Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kino pramonė išgyvena tikrą renesansą, o skeptiškas požiūris, kad lietuviški filmai yra tik niūrūs, lėti ir sunkiai suprantami, vis dažniau užleidžia vietą pasididžiavimui. Mūsų šalies kūrėjai ne tik drąsiai eksperimentuoja su žanrais, bet ir skina laurus prestižiškiausiuose pasaulio kino festivaliuose – nuo Sandanso iki Venecijos. Šiandieninis lietuviškas kinas yra įvairialypis: čia rasite ir subtilių psichologinių dramų, ir vizualiai kerinčių dokumentinių pasakojimų, ir netgi aukščiausios kokybės mokslinės fantastikos, kuri stebina tarptautinius kritikus. Šis kultūrinis proveržis suteikia puikią progą tiek kino gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams iš naujo atrasti savąjį kiną, kuris kalba apie mums artimas patirtis, istoriją bei universalias žmogiškąsias vertybes.
Tarptautinį pripažinimą pelnę šedevrai
Vienas svarbiausių rodiklių, liudijančių apie kino kokybę, yra jo gebėjimas peržengti nacionalines sienas ir tapti suprantamu tarptautinei auditorijai. Keletas pastarųjų metų darbų būtent tai ir padarė – jie ne tik garsino Lietuvos vardą, bet ir įrodė, kad mūsų režisieriai turi unikalų braižą.
„Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša)
Šis filmas tapo istoriniu įvykiu Lietuvos kinui, kai Venecijos kino festivalyje pelnė „Liūto ateities“ apdovanojimą. Tai kriminalinė drama, kuri meistriškai vengia tradicinių detektyvo klišių. Istorija pasakoja apie du žmones, atvykstančius į Karmėlavą išsiaiškinti prieš kelerius metus įvykusio žiauraus nusikaltimo aplinkybių. Tačiau vietoje gaudynių ir susišaudymų žiūrovas gauna:
- Psichologinę įtampą: Veiksmas vystosi lėtai, tačiau kiekvienas dialogas ir žvilgsnis kuria nejaukumo jausmą.
- Realizmą: Filmas nufilmuotas taip, lyg stebėtume tikrus įvykius iš šono, be dirbtinio dramatizavimo.
- Socialinę kritiką: Nagrinėjama ne tik nusikaltimo prigimtis, bet ir bendruomenės abejingumas bei kolektyvinė trauma.
„Piligrimai“ yra puikus pavyzdys, kaip paprasta istorija gali tapti giliu egzistenciniu tyrimu apie gedulą ir keršto beprasmybę.
„Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradzė)
Dar vienas didžiulis laimėjimas – Marijos Kavtaradzės triumfas Sandanso kino festivalyje, kur ji pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. Filmas (angliškai žinomas kaip „Slow“) paliečia lietuviškame kine retai nagrinėjamą temą – aseksualumą ir kūnišką artumą. Tai meilės istorija tarp šokėjos Elenos ir gestų kalbos vertėjo Dovydo.
Filmo stiprybė slypi jo švelnume ir intymume. Režisierė nesistengia šokiruoti, o greičiau kviečia žiūrovą į diskusiją apie tai, kas sudaro santykių pagrindą. Ar meilė įmanoma be seksualinio potraukio? Kaip kuriamas ryšys per prisilietimą, šokį ir tylą? Tai vizualiai estetiškas ir emociškai jautrus kūrinys, kurį verta pamatyti dėl puikios aktorių chemijos ir drąsos kalbėti nepatogiomis temomis.
Istorinės atminties ir tapatybės paieškos
Istorinis kinas Lietuvoje ilgą laiką asocijavosi su didingais, bet dažnai teatrališkais pasakojimais. Naujosios kartos režisieriai į istoriją žvelgia kitaip – per asmenines dramas, ironiją arba vizualinį eksperimentą.
„Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis)
Tai vienas stilingiausių ir intelektualiausių pastarojo meto filmų. Juostos veiksmas nukelia į tarpukario Lietuvą, kurioje jaučiama artėjančio karo grėsmė. Pagrindinis herojus, geografijos profesorius (prototipas – Kazys Pakštas), bando įtikinti valdžią sukurti atsarginę Lietuvą Afrikoje.
Šis filmas išsiskiria keliais aspektais:
- Vizualinė estetika: Juodai baltas vaizdas ir statiška kamera kuria nuotraukų albumo įspūdį, kuris puikiai atitinka laikmečio dvasią.
- Subtili ironija: Nors situacija tragiška, filmas kupinas absurdo ir švelnaus humoro, parodančio politinio elito bejėgiškumą.
- Aktorių darbas: Aleksandras Kazanavičius ir Vaidotas Martinaitis sukuria įsimintinus, daugiaplaukius personažus.
Tai filmas ne apie didvyrius, o apie svajotojus ir tai, kaip sunku išsaugoti valstybę, kai pasaulis aplink griūva.
„Poetas“ (rež. Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis)
Pokario tema lietuvių kine yra dažna, tačiau „Poetas“ bando į ją pažvelgti be išankstinio teisuoliškumo. Filmas pasakoja apie talentingą poetą Kostą Skinkį, kuris už „tinkamus“ eilėraščius sovietų valdžios yra siunčiamas į partizanų būrį kaip šnipas. Šis filmas kelia sudėtingą klausimą: kur yra riba tarp kolaboravimo ir noro tiesiog išgyventi bei kurti?
Žiūrovams šis filmas vertingas dėl savo moralinio dviprasmiškumo. Čia nėra tik juoda ir balta – pagrindinis veikėjas yra žmogus, draskomas vidinių prieštaravimų, o tai suteikia istorijai tikroviškumo ir dramatiško svorio.
Dokumentika, keičianti suvokimą
Lietuviška dokumentika visada buvo stipri, tačiau pastaraisiais metais ji pasiekė naują meninį lygį, kurį geriausiai iliustruoja gamtos dokumentika.
„Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila)
Jei manote, kad dokumentinis filmas apie mišką negali būti įtraukiantis kaip trileris, „Sengirė“ jus nustebins. Režisierius Mindaugas Survila šį filmą kūrė daugiau nei dešimtmetį, o rezultatas yra hipnotizuojanti kelionė į seniausias Lietuvos girias.
Filme nėra užkadrinio balso, aiškinančio, ką matote. Yra tik vaizdas ir garsas. Žiūrovas tarsi pats atsiduria miško glūdumoje: nuo skruzdėlių takų iki erelių lizdų viršūnėse. Tai meditacinis, bet kartu ir sukrečiantis patyrimas, primenantis apie gamtos didybę ir trapumą. „Sengirė“ tapo fenomenu Lietuvos kino teatruose, surinkusiu rekordinius žiūrovų skaičius, kas dokumentiniam kinui yra didžiulė retenybė.
Žanrinis kinas: nuo fantastikos iki kelio filmų
Ilgą laiką buvo manoma, kad Lietuvoje neįmanoma sukurti geros mokslinės fantastikos ar kokybiško „kelio filmo“ (angl. road movie). Tačiau pastarieji metai paneigė ir šį mitą.
„Vesper“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper)
Tai ambicingiausias lietuviškas mokslinės fantastikos projektas, sulaukęs didžiulio atgarsio užsienyje. „Vesper“ nukelia į postapokaliptinį pasaulį, kuriame ekosistema žlugusi, o žmonija kovoja dėl išlikimo. Trylikametė mergaitė Vesper bando slaugyti paralyžiuotą tėvą ir atrasti būdą atkurti gyvybę.
Kodėl verta pamatyti:
- Pasaulinio lygio vizualiniai efektai: Nors filmo biudžetas, lyginant su Holivudu, buvo kuklus, kūrėjai sugebėjo sukurti unikalų, „biopanko“ stilistikos pasaulį.
- Atmosfera: Filmas yra tamsus, klampus, tačiau vizualiai kerintis.
- Lietuviškas indėlis į pasaulinį žanrą: Tai įrodymas, kad Lietuvoje turime talentingų vizualiojo meno kūrėjų.
„Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė)
Tai šviesus filmas apie tamsius dalykus. Istorija pasakoja apie ambicingą psichologę, kuri turi nuvežti du pacientus į pajūrio kliniką. Nors tema – psichikos sveikata ir savižudybės rizika – skamba slegiančiai, filmas yra kupinas šilumos, humoro ir vilties.
Tai klasikinis „kelio filmas“, kuriame pati kelionė yra svarbesnė už tikslą. Automobilio erdvėje atsiskleidžia veikėjų charakteriai, jų baimės ir tarpusavio ryšys. Filmas pelnė žiūrovų simpatijas dėl savo autentiškumo – dialogai skamba natūraliai, o situacijos atrodo atpažįstamos kiekvienam, kas kada nors susidūrė su emociniais sunkumais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Lietuviškas kinas vis dar apipintas įvairiais mitais ir klausimais. Štai keletas atsakymų, kurie gali padėti geriau orientuotis šiuolaikiniame repertuare.
Ar visi lietuviški filmai yra liūdni ir lėti?
Tikrai ne. Nors autorinis kinas („Piligrimai“, „Nova Lituania“) dažnai pasižymi lėtesniu tempu ir gilesnėmis temomis, rinkoje gausu komedijų (pvz., Tado Vidmanto filmai) bei dinamiškų žanrinių juostų kaip „Vesper“. Lėtas tempas dažnai yra meninė priemonė, leidžianti žiūrovui geriau įsijausti į veikėjų emocinę būseną.
Kur galima legaliai žiūrėti minėtus filmus?
Daugumą naujų lietuviškų filmų po parodymo kino teatruose galima rasti legaliose namų kino platformose. Populiariausios iš jų yra „Žmonės Cinema“, „Kino fondas“ bei tarptautinės platformos kaip „Netflix“ (kurioje vis dažniau atsiranda lietuviško turinio) ar „Go3“.
Ar verta žiūrėti lietuviškus filmus, jei nemėgstu istorinių temų?
Taip. Kaip minėta straipsnyje, šiuolaikiniai kūrėjai vis dažniau renkasi šiuolaikines temas: santykių krizes, psichologinę sveikatą, tapatybės paieškas ar net mokslinę fantastiką. Istorinis kinas sudaro tik dalį viso repertuaro.
Kodėl lietuviški filmai dažnai neturi laimingos pabaigos?
Europos kinas, kuriam priklauso ir Lietuva, tradiciškai linkęs į realizmą ir atviras pabaigas, priešingai nei holivudinis stilius. Tai skatina žiūrovą mąstyti ir interpretuoti filmą net jam pasibaigus. Atvira pabaiga dažnai laikoma pagarba žiūrovo intelektui.
Rekomendacijų atranka ir žiūrėjimo kultūra
Pasirinkti tinkamą lietuvišką filmą vakarui dar niekada nebuvo taip paprasta, tačiau kartu ir taip sudėtinga dėl didelės pasiūlos. Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti. Jei anksčiau jus nuvylė komercinės lietuviškos komedijos, pabandykite pažiūrėti festivalinį filmą. Jei manote, kad dokumentika yra nuobodi, „Sengirė“ gali pakeisti jūsų nuomonę visiems laikams.
Šiuolaikinis lietuviškas kinas yra brandus, techniškai kokybiškas ir emociškai paveikus. Verta atkreipti dėmesį ne tik į filmo plakatą, bet ir į režisieriaus pavardę bei festivalius, kuriuose filmas dalyvavo. Dažnai būtent tarptautinis pripažinimas yra kokybės garantas, signalizuojantis, kad kūrinys turi universalią, visiems suprantamą kalbą. Todėl kitą kartą rinkdamiesi filmą, suteikite šansą lietuviškai kūrybai – ji gali nustebinti, sujaudinti ir priversti didžiuotis savo šalies kultūra labiau nei tikėjotės.
