Istorija nėra tik sausos datos ir vardai mokykliniuose vadovėliuose; tai gyvas, kvėpuojantis pasakojimas apie žmonijos triumfus, tragedijas, meilę ir karą. Kinematografija turi unikalią galią perkelti mus laiku atgal, leisdama ne tik pamatyti, bet ir pajausti praeities įvykius taip, lyg patys būtume jų dalyviai. Geriausi istoriniai filmai sugeba daugiau nei tik atkurti tam tikrą epochą dekoracijomis ar kostiumais – jie atskleidžia universalias žmogiškąsias tiesas, kurios išlieka aktualios nepriklausomai nuo laikmečio. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios paliko neišdildomą pėdsaką kultūroje, suformavo mūsų supratimą apie praeitį ir kurias, be jokios abejonės, verta pamatyti bent kartą gyvenime, norint praplėsti savo akiratį ir patirti tikrą kino magiją.
Epiniai pasakojimai apie Antiką ir Romos imperiją
Kai kalbame apie istorinius filmus, dažnai pirmiausia įsivaizduojame didingas batalijas, spindinčius šarvus ir Romos koliziejaus dvasia alsuojančias dramas. Šis žanras, neretai vadinamas „peplumu“ arba kalavijo ir sandalų kinu, padovanojo pasauliui keletą vizualiai įspūdingiausių kūrinių.
Gladiatorius (Gladiator, 2000)
Ridley Scott režisuotas šedevras yra vienas tų filmų, kuris atgaivino istorinį žanrą XXI amžiaus pradžioje. Tai nėra tik pasakojimas apie kerštą; tai istorija apie garbę, ištikimybę ir politines intrigas Romos imperijos saulėlydžio metu. Russell Crowe įkūnytas generolas Maksimas Decimas Meridijus tapo vyriškumo ir stoicizmo simboliu. Nors istorikai gali ginčytis dėl tam tikrų faktų tikslumo (pavyzdžiui, imperatoriaus Komodo mirties aplinkybių), filmo emocinė jėga, Hanso Zimmerio muzika ir vizualinis stilius yra neginčijami. Tai filmas, kuris priverčia žiūrovą sulaikyti kvėpavimą kiekvienoje kovos scenoje ir susimąstyti apie valdžios prigimtį.
Ben-Huras (Ben-Hur, 1959)
Nors buvo sukurta naujų versijų, 1959 metų klasika su Charltonu Hestonu išlieka nepralenkiama. Ši juosta laimėjo net 11 „Oskarų“ ir ilgą laiką buvo kino didybės etalonas. Garsioji vežimų lenktynių scena buvo nufilmuota be jokių kompiuterinių efektų, naudojant tūkstančius statistų ir tikras dekoracijas, kas šiais laikais atrodo beveik neįtikėtina. Tai pasakojimas apie tikėjimą, atleidimą ir žmogaus dvasios stiprybę Romos priespaudos metais.
Antrasis pasaulinis karas: žmogiškumas nežmoniškomis sąlygomis
Antrasis pasaulinis karas yra bene dažniausiai kine vaizduojamas istorinis laikotarpis. Tačiau geriausi šio žanro filmai nesifokusuoja vien į sprogimus ar strateginius žemėlapius. Jie atsigręžia į individą ir jo moralinius pasirinkimus.
Šindlerio sąrašas (Schindler’s List, 1993)
Steveno Spielbergo nespalvota juosta yra daugiau nei filmas – tai istorinis dokumentas ir paminklas Holokausto aukoms. Pasakojimas apie Oskarą Šindlerį, vokiečių verslininką, kuris rizikuodamas savo gyvybe ir turtais išgelbėjo daugiau nei tūkstantį žydų, sukrečia iki sielos gelmių. Liam Neeson ir Ralph Fiennes sukurti vaidmenys parodo gėrio ir blogio dvikovą žmogaus viduje. Tai filmas, kurį žiūrėti yra sunku, bet būtina, kad suprastume, iki kokių tamsybių gali nusiristi žmonija ir kokia svarbi yra vieno žmogaus drąsa.
Gelbstint eilinį Rajaną (Saving Private Ryan, 1998)
Jei norite suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo karas paprasto kario akimis, šis filmas yra geriausias pavyzdys. Pirmosios 20 minučių, vaizduojančios sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje (Omaha paplūdimyje), yra laikomos vienomis realistiškiausių ir brutaliausių kino istorijoje. Režisierius meistriškai naudoja garsą ir kameros darbą, kad žiūrovas pasijustų esantis mūšio lauke. Tačiau po visu chaosu slypi gilus klausimas: ar verta rizikuoti daugelio gyvybėmis, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus?
Pianistas (The Pianist, 2002)
Romano Polanskio režisuota drama, paremta Władysław Szpilman atsiminimais, rodo karą per menininko prizmę. Čia nėra herojiškų mūšių; yra tik desperatiškas bandymas išgyventi Varšuvos gete ir griuvėsiuose. Adrieno Brody vaidyba perteikia visą vienatvės, bado ir baimės spektrą. Muzika šiame filme tampa ne tik garso takeliu, bet ir išgyvenimo bei vilties simboliu.
Viduramžių ir Renesanso epochos portretai
Viduramžiai kine dažnai romantizuojami, tačiau geriausi kūriniai sugeba subalansuoti riterišką romantiką su to meto purvu, ligomis ir politiniu cinizmu.
- Narsioji širdis (Braveheart, 1995) – Nors istorikai dažnai kritikuoja šį filmą dėl netikslumų (pavyzdžiui, kostiumų ar politinių detalių), Mel Gibson sukūrė vieną įtaigiausių pasakojimų apie laisvės troškimą. Viljamo Volaso kova už Škotijos nepriklausomybę tapo įkvėpimu milijonams žiūrovų.
- Dangaus karalystė (Kingdom of Heaven, 2005) – Čia būtina paminėti, kad verta žiūrėti tik režisierių versiją (Director’s Cut). Tai vizualiai stulbinantis pasakojimas apie Kryžiaus žygius, religinę toleranciją ir fanatizmą. Filmas kelia sudėtingus klausimus apie tikėjimą ir tai, ką reiškia būti geru žmogumi blogame pasaulyje.
- Žana d’Ark (The Passion of Joan of Arc, 1928) – Nors tai nebyliojo kino klasika, ji privalo būti šiame sąraše. Renée Falconetti vaidyba, vaizduojanti Žanos teismą ir kančią, dažnai vadinama geriausia vaidyba kino istorijoje. Tai filmas, kuris peržengia kalbos barjerus ir kalba tiesiai į širdį.
Biografinės dramos ir politinės intrigos
Istorija kuriama ne tik mūšio lauke, bet ir už uždarų durų, karalių rūmuose ar prezidentų kabinetuose. Biografiniai filmai leidžia mums pažvelgti į asmenybes, kurios keitė pasaulio žemėlapį.
Karaliaus kalba (The King’s Speech, 2010)
Tai nėra filmas apie karalių, valdantį imperiją; tai filmas apie žmogų, kovojantį su savo paties negalia ir baimėmis. Istorija apie Didžiosios Britanijos karalių Jurgį VI, kuris, padedamas logopedo, turi įveikti mikčiojimą, kad galėtų įkvėpti tautą karo akivaizdoje. Colin Firth ir Geoffrey Rush duetas yra tiesiog meistriškas. Šis filmas parodo, kad net ir galingiausi pasaulio lyderiai yra pažeidžiami žmonės.
Linkolnas (Lincoln, 2012)
Stevenas Spielbergas ir Daniel Day-Lewis sukuria intymų JAV prezidento Abraomo Linkolno portretą. Filmas fokusuojasi ne į visą jo gyvenimą, bet į paskutinius mėnesius ir kovą dėl vergijos panaikinimo. Tai puiki pamoka apie politinį procesą, kompromisus ir moralinį stuburą. Daniel Day-Lewis transformacija į Linkolną yra tokia įtikinama, kad atrodo, jog žiūrite dokumentinę medžiagą.
Kodėl verta žiūrėti istorinius filmus?
Istoriniai filmai atlieka keletą svarbių funkcijų. Pirma, jie skatina smalsumą. Dažnai po gero filmo žiūrovas atsiverčia knygą ar internetą, norėdamas sužinoti, kas buvo tiesa, o kas – kūrėjų išmonė. Antra, jie ugdo empatiją. Matydami praeities žmonių kančias ir džiaugsmus, mes geriau suprantame dabartinį pasaulį ir vertiname tai, ką turime šiandien. Trečia, tai yra kultūrinis išsilavinimas. Kino klasika tapę istoriniai filmai yra neatsiejama bendrojo išsilavinimo dalis, padedanti suprasti meno raidą ir visuomenės vertybių kaitą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar istoriniai filmai visada tiksliai atvaizduoja faktus?
Ne, beveik niekada. Režisieriai ir scenaristai dažnai naudoja „meninę licenciją“, kad istorija būtų dramatiškesnė, sklandesnė ar tilptų į laiko rėmus. Kartais sujungiami keli istoriniai personažai į vieną arba pakeičiama įvykių eiga. Todėl istorinius filmus reikėtų vertinti kaip meno kūrinius, o ne kaip dokumentiką.
Koks istorinis filmas geriausiai tinka mokyklinio amžiaus vaikams?
Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Vyresniems moksleiviams puikiai tinka „Šindlerio sąrašas“ (su tėvų ar mokytojų priežiūra ir paaiškinimais) arba „Linkolnas“. Jaunesniems galima rekomenduoti „Muzikos garsus“ (The Sound of Music), kurie, nors ir miuziklas, remiasi tikra istorija Antrojo pasaulinio karo fone, arba animacinius filmus, tokius kaip „Egipto princas“.
Kodėl kai kurie istoriniai filmai yra nespalvoti, net jei sukurti neseniai?
Nespalvota estetika dažnai pasirenkama siekiant sukurti autentiškumo pojūtį, tarsi žiūrėtume kroniką. Taip pat tai padeda žiūrovui susikoncentruoti į emocijas, veidus ir tekstūras, neblaškant dėmesio ryškiomis spalvomis. Geras to pavyzdys – „Šindlerio sąrašas“ arba Alfonso Cuarón filmas „Roma“.
Ar verta žiūrėti senus (iki 1970 m.) istorinius filmus?
Tikrai taip. Nors tų laikų specialieji efektai neprilygsta šiuolaikiniams, senieji filmai dažnai pasižymi stipresniais scenarijais, teatrališkais dialogais ir didingomis masinėmis scenomis, kuriose vaidino tūkstančiai tikrų žmonių, o ne kompiuteriniai modeliai. Klasika, tokia kaip „Lorensas iš Arabijos“ (Lawrence of Arabia), vizualiai yra įspūdinga net ir šių dienų standartais.
Kaip maksimaliai praturtinti žiūrėjimo patirtį
Norint, kad istorinis filmas suteiktų didžiausią malonumą ir naudą, rekomenduojama šiek tiek pasiruošti. Prieš pradedant žiūrėti, verta perskaityti trumpą aprašymą apie vaizduojamą laikotarpį – tai padės geriau suprasti kontekstą, politines jėgas ir veikėjų motyvaciją. Tačiau nereikėtų pernelyg gilintis į detales, kad nesugadintumėte siužeto vingių, jei istorija jums nėra gerai žinoma.
Po peržiūros labai sveika pasidomėti „faktų patikra“ (fact-checking). Yra daugybė straipsnių ir vaizdo įrašų, kurie analizuoja populiarius istorinius filmus ir lygina juos su realybe. Tai ne tik praplečia žinias, bet ir lavina kritinį mąstymą, padeda atskirti meninę tiesą nuo istorinės. Galiausiai, geriausi istoriniai filmai yra tie, kurie lieka su jumis ilgai po to, kai ekrane pasirodo pabaigos titrai, skatindami diskusijas ir apmąstymus apie žmogaus prigimtį ir laiko tėkmę.
