Lietuviškas kinas dažnai apipintas stereotipais – vieniems jis asocijuojasi su giliu liūdesiu ir ilgais kadrais, kitiems – su nostalgiška sovietmečio klasika ar šiuolaikiniais komerciniais eksperimentais. Tačiau tiesa ta, kad Lietuvos kino istorija yra be galo turtinga, įvairiapusė ir, svarbiausia, unikali pasauliniame kontekste. Nuo poetinės dokumentikos šaknų iki modernių dramų, skinančių laurus prestižiniuose Kanų ar Sandanso festivaliuose, mūsų šalies kūrėjai turi ką pasiūlyti kiekvienam žiūrovui. Šis sąrašas nėra tiesiog filmų pavadinimų rinkinys; tai kelionė per Lietuvos kultūrinį identitetą, parodanti, kaip keitėsi mūsų vertybės, humoras ir požiūris į istoriją.
Lietuviško kino aukso fondas: klasika, kurią būtina žinoti
Kalbėdami apie geriausius filmus, negalime aplenkti kūrinių, kurie suformavo lietuviško kino veidą. Tai filmai, cituojami kasdienėse situacijose, kurių muzika skamba per šventes, o aktorių veidai tapo nacionaliniu paveldu. Šie kūriniai peržengia laikmečio ribas ir išlieka aktualūs dėl savo meninės vertės ir universalių temų.
Velnio nuotaka (1974)
Arūno Žebriūno režisuotas miuziklas – tai tikras fenomenas, kurį sunku palyginti su bet kuo kitu to meto Sovietų Sąjungos kine. Sukurtas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas”, šis filmas sujungia lietuvių liaudies tautosaką, mitologiją ir… roko muziką. Viačeslavo Ganelino sukurta muzika suteikia filmui neįtikėtiną dinamiką, o Girdvainio (Pinčiukas) ir Baltaragio (Vasiliauskas) duetas yra tapęs aktorystės meistriškumo pavyzdžiu. Kodėl verta pamatyti? Tai vizualiai kerintis, muzikaliai turtingas ir kiek „velniškas” pasakojimas, kuris įrodo, kad lietuviškas kinas gali būti žaismingas ir energingas.
Riešutų duona (1978)
Jei ieškote filmo, kuris būtų ir juokingas, ir graudus, ir be galo lietuviškas, „Riešutų duona” yra geriausias pasirinkimas. Režisierius Arūnas Žebriūnas, ekranizuodamas Sauliaus Šaltenio apysaką, sukūrė savotišką lietuviškąją „Romeo ir Džiuljetos” versiją. Istorija apie dvi besivaidijančias šeimas – Šatus ir Kaminskus – bei jų vaikų meilę yra kupina ironijos, absurdo ir šilumos. Filme skambanti frazė apie „laimingus žmones”, kurie valgo riešutų duoną, tapo kultine. Tai filmas apie vaikystę, pirmąją meilę ir praradimus, kurie neišvengiamai lydi brandą.
Jausmai (1968)
Kino kritikų ir istorikų dažnai tituluojamas pačiu geriausiu visų laikų lietuvišku filmu. Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus drama, sukurta pagal Mykolo Sluckio scenarijų, pasakoja apie pokario laikotarpį, tačiau ne per šūvius ar mūšius, o per intymius žmonių išgyvenimus. Tai istorija apie du brolius ir vieną moterį, apie pasirinkimą tarp pareigos ir jausmų. Filme vaidina legendinis aktorių ansamblis: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ir Regina Paliukaitytė. „Jausmai” išsiskiria savo psichologiniu gyliu ir vizualine estetika, kuri primena geriausius italų neorealizmo pavyzdžius.
Nepriklausomybės atgavimas ir lūžio kinas
Po 1990-ųjų Lietuvos kinas išgyveno sudėtingą transformaciją. Keitėsi finansavimo modeliai, griuvo senos studijos, tačiau atsirado laisvė kalbėti apie tai, kas anksčiau buvo draudžiama. Šis laikotarpis padovanojo keletą ryškių juostų, kurios atspindėjo visuomenės pokyčius.
- Vaikai iš „Amerikos” viešbučio (1990) – Raimundo Banionio filmas, tapęs laisvės ir rokenrolo simboliu. Tai pasakojimas apie Kauno jaunimą 1972-aisiais, apie hipių judėjimą, Romo Kalantos susideginimą ir beviltišką norą ištrūkti iš sovietinės sistemos gniaužtų. Filmas puikiai perteikia to meto atmosferą ir jaunatvišką maištą.
- Elzė iš Gilijos (1999) – Algimanto Puipos drama, nagrinėjanti Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto likimą. Tai vizualiai turtingas, epiškas pasakojimas apie meilę, karą ir likimą, parodantis sudėtingą istorinį kontekstą, kuris dažnai buvo nutylimas.
Modernusis lietuvių kino renesansas
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kinas išgyvena tikrą atgimimą. Nauja režisierių karta nebebijo eksperimentuoti su žanrais, o jų darbai pelno pripažinimą tarptautinėje arenoje. Šiuolaikiniai filmai pasižymi aukšta gamybos kokybe ir drąsiomis temomis.
Lošėjas (2013)
Ignas Jonynas savo debiutiniu pilnametražiu filmu sukėlė tikrą audrą. „Lošėjas” – tai įtempto siužeto trileris ir drama, pasakojanti apie greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris sukuria nelegalų lažybų žaidimą, susijusį su pacientų mirtimi. Filmas aštriai kritikuoja cinizmą ir moralinį nuosmukį, kartu išlaikydamas žiūrovo dėmesį iki paskutinės minutės. Tai buvo vienas pirmųjų modernių lietuviškų filmų, sėkmingai keliavusių per tarptautinius festivalius ir rodytas San Sebastiano kino festivalyje.
Sangailės vasara (2015)
Režisierės Alantės Kavaitės filmas tapo istoriniu įvykiu, kai pelnė apdovanojimą prestižiniame Sandanso kino festivalyje už geriausią režisūrą (užsienio dramos kategorijoje). Tai poetiška, vizualiai užburianti istorija apie septyniolikmetę Sangailę, kuri žavisi akrobatiniais lėktuvais, bet bijo aukščio. Jos gyvenimas pasikeičia sutikus drąsią ir spalvingą Austę. Filmas išsiskiria ne tik jautria brandos istorija, bet ir stulbinančiu operatoriaus darbu bei modernios Lietuvos vaizdavimu be socialinio purvo.
Nova Lituania (2019)
Karolio Kaupinio debiutas yra intelektualus, stilingas ir subtiliai ironiškas istorinis filmas. Juodai balta juosta nukelia į tarpukario Lietuvą, kur geografijos profesorius (prototipas – Kazys Pakštas) bando įtikinti vyriausybę sukurti „atsarginę Lietuvą” Afrikoje, kad tauta išsigelbėtų nuo artėjančios okupacijos. „Nova Lituania” – tai filmas apie neišsipildžiusias svajones ir mažos valstybės trapumą, pateiktas per estetiškai tobulus kadrus.
Komercinis kinas: kai norisi pramogos
Lietuviškas kinas nėra vien tik festivalinės dramos. Emilis Vėlyvis įrodė, kad Lietuvoje galima kurti pelningą, žiūrovišką ir „chuliganišką” kiną. Jo filmai „Zero 2” (2010) ir „Redirected / Už Lietuvą!” (2014) tapo kultiniais dėl savo juodojo humoro, keiksmažodžių (kurie čia naudojami kaip stilistinė priemonė) ir dinamiško veiksmo. Nors kritikai dažnai ginčijasi dėl šių filmų meninės vertės, negalima paneigti jų įtakos popkultūrai ir gebėjimo pritraukti minias į kino teatrus. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori pamatyti kitokią, ne „medinę” lietuvišką vaidybą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie lietuvišką kiną (DUK)
Pradedantiesiems domėtis nacionaliniu kinu dažnai kyla praktinių klausimų. Štai atsakymai į pačius svarbiausius.
Kur galima legaliai žiūrėti senąją lietuvišką klasiką?
Daugelį lietuvių kino klasikos filmų, kurie yra restauruoti ir suskaitmeninti, galima rasti LRT mediatekoje, platformoje „Kino fondas” arba „Žmonės Cinema”. Lietuvos kino centras aktyviai dirba restauruodamas senąsias juostas, todėl vaizdo kokybė dažnai būna nepriekaištinga.
Ar lietuviški filmai yra tik liūdni ir lėti?
Tai pasenęs stereotipas. Nors poetinis, lėtesnis kinas yra mūsų tradicijos dalis, šiuolaikinis repertuaras yra labai įvairus. Galite rasti kokybiškų komedijų (pvz., Tito Lauciaus „Paradas”), trilerių („Nematoma”) bei istorinių veiksmo dramų.
Kokį filmą parodyti užsieniečiui, norint pristatyti Lietuvą?
Jei norite parodyti istorinę traumą, puikiai tiks „Tarp pilkų debesų” (populiariam skoniui) arba „Ekskursantė”. Meniniam ir estetiniam įspūdžiui – „Sangailės vasara” arba dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”.
Rekomendacijos skirtingiems skoniams
Norint nepasiklysti gausybėje pavadinimų, verta atsižvelgti į tai, kokią emociją norite patirti šį vakarą. Lietuviškas kinas gali pasiūlyti platų spektrą:
- Istorijos mėgėjams: „Ekskursantė” (2013). Jautri istorija apie mergaitę, kuri pabėgo iš tremties traukinio ir viena pėsčiomis keliavo atgal į Lietuvą.
- Ieškantiems mistikos: „Jausmai” (1968) arba šiuolaikinis „Piligrimai” (2021). Pastarasis – tai kriminalinė drama, kuri labiau primena psichologinį trilerį apie kaltę ir kerštą.
- Dokumentikos fanams: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”. Tai filmas apie „gregory” – dviratininkus, kurių užduotis yra padėti laimėti lyderiams. Filmas atskleidžia pasiaukojimo grožį ir yra pelnęs gausybę tarptautinių apdovanojimų.
- Norintiems pasijuokti: „Paradas” (2022). Intelektuali, situacijų komedija apie buvusią porą, kuri nori nutraukti bažnytinę santuoką ir patenka į absurdiškų biurokratinių bei emocinių situacijų sūkurį.
Lietuviškas kinas nebėra tik vietinės reikšmės reiškinys. Tai gyvas, kvėpuojantis ir nuolat besikeičiantis organizmas. Kiekvienas paminėtas filmas yra tarsi atskiras langas į mūsų tautos sielą, parodantis, kuo gyvenome, dėl ko liūdėjome ir iš ko juokėmės skirtingais laikotarpiais. Pradėti pažintį verta nuo klasikos, tačiau jokiu būdu nereikėtų ten ir sustoti – naujoji kūrėjų karta nuolat stebina pasaulį originaliomis idėjomis.
