Karas kine visada užėmė ypatingą, nors ir skausmingą vietą. Tai žanras, kuris reikalauja iš žiūrovo ne tik dėmesio, bet ir emocinio pasiruošimo. Geriausi kariniai filmai nėra tie, kuriuose daugiausia sprogimų ar specialiųjų efektų, nors techninė pusė čia taip pat svarbi. Tikrieji šedevrai yra tie, kurie sugeba prasiskverbti giliau – į žmogaus psichologiją, moralines dilemas ir tą ribą, kuri skiria žmogiškumą nuo žvėriškumo. Šios juostos dažnai tampa nepatogios, verčia nusukti akis, tačiau būtent todėl jas pamatyti yra būtina. Jos primena mums apie kainą, kurią moka žmonija, kai diplomatija užtyla, o prabyla ginklai. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino kūrinius, kurie paliko neišdildomą pėdsaką istorijoje ir žiūrovų širdyse.
Antrojo pasaulinio karo realizmas: kai ekranas tampa mūšio lauku
Antrasis pasaulinis karas yra bene dažniausiai kino kūrėjų nagrinėjamas konfliktas. Tačiau tik nedaugelis filmų sugeba perteikti tą purviną, chaotišką ir brutalią realybę taip, kaip tai padarė Stevenas Spielbergas.
„Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan) pakeitė karinio kino standartus visiems laikams. Pirmosios 20 minučių, vaizduojančios sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje (Omaha paplūdimyje), dažnai vadinamos pačiomis realistiškiausiomis karo scenomis kino istorijoje. Čia nėra herojiškos muzikos ar poetinio grožio – tik kurtinantis triukšmas, chaosas ir mirtis. Tačiau filmo šerdis slypi ne mūšiuose, o grupės karių misijoje išgelbėti vieną žmogų. Tai kelia fundamentalius klausimus: ar vieno žmogaus gyvybė verta rizikuoti aštuonių kitų gyvybėmis? Ši dilema lydi žiūrovą visą filmą.
Kitas ne mažiau sukrečiantis, bet visiškai kitokio pobūdžio kūrinys – „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List). Nors čia nėra apkasų mūšių, tai yra vienas svarbiausių filmų apie karo baisumus. Holokausto tema čia atskleidžiama per Oskarą Šindlerį, verslininką, kuris rizikuodamas viskuo išgelbėjo daugiau nei tūkstantį žydų. Juodai balta stilistika (su vienu ryškiu spalvotu akcentu) sukuria dokumentikos pojūtį ir leidžia susikoncentruoti į emociją, o ne vaizdo grožį.
Vietnamo džiunglės ir psichologinė beprotybė
Jei Antrojo pasaulinio karo filmuose dažnai egzistuoja aiški riba tarp „geriečių“ ir „blogiečių“, tai Vietnamo karo kinas šias ribas ištrina. Tai filmai apie beprasmybę, narkotinį karo poveikį ir proto aptemimą.
„Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now), režisuota Franciso Fordo Coppolos, yra daugiau nei filmas – tai psichodelinis košmaras. Pagrindinio veikėjo kapitono Vilardo kelionė upe ieškant pulkininko Kurco yra metafora apie kelionę į patį tamsiausią žmogaus sielos kampelį. Filme puikiai parodoma, kaip karas iškraipo realybę: banglentininkai viduryje apšaudymo, „Valkirijų skrydis“ atakuojant kaimą ir Marlonas Brando, įkūnijantis visišką moralinį nuopuolį. Tai kūrinys, kuris ne šlovina karą, o parodo jį kaip beprotybės formą.
Tuo tarpu Stanley Kubricko „Pilnas metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket) padalintas į dvi skirtingas dalis: brutalų karių paruošimą stovykloje ir patį karą Vietname. Pirmoji dalis, kurioje seržantas Hartmanas metodiškai naikina naujokų individualybę, yra bene labiausiai cituojama kino istorijoje. Kubrickas kelia klausimą: ar įmanoma paversti žmogų žudymo mašina, visiškai neužmušant jo sielos? Atsakymas, kurį pateikia filmas, yra gąsdinantis.
Karas Rytų fronte: brutalumas be filtrų
Vakarų kinas dažnai romantizuoja karą arba bent jau suteikia jam tam tikrą prasmę. Tačiau Rytų Europos kūrėjai karą dažnai vaizduoja kaip absoliutų siaubą, kuriame nėra vietos vilčiai. Ryškiausias to pavyzdys – „Eik ir žiūrėk“ (Come and See / Idi i smotri).
Šis 1985 metų filmas dažnai vadinamas pačiu baisiausiu kada nors sukurtu karo filmu. Jame pasakojama apie paauglį Florią, kuris prisijungia prie partizanų Baltarusijoje Antrojo pasaulinio karo metu. Tai nėra nuotykių filmas. Tai – lėtas, kankinantis stebėjimas, kaip jauno, optimistiško berniuko veidas per kelias dienas tampa senio veidu, išvagotu raukšlių ir skausmo. Filmas naudoja specifinį garso montažą ir vizualinius sprendimus, kurie žiūrovui sukelia beveik fizinį diskomfortą. „Eik ir žiūrėk“ yra būtinas tiems, kurie mano, kad karas gali būti didingas.
Modernaus karo veidas ir technologijos
Keičiantis ginkluotei, keičiasi ir karo pobūdis, o kartu – ir filmai. XXI amžiaus kariniai filmai dažnai fokusuojasi į technologijų įtaką, įtampą ir asmenines dramas lokaliuose konfliktuose.
- „Išminuotojų būrys“ (The Hurt Locker) – Kathryn Bigelow režisuota juosta, laimėjusi „Oskarą“ prieš „Įsikūnijimą“. Tai filmas apie priklausomybę nuo adrenalino. Pagrindinis veikėjas jaučiasi gyvas tik tada, kai stovi per žingsnį nuo mirties, ardydamas bombas Irake. Grįžęs namo, jis jaučiasi svetimas ramiame pasaulyje, kur didžiausia problema – kokius dribsnius pasirinkti prekybos centre.
- „1917“ – Nors veiksmas vyksta Pirmajame pasauliniame kare, šis filmas yra modernaus kino technikos triumfas. Samas Mendesas sukūrė iliuziją, kad visas filmas nufilmuotas vienu nepertraukiamu kadru. Tai sukuria neįtikėtiną betarpiškumo jausmą – žiūrovas negali „pailsėti“ per montažo kirpimus, jis priverstas eiti kartu su herojais per purvą, lavonus ir griuvėsius realiu laiku.
- „Juodasis vanagas“ (Black Hawk Down) – Ridley Scotto filmas apie nesėkmingą JAV operaciją Somalyje. Tai intensyvus, beveik nesustojantis veiksmo filmas, kuris parodo, kaip greitai moderni technika ir geriausias pasiruošimas gali tapti beverčiai susidūrus su chaotiška miesto partizanų gynyba.
Kita pusė: humanizmas priešo stovykloje
Viena didžiausių karinio kino vertybių – gebėjimas parodyti „priešą“ kaip žmogų. Clintas Eastwoodas tai puikiai padarė filme „Laiškai iš Ivo Džimos“ (Letters from Iwo Jima). Parodydamas tą patį mūšį iš japonų perspektyvos, jis atskleidė, kad kitoje apkasų pusėje sėdi tokie patys žmonės, rašantys laiškus namo, bijantys mirties ir vykdantys įsakymus, kurių prasmės dažnai nesupranta.
Panašų efektą sukuria ir vokiečių klasika „Povandeninis laivas“ (Das Boot). Klaustrofobiška atmosfera povandeniniame laive, nuolatinė įtampa ir suvokimas, kad bet kurią akimirką metalinė kapsulė gali tapti kapu, sukuria bendražmogišką empatiją vokiečių jūreiviams, nepaisant politinio konteksto.
Animacija, kuri skaudesnė už vaidybinį kiną
Negalima kalbėti apie sukrečiančius karo filmus nepaminėjus „Mirtjonvabalių kapo“ (Grave of the Fireflies). Tai japonų animacinis filmas, pasakojantis apie brolį ir seserį, bandančius išgyventi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonijoje. Filme nėra karių ar didelių mūšių – tik badas, neviltis ir abejingumas. Tai vienas liūdniausių kada nors sukurtų filmų, parodantis, kad didžiausios karo aukos visada yra civiliai, o ypač – vaikai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Karinis kinas dažnai kelia daug diskusijų dėl istorinio tikslumo ir moralės. Štai keletas dažniausiai kylančių klausimų:
Ar šiuose filmuose vaizduojami įvykiai yra istoriškai tikslūs?
Dauguma paminėtų filmų remiasi tikrais faktais, tačiau kinas visada yra meninė interpretacija. Pavyzdžiui, „Gelbstint eilinį Rajaną“ išsilaipinimo scena yra labai tiksli, tačiau pati gelbėjimo istorija yra fikcinė, paremta tik bendra Nilandų brolių istorijos idėja. „Šindlerio sąrašas“ laikomas vienu tiksliausių Holokausto vaizdavimų, tačiau ir ten yra dramaturginių pakeitimų.
Kuris karo filmas yra tinkamiausias pradedančiajam domėtis istorija?
„1917“ yra puikus vizualinis įvadas į Pirmąjį pasaulinį karą, o „Dunkerkas“ (Dunkirk) arba „Gelbstint eilinį Rajaną“ gerai iliustruoja Antrojo pasaulinio karo mastą Vakarų fronte. Tačiau visada rekomenduojama po filmo paskaityti istorinius šaltinius.
Kodėl kariniai filmai dažnai yra tokie žiaurūs?
Siekdami perteikti tikrąją karo esmę, režisieriai privalo rodyti smurtą. Karo romantizavimas ar „sušvelninimas“ gali būti laikomas nepagarba aukoms ir istorinės tiesos iškraipymu. Tokie filmai kaip „Eik ir žiūrėk“ naudoja žiaurumą kaip priemonę, kad atgrasytų žiūrovą nuo bet kokių minčių apie karo „grožį“.
Ar yra gerų komedijų apie karą?
Taip, satyra yra galingas ginklas. Filmai kaip „Daktaras Streindžlavas“ (Dr. Strangelove) arba „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit) per humorą ir absurdą atskleidžia karo beprasmybę ir ideologijų kvailumą.
Kinas kaip istorinės atminties saugotojas ir perspėjimas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiesioginių didžiųjų karų liudininkų lieka vis mažiau, kinas perima estafetę kaip pagrindinis istorinės atminties saugotojas. Jaunoji karta dažniau apie Vietnamo karą sužino iš „Apokalipsės“, o apie Holokaustą – iš „Šindlerio sąrašo“, nei iš storų istorijos vadovėlių. Tai uždeda didžiulę atsakomybę kino kūrėjams.
Tačiau svarbiausia šių filmų funkcija nėra tik faktų atkartojimas. Geriausi kariniai filmai veikia kaip emocinis skiepas. Pamatę „Mirtjonvabalių kapą“ ar „Eik ir žiūrėk“, mes ne tik sužinome, kas įvyko, bet ir pajaučiame dalelę to siaubo. Tai ugdo empatiją ir supratimą, kad taika nėra savaiminis dalykas – tai trapi būsena, kurią reikia saugoti. Šios istorijos sukrečia ne tam, kad mus gąsdintų, o tam, kad pažadintų budrumą ir neleistų istorijai pasikartoti pačiomis baisiausiomis formomis.
