Lietuviškas kinas yra unikalus kultūrinis reiškinys, kuris dažnai nepelnytai lieka didžiųjų Holivudo produkcijų šešėlyje. Nors mūsų šalies kino istorija nėra tokia ilga ar gausi kaip Prancūzijos ar Italijos, ji pasižymi giliu psichologizmu, poetine kino kalba ir ypatingu gebėjimu vizualiai perteikti vidines žmogaus dramas. Nuo sovietmečio cenzūros gniaužtuose gimusių metaforiškų šedevrų iki šiuolaikinių, tarptautiniuose festivaliuose triumfuojančių darbų – lietuviškas kinas siūlo platų spektrą emocijų. Daugelis šių filmų nėra skirti vien tik pramogai; jie reikalauja žiūrovo įsitraukimo, skatina mąstyti apie tapatybę, laisvę ir egzistencinius klausimus. Pradėti pažintį su šiuo kinu niekada nevėlu, o geriausių juostų sąrašas padės susiorientuoti, nuo ko verta pradėti šią vizualinę kelionę.
Aukso fondas: klasika, suformavusi tautos sąmonę
Kalbėdami apie lietuvišką kiną, negalime aplenkti laikotarpio, kai režisieriai buvo priversti kalbėti Ezopo kalba. Būtent šiuo metu gimė filmai, kurie šiandien laikomi neginčijama klasika ir yra įtraukti į UNESCO saugotinų kūrinių sąrašus ar nacionalinį paveldą. Tai filmai, kuriuos cituoja vyresnės kartos, o jaunimas atranda iš naujo kaip stilingus ir gilius meno kūrinius.
Velnio nuotaka (1974)
Režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka“ yra bene ryškiausias ir universaliausias lietuviško kino pavyzdys, dažnai vadinamas pirmąju lietuvišku miuziklu. Sukurtas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, šis filmas sujungia folklorą, religinius motyvus, meilės dramą ir tuometinę roko operos stilistiką. Muziką filmui kūrė Viačeslavas Ganelinas, o tai suteikė juostai modernų, laikui nepavaldų skambesį.
Kodėl verta pamatyti? Tai vizualiai kerintis reginys, kuriame susipina mitologija ir realybė. Aktorių vaidyba, kartu su įsimintinomis dainomis, kurias moka beveik kiekvienas lietuvis (pavyzdžiui, Girdvainio ir Baltaragio duetai), sukuria unikalią atmosferą. Filmas stebina savo drąsa – sovietmečiu rodyti velnius, angelus ir bažnytines apeigas, kad ir per pasakos prizmę, buvo rizikinga, tačiau rezultatas tapo kultiniu kūriniu.
Vaikai iš Amerikos viešbučio (1990)
Šis Raimundo Banionio filmas yra tapęs laisvės, jaunystės ir rokenrolo simboliu. Sukurtas pačioje Nepriklausomybės atkūrimo aušroje, jis pasakoja apie 1972-ųjų Kauną, kai po Romo Kalantos susideginimo jaunimas sukilo prieš sistemą. Tai istorija apie paauglius, kurie slapta klausosi „Radio Luxembourg“, svajoja apie Vakarus ir bando gyventi laisvai nelaisvoje šalyje.
Pagrindiniai filmo aspektai:
- Autentiška atmosfera: Puikiai atkurta hipių kultūra, džinsų medžioklė ir to meto Kauno dvasia.
- Garso takelis: Filme skambanti muzika tapo neatsiejama filmo sėkmės dalimi ir puikiai iliustruoja jaunatvišką maištą.
- Istorinė vertė: Tai vienas geriausių filmų, padedančių suprasti, ką reiškė būti jaunu žmogumi sovietinėje Lietuvoje.
Riešutų duona (1978)
Dar vienas Arūno Žebriūno šedevras, sukurtas pagal Sauliaus Šaltenio apysaką. Tai lietuviškoji „Romeo ir Džulietos“ versija, persmelkta subtilaus humoro, ironijos ir nostalgijos. Istorija apie dvi kaimynų šeimas – Šatus ir Kaminskus, kurių vaikai pamilsta vienas kitą nepaisant tėvų nesantaikos, yra pasakojama su ypatingu lengvumu, kuris retai būdingas lietuviškam kinui.
Nepriklausomybės laikotarpis ir „Naujasis kinas“
Atgavus nepriklausomybę, lietuvių kinas išgyveno sudėtingą transformaciją. Trūko finansavimo, keitėsi temos. Tačiau pastaruosius du dešimtmečius stebimas didžiulis atgimimas. Šiuolaikiniai kūrėjai nebebijo eksperimentuoti su žanrais, o jų darbai pelno pripažinimą Kanuose, Berlyne ir Venecijoje.
Lošėjas (2013)
Režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ tapo lūžio tašku, parodžiusiu, kad lietuviškas kinas gali būti dinamiškas, trilerio elementų turintis ir kartu socialiai kritiškas kūrinys. Istorija apie greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris įsitraukia į nelegalų lošimą iš mirties, šokiruoja ir prikausto dėmesį. Tai niūrus, bet itin profesionaliai sukalta drama apie moralinį nuosmukį ir desperaciją.
Filmas išsiskiria keliais bruožais:
- Vizualinis stilius: Šalta, dokumentinį stilių primenanti kamera ir niūrios Klaipėdos spalvos kuria slogią, bet įtraukiančią atmosferą.
- Scenarijus: Parašytas kartu su filosofu Kristupu Saboliumi, scenarijus kelia aštrius etinius klausimus be didaktiškumo.
- Tarptautinė sėkmė: Tai buvo pirmasis lietuviškas filmas, kurio premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje.
Nova Lituania (2019)
Karolio Kaupinio debiutinis ilgametražis filmas yra intelektualaus, estetiško ir rafinuoto kino pavyzdys. Juodai balta juosta pasakoja apie tarpukario geografą Feliksą Gruodį (prototipas – Kazys Pakštas), kuris, nujausdamas artėjantį karą, siūlo idėją perkelti Lietuvą į Afriką. Tai filmas ne apie veiksmą, o apie idėjas, valstybės trapumą ir vienišą vizionierių.
Estetika ir stilius: „Nova Lituania“ dažnai lyginamas su „Oskarus“ laimėjusiu filmu „Ida“ dėl savo vizualinio sprendimo. Kiekvienas kadras yra tarsi atskira fotografija, o dialogai – taupūs, bet prasmingi. Tai filmas tiems, kurie kine ieško ne tik istorijos, bet ir meninio pasigėrėjimo.
Lietuviškoji dokumentika: pasaulinio lygio fenomenas
Būtų didelė klaida kalbėti apie lietuvišką kiną ir nepaminėti dokumentikos. Būtent poetinė dokumentika yra ta sritis, kurioje Lietuva pasiekė bene didžiausių aukštumų. Šis žanras pasižymi ne sausu faktų dėstymu, o menine tikrovės interpretacija.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Audriaus Stonio filmas „Neregių žemė“ (1992), kuris pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“. Tai vizualinė poema apie tai, kaip pasaulį jaučia neregiai. Filme beveik nėra žodžių, viskas pasakojama per garsus ir vaizdus. Taip pat verta paminėti Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – pasakojimą apie dviračių sporto „gregorių“ (pagalbininkų) pasiaukojimą, kuris buvo rodomas visame pasaulyje.
Komercinis kinas ir kultiniai hitai
Nors meninis kinas dominuoja festivaliuose, Lietuvoje susiformavo ir stiprus komercinio kino flangas. Emilio Vėlyvio filmai, tokie kaip „Zero II“ ar „Redirected / Už Lietuvą!“, sukėlė tikrą revoliuciją vietinėje rinkoje. Nors kritikai dažnai diskutuoja dėl jų meninės vertės, negalima paneigti jų įtakos.
Šie filmai pasižymi juoduoju humoru, necenzūrine leksika, greitu montažu ir groteskiškomis situacijomis. „Redirected“ sugebėjo į sales pritraukti rekordinius skaičius žiūrovų ir parodė, kad lietuviai moka pasijuokti patys iš savęs – iš savo kompleksų, stereotipų ir emigracijos problemų. Tai yra „popkornų kinas“ gerąja to žodžio prasme, skirtas pramogai, bet atliktas techniškai kokybiškai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Domintis lietuvišku kinu dažnai kyla praktinių klausimų, kur rasti šiuos kūrinius ar kaip juos vertinti tarptautiniame kontekste. Štai keletas atsakymų:
Kur galima legaliai žiūrėti lietuvišką kino klasiką ir naujus filmus?
Lietuvišką kino klasiką (pvz., „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“) restauruotą ir aukštos kokybės dažnai galima rasti LRT mediatekoje arba specializuotose platformose kaip „Kino fondas“. Naujausi filmai dažnai prieinami „Žmonės Cinema“ arba „Go3“ platformose, taip pat tarptautinėse svetainėse, jei filmas turėjo platų platinimą.
Ar lietuviški filmai turi angliškus subtitrus?
Taip, praktiškai visi modernūs lietuviški filmai ir didžioji dalis restauruotos klasikos turi angliškus subtitrus. Tai daroma siekiant pristatyti kiną tarptautiniuose festivaliuose ir užsienio žiūrovams. DVD ar skaitmeninėse versijose subtitrai yra standartas.
Koks lietuviškas filmas yra pelnęs daugiausiai tarptautinių apdovanojimų?
Vienas iš labiausiai tituluotų pastarojo meto filmų yra Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (apdovanojimas „Sundance“ festivalyje už režisūrą) bei Arūno Matelio dokumentika. Istoriškai, Audriaus Stonio „Neregių žemė“ su Europos kino akademijos apdovanojimu išlieka vienu svarbiausių pasiekimų.
Kuo skiriasi „poetinė dokumentika“ nuo paprastos dokumentikos?
Lietuviška poetinė dokumentika mažiau dėmesio skiria informacijai, interviu ar faktams, o daugiau – atmosferai, metaforoms, vaizdinei kalbai ir emociniam poveikiui. Tai labiau meninis filmas, naudojantis realybę kaip medžiagą kūrybai.
Tarptautinis pripažinimas ir koprodukcijos svarba
Šiandieninis lietuviškas kinas vis rečiau būna „grynai“ lietuviškas gamybine prasme, ir tai yra didelis privalumas. Bendradarbiavimas su Prancūzijos, Lenkijos, Ukrainos ar Skandinavijos kino kūrėjais leidžia pritraukti didesnius biudžetus, geresnę techniką ir žinomus aktorius. Koprodukcija tapo raktu į sėkmę, leidžiančiu lietuviškoms istorijoms peržengti valstybės sienas.
Tokie filmai kaip Šarūno Barto darbai (pvz., „Sutemose“) yra puikus pavyzdys, kaip tarptautinė komanda gali padėti įgyvendinti sudėtingas istorines dramas. Be to, Lietuva tampa patrauklia šalimi užsienio kino kūrėjams ne tik dėl mokesčių lengvatų, bet ir dėl aukšto lygio vietinių profesionalų – operatorių, dailininkų, kostiumų dizainerių – kompetencijos. Tai rodo, kad mūsų kino industrija yra subrendusi, techniškai pažangi ir pasirengusi pasakoti istorijas, kurios yra įdomios ne tik mums patiems, bet ir visam pasauliui.
