai banginių griaučiai – sukuria įspūdį, kad žmogus yra bejėgis ne tik prieš valdžią, bet ir prieš lemtį. Tai filmas, kuris kelia pyktį, neviltį, bet žavi savo menine forma.
Taip pat verta paminėti Jurijaus Bykovo filmą „Kvailys” (2014). Tai socialinė drama apie paprastą santechniką, kuris vienintelis bando išgelbėti griūvantį bendrabutį ir jo gyventojus, kol valdžia rūpinasi tik savo kailiu. Tai skausmingas portretas apie iniciatyvos kainą abejingoje visuomenėje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau orientuotis rusiško kino pasaulyje, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai keletas atsakymų į dažniausiai pasitaikančias užklausas.
-
Ar būtina mokėti rusų kalbą norint suprasti šiuos filmus?
Nors originalo kalba visada perteikia daugiausiai niuansų (ypač komedijose, kur žodžių žaismas yra svarbus), dauguma minėtų filmų yra prieinami su kokybiškais lietuviškais ar angliškais subtitrais. Tarkovskio ar Zviagincevo filmai yra labai vizualūs, todėl kalbos barjeras ten mažiau jaučiamas.
-
Kuo skiriasi sovietinis kinas nuo šiuolaikinio rusiško kino?
Sovietinis kinas dažnai pasižymėjo Ezopo kalba – dėl cenzūros kūrėjai turėjo kalbėti metaforomis, o tai filmams suteikė papildomo gylio. Taip pat sovietiniame kine buvo daugiau humanizmo ir vilties. Šiuolaikinis „festivalinis” rusų kinas dažnai yra tamsesnis, natūralistiškesnis ir orientuotas į socialinę kritiką bei egzistencinę beprasmybę.
-
Nuo kurio filmo geriausia pradėti pažintį?
Jei norite lengvesnio turinio, pradėkite nuo „Maskva netiki ašaromis” arba „Likimo ironijos”. Jei esate pasiruošę rimtam, meniniam kinui – rinkitės „Leviataną” arba „Stalkerį”.
-
Kur galima legaliai pažiūrėti šiuos filmus?
Daugelis senųjų „Mosfilm” studijos filmų (įskaitant Tarkovskio kūrybą) yra oficialiai ir nemokamai prieinami „YouTube” platformoje, dažnai su restauruotu vaizdu ir subtitrais. Naujesnius filmus galima rasti tarptautinėse srautinio transliavimo platformose arba kino festivalių programose.
Kinematografija kaip istorijos vadovėlis
Peržiūrėjus šiame sąraše paminėtus filmus, galima susidaryti gana aiškų vaizdą ne tik apie Rusijos kino raidą, bet ir apie sudėtingą šio regiono istoriją bei žmonių mentalitetą. Kinas čia veikia kaip veidrodis, atspindintis visuomenės lūžius: nuo pokario skausmo ir „atlydžio” vilčių iki stagnacijos absurdo, 90-ųjų chaoso ir šių dienų moralinio vakuumo. Kiekvienas iš šių filmų, nepaisant sukūrimo metų, siūlo unikalią meninę tiesą. Nesvarbu, ar tai būtų tylus ir mąslus Tarkovskio kadras, ar triukšminga Balabanovo roko muzika, šie kūriniai peržengia nacionalines sienas ir tampa pasaulinio kultūrinio paveldo dalimi, kurią verta pažinti kiekvienam išsilavinusiam žmogui.
