Vampyrai yra vieni ikoniškiausių ir labiausiai intriguojančių personažų kino istorijoje. Nuo pat nebyliojo kino eros iki šių dienų didelio biudžeto blokbasterių, šie nakties padarai keitėsi kartu su mūsų visuomene, atspindėdami didžiausias žmonijos baimes, troškimus ir paslaptis. Kartais jie vaizduojami kaip negailestingi žudikai, kartais – kaip tragiški romantikai, ieškantys meilės per amžinybę, o kartais – tiesiog kaip stilingi maištininkai. Šis žanras yra toks platus, kad jame sau tinkamą filmą gali rasti tiek siaubo mėgėjai, tiek dramų ar net komedijų gerbėjai.
Tačiau tarp šimtų, o gal net tūkstančių sukurtų juostų, yra keletas kūrinių, kurie peržengia paprasto pramoginio kino ribas. Tai filmai, kurie suformavo mūsų supratimą apie tai, kas yra vampyras, sukūrė nepamirštamą atmosferą arba pasiūlė visiškai naują, netikėtą požiūrio kampą. Atrinkti geriausius nėra lengva užduotis, tačiau šiame sąraše pateikiami filmai, kurie dėl savo meninės vertės, įtakos kultūrai ar tiesiog meistriško atlikimo yra verti kiekvieno kino mylėtojo dėmesio.
Nemirtinga klasika: ištakos ir formavimasis
Norint suprasti šiuolaikinį vampyrų kiną, būtina atsigręžti į pradžią. Būtent ankstyvieji filmai nustatė taisykles, kuriomis kūrėjai vadovaujasi (arba kurias laužo) iki šiol. Šie filmai pasižymi ypatinga, gotikine atmosfera ir dažnai remiasi literatūrine klasika.
Nosferatu. Siaubo simfonija (1922)
Tai filmas, nuo kurio viskas prasidėjo. F.W. Murnau nebylioji juosta, nors ir buvo neoficiali Bramo Stokerio „Drakulos“ adaptacija (dėl ko vėliau kilo teisiniai ginčai), sukūrė vieną šiurpiausių vampyro įvaizdžių kino istorijoje. Grafas Orlokas, kurį įkūnijo Maxas Schreckas, nėra žavus aristokratas. Jis – marą nešanti, žiurkes primenanti būtybė, kelianti pirmykštį siaubą. Ši juosta yra vokiečių ekspresionizmo šedevras, kurio vizualiniai sprendimai, šešėlių žaismas ir niūri atmosfera vis dar daro įspūdį net ir praėjus šimtui metų. Tai privaloma peržiūra tiems, kurie nori pamatyti gryniausią vampyro, kaip pabaisos, formą.
Drakula (1931)
Jei „Nosferatu“ buvo košmaras, tai 1931 metų „Drakula“ su Bela Lugosi suteikė vampyrui veidą ir balsą. Būtent Lugosi sukūrė aristokratiško, hipnotizuojančio ir elegantiško vampyro archetipą. Jo lėta kalbėjimo maniera, skvarbus žvilgsnis ir apsiaustas tapo neatsiejama popkultūros dalimi. Nors šiuolaikiniam žiūrovui filmas gali pasirodyti kiek teatrališkas, jo įtaka yra neginčijama. Tai filmas, kuris pavertė vampyrą ne tik baisiu, bet ir savotiškai patraukliu personažu.
Romantika ir gotikinis renesansas
Dešimtajame dešimtmetyje vampyrų žanras išgyveno tikrą atgimimą. Kūrėjai pradėjo gilintis į vampyrų psichologiją, jų kančią dėl nemirtingumo ir prarasto žmogiškumo. Kraujas tapo ne tik mirties, bet ir gyvenimo, aistros bei meilės simboliu.
Bremo Stokerio Drakula (1992)
Režisierius Francis Fordas Coppola ėmėsi ambicingos užduoties ekranizuoti originalų romaną, tačiau suteikė jam ryškų romantinį atspalvį. Gary Oldmano suvaidintas grafas yra daugialypis personažas – jis ir žiaurus karys, ir amžius klajojantis įsimylėjėlis, ieškantis savo prarastos žmonos reinkarnacijos. Filmas išsiskiria neįtikėtinu vizualiniu stiliumi:
- Kostiumų dizainas, pelnęs „Oskarą“, yra vienas įspūdingiausių kino istorijoje.
- Specialieji efektai buvo kuriami senoviniais metodais, vengiant kompiuterinės grafikos, kas suteikia filmui sapnišką kokybę.
- Muzikinis takelis pabrėžia tragišką meilės ir siaubo sintezę.
Tai opera kine, kurioje kiekvienas kadras yra tarsi tapybos darbas, o aistra liejasi per kraštus.
Interviu su vampyru (1994)
Pagal Anne Rice romaną sukurtas filmas pakeitė žaidimo taisykles. Čia vampyrai nėra bejausmiai žudikai; jie filosofai, mąstytojai, kenčiantys dėl savo prigimties. Bradas Pittas ir Tomas Cruise’as sukūrė vieną įsimintiniausių duetų. Cruise’o vaidinamas Lestatas yra charizmatiškas hedonistas, besimėgaujantis amžinybe, tuo tarpu Pitto Luisas įkūnija moralinę kančią ir nenorą žudyti. Filmas kelia egzistencinius klausimus: kas nutinka sielai, kai kūnas tampa nemirtingas? Ar amžinybė yra dovana, ar prakeiksmas? Tai psichologinė drama su siaubo elementais, kurią verta pamatyti dėl puikios vaidybos ir gilaus scenarijaus.
Veiksmas, stilius ir modernus požiūris
Vampyrai ne visada privalo slėptis pilyse ar dėvėti senovinius drabužius. Kino kūrėjai suprato, kad šiuos personažus galima perkelti į modernius didmiesčius, naktinius klubus ir paversti juos veiksmo filmų herojais ar antiherojais.
Ašmenys (Blade, 1998)
Prieš prasidedant superherojų kino erai, buvo „Ašmenys“. Wesley Snipesas įkūnijo pusiau žmogų, pusiau vampyrą, kuris medžioja kraujasiurbius naudodamas ne tik kuolus, bet ir modernią ginkluotę bei kovos menus. Filmas pasižymi dinamišku montažu, tamsia elektronine muzika ir stilinga „techno-gotikos“ estetika. Tai buvo įrodymas, kad vampyrų filmas gali būti ir aukšto oktano veiksmo trileris.
Nuo sutemų iki aušros (1996)
Roberto Rodriguezo režisuotas ir Quentino Tarantino parašytas filmas yra unikalus savo struktūra. Pirmoji filmo pusė primena klasikinį kriminalinį trilerį apie du brolius nusikaltėlius, bėgančius nuo teisėsaugos. Tačiau herojams atvykus į Meksikos pasienio barą „Titty Twister“, žanras staiga ir brutaliai pasikeičia. Tai vienas smagiausių ir kruviniausių posūkių kino istorijoje. Filme vampyrai vaizduojami kaip bjaurios, monstriškos būtybės, be jokios romantikos, o tai sukuria puikų kontrastą tuo metu populiarėjusiam „gražių vampyrų“ įvaizdžiui.
Europietiškas jautrumas ir alternatyvus kinas
Holivudas neturi monopolio vampyrų tematikai. Europos ir nepriklausomi kūrėjai dažnai pasiūlo daug subtilesnį, meniškesnį ir emociškai paveikesnį požiūrį į šią temą.
Įsileisk mane (Låt den rätte komma in, 2008)
Šis švedų filmas dažnai laikomas vienu geriausių XXI a. filmų apie vampyrus. Tai istorija apie dvylikametį berniuką Oskarą, kenčiantį patyčias, ir jo naująją kaimynę Eli – mergaitę, kuri nėra tokia, kaip visi. Tai filmas ne tiek apie kraujo troškulį, kiek apie vienatvę, draugystę ir brendimą atšiauriame Stokholmo priemiestyje. Šaltis ir sniegas čia vaidina ne mažesnį vaidmenį nei patys personažai. Filmas vengia pigių gąsdinimų, vietoje to kurdamas nejaukią, bet hipnotizuojančią atmosferą. Tai jautrus, vizualiai stulbinantis kūrinys, parodantis, kad siaubo žanras gali būti gilus ir poetiškas.
Išgyvena tik mylintys (2013)
Jimo Jarmuscho režisuota juosta – tai odė menui, muzikai ir literatūrai. Tilda Swinton ir Tomas Hiddlestonas vaidina senovinius vampyrus Adomą ir Ievą. Jie – intelektualai, stebintys žmonijos (kurią vadina „zombiais“) degradaciją. Filme mažai veiksmo, bet daug stiliaus ir atmosferos. Tai pasakojimas apie meilę, kuri trunka šimtmečius, apie nuovargį nuo egzistencijos ir grožio paieškas griūvančiame pasaulyje. Jei ieškote filmo, kuriame vampyrai yra roko žvaigždės ir literatūros gurmanai, šis kūrinys jums paliks neišdildomą įspūdį.
Humoras šešėliuose
Kartais geriausias būdas susidoroti su baime yra juokas. Vampyrų tropai yra tokie atpažįstami, kad jie tampa puikia medžiaga parodijoms ir komedijoms.
Ką mes veikiame šešėliuose (2014)
Taika Waititi ir Jemaine Clement sukurtas „dokumentinis“ filmas (mockumentary) apie grupę vampyrų, kartu gyvenančių viename name Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Jie sprendžia buitines problemas: kas plaus indus, kaip apsirengti neturint atspindžio veidrodyje ir kur rasti „šviežio maisto“ penktadienio vakarą. Filmas genialiai dekonstruoja visus vampyrų klišes, kartu išlaikydamas pagarbą žanrui. Tai neabejotinai viena juokingiausių pastarojo dešimtmečio komedijų, parodanti, kad net ir nemirtingieji turi labai žmogiškų problemų.
Vampyrų žanro ateities perspektyvos
Žvelgiant į kino industrijos tendencijas, akivaizdu, kad vampyrai niekur nedings. Šis archetipas yra pernelyg lankstus, kad atsibostų. Kiekviena nauja karta atranda savo „Drakulą“ ar savo paauglių herojus. Nuo siaubo iki romantikos, nuo veiksmo iki egzistencinės dramos – vampyrai leidžia kūrėjams kalbėti apie amžinas temas: mirtį, meilę, priklausomybę ir kitoniškumą. Kol žmonija bijos mirties ir trokš amžinybės, tol ekranuose matysime šiuos nakties klajūnus. Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti ir ieškoti filmų, kurie siūlo daugiau nei tik kraujo klanus.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
1. Koks yra baisiausias visų laikų filmas apie vampyrus?
Nors tai subjektyvu, daugelis kritikų ir žiūrovų vis dar laiko 1922 m. „Nosferatu“ vienu šiurpiausių dėl jo nejaukios atmosferos. Iš modernesnių filmų, „30 dienų nakties“ (30 Days of Night) išsiskiria itin žiauriu ir gyvulišku vampyrų vaizdavimu.
2. Ar yra gerų lietuviškų filmų apie vampyrus?
Lietuviškas kinas retai gilinasi į šį žanrą. Tačiau Lietuvoje buvo filmuojama nemažai užsienio projektų apie vampyrus, pavyzdžiui, dalis serialo „Stranger Things“ ar įvairūs B kategorijos siaubo filmai, kurie naudojasi mūsų šalies architektūra ir gamta.
3. Kuriuos filmus rekomenduojama žiūrėti tiems, kurie nemėgsta siaubo?
Jei nemėgstate gąsdinimų, rinkitės „Ką mes veikiame šešėliuose“ (komedija) arba „Išgyvena tik mylintys“ (melancholiška drama). Šie filmai fokusuojasi į personažų santykius ir humorą, o ne į baimės kėlimą.
4. Ar „Saulėlydžio“ (Twilight) saga verta dėmesio šiame sąraše?
Nors „Saulėlydis“ dažnai kritikuojamas dėl meninės vertės stokos, jis padarė milžinišką įtaką popkultūrai ir atgaivino susidomėjimą vampyrais tarp jaunimo. Kino istorijos kontekste tai svarbus reiškinys, tačiau menine prasme kiti sąraše paminėti filmai dažnai vertinami geriau.
5. Kuo skiriasi klasikiniai vampyrai nuo modernių?
Klasikiniai vampyrai (pvz., Drakula) dažniausiai vaizduojami kaip aristokratai, gyvenantys pilyse, bijantys saulės šviesos, kryžių ir česnakų. Modernūs vampyrai dažnai yra labiau humanizuoti, gali vaikščioti dieną (arba tiesiog blizgėti), gyvena tarp žmonių ir dažnai kovoja su savo prigimtimi, užuot ja mėgavęsi.
