Vandenynas užima didžiąją dalį mūsų planetos paviršiaus, tačiau žmogui jis vis dar lieka viena paslaptingiausių ir pavojingiausių vietų. Giliai po banguojančiu mėlynų vandenų paviršiumi slypi baimės, kurios yra senesnės už patį laiką – baimė būti suvalgytam, baimė nuskęsti ir baimė susidurti su tuo, ko negalime kontroliuoti. Nors Steveno Spielbergo šedevras „Nasrai“ (angl. Jaws) 1975 metais visiems laikams pakeitė kino industriją ir sukūrė vasaros blokbasterio sąvoką, rykliai kine tikrai tuo nesibaigia. Šis žanras per dešimtmečius evoliucionavo: nuo pigių B klasės siaubo filmų iki psichologinių išgyvenimo dramų, kurios priverčia žiūrovą sulaikyti kvėpavimą iki paskutinės sekundės. Jei ieškote aštrių pojūčių ir norite pamatyti, kas dar plaukioja kino vandenynuose be garsiojo baltojo ryklio iš Amiti salos, šis gidas skirtas būtent jums.
Realizmo kaina: kai didžiausias siaubas yra tikrovė
Viena baisiausių ryklių filmų kategorijų yra ta, kuri remiasi realizmu. Čia nerasite genetiškai modifikuotų monstrų ar sprogimų – tik žmogų, gamtą ir beviltišką kovą už būvį. Tokie filmai dažnai sukelia didžiausią nerimą, nes žiūrovas pasąmoningai supranta: tai galėtų nutikti ir man.
„Atviroje jūroje“ (Open Water, 2003)
Tai filmas, kuris dažnai vadinamas vienu labiausiai nerimą keliančių visų laikų kūrinių. Istorija paremta tikrais įvykiais, kai pora nardytojų per klaidą buvo palikti viduryje vandenyno, kai jų ekskursijos laivas išplaukė be jų. Chrisas Kentis, filmo režisierius, nusprendė nenaudoti kompiuterinės grafikos. Aktoriai didžiąją laiko dalį praleido vandenyje su tikrais rykliais (nors ir apsisaugoję po kostiumais), kas filmui suteikė neįtikėtino autentiškumo.
Filme nėra jokios holivudinės pompastikos. Čia dominuoja:
- Nuolatinis bangavimas, sukeliantis jūros ligos pojūtį net žiūrovams.
- Psichologinė įtampa tarp veikėjų, pereinanti nuo kaltinimų iki nevilties.
- Nematoma grėsmė – rykliai pasirodo tik trumpam, bet jų buvimas jaučiamas visą laiką.
„Rifas“ (The Reef, 2010)
Australų kūrėjai puikiai išmano vandenyną ir jo pavojus, todėl „Rifas“ yra dar vienas puikus tikroviško siaubo pavyzdys. Istorija pasakoja apie grupę draugų, kurių jachta apvirsta, ir jie priversti priimti mirtiną sprendimą: likti ant skęstančio laivo korpuso ar plaukti per rykliais knibždančius vandenis iki artimiausios salos. Šis filmas giriamas už įtampą ir natūralistinį ryklių elgesio vaizdavimą. Čia rykliai nėra kerštingi maniakai – jie tiesiog smalsūs, bet mirtini plėšrūnai.
Vienas prieš gamtą: modernios išgyvenimo dramos
Pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjo formatas, kuriame pagrindinis herojus (dažniausiai herojė) turi pasikliauti savo išmone, kad įveiktų negailestingą plėšrūną. Tai ne tik siaubo filmai, bet ir istorijos apie žmogaus valią.
„Sekluma“ (The Shallows, 2016)
Režisierius Jaume Collet-Serra sukūrė vizualiai stulbinantį trilerį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Blake Lively. Jos vaidinama herojė Nensė atvyksta į nuošalų paplūdimį Meksikoje pačiuožinėti banglente, tačiau netikėtai tampa didžiojo baltojo ryklio taikiniu. Įdomiausia tai, kad veiksmas vyksta visai šalia kranto – vos už kelių šimtų metrų, tačiau tie metrai tampa neįveikiama mirties zona.
Filmas išsiskiria keliais aspektais:
- Strategija: Herojė naudoja medicinines žinias ir aplinką, kad išgyventų (pavyzdžiui, naudoja auskarus žaizdoms susiūti).
- Vizualumas: Puikus operatoriaus darbas leidžia grožėtis bangomis, net kai jos slepia mirtį.
- Tempas: Įtampa auga kartu su potvyniu, kuris mažina saugų plotą ant uolos.
„47 metrai“ (47 Meters Down, 2017)
Jei bijote ne tik ryklių, bet ir uždarų erdvių bei tamsos, šis filmas bus tikras išbandymas. Dvi seserys nusprendžia išbandyti narvų nardymą Meksikoje, tačiau lūžus gervei, narvas su jomis nukrenta į 47 metrų gylį. Rykliai čia yra tik viena iš problemų. Senkantis deguonis ir dekompresijos liga tampa ne mažiau pavojingais priešais. Tai klaustrofobiškas trileris, kuris meistriškai žaidžia su laiko limitu ir tamsos baime.
Mokslinė fantastika ir veiksmo filmai: kai rykliai tampa protingesni
Kartais norisi ne tik bijoti, bet ir pamatyti gerą veiksmo filmą su šiek tiek fantastikos elementų. Šioje kategorijoje rykliai dažnai būna patobulinti arba nenatūraliai dideli.
„Gili žydra jūra“ (Deep Blue Sea, 1999)
Nors tai nėra „Nasrai“, šis filmas tapo kultine klasika. Mokslininkai, ieškodami vaistų nuo Alzheimerio ligos, genetiškai padidina ryklių smegenis, todėl šie tampa ne tik didesni, bet ir velniškai protingi. Kai povandeninė stotis pradeda griūti, prasideda katės ir pelės žaidimas.
Filmas garsėja viena netikėčiausių mirčių kino istorijoje (susijusia su Samuel L. Jackson personažu) ir tuo, kad jis nesistengia būti per daug rimtas. Tai gryna pramoga su daug sprogimų, protingais manevrais ir, žinoma, negailestingais plėšrūnais. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori pamatyti ryklius, gebančius plaukti atbulomis ar atidaryti duris.
„Megalodonas: grėsmė iš gelmių“ (The Meg, 2018)
Jasonas Stathamas prieš milžinišką priešistorinį ryklį. Ar reikia sakyti daugiau? Šis filmas atgaivino Megalodon (didžiausio kada nors gyvenusio ryklio) legendą. Nors mokslininkai teigia, kad šie rykliai išnyko prieš milijonus metų, filmas kelia klausimą: „O kas, jei jie vis dar ten, Marianų įduboje?“. Tai didelio biudžeto vasaros blokbasteris, kuriame baimę dažnai keičia veiksmo scenos, tačiau mastelis ir specialieji efektai daro įspūdį.
Ką verta žinoti apie ryklių filmus: Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Prieš pasirenkant filmą vakarui, dažnai kyla įvairių klausimų apie šį specifinį žanrą ir pačius ryklius. Štai atsakymai į populiariausius klausimus.
Ar filmai apie ryklius yra tikslūs moksliškai?
Dauguma atvejų – ne. Rykliai filmuose dažnai vaizduojami kaip kerštingi, nuolat alkani monstrai, kurie tyčia medžioja žmones. Realybėje rykliai retai puola žmones, o jei tai daro, dažniausiai iš smalsumo arba supainioję juos su ruoniais. Tokie filmai kaip „Atviroje jūroje“ yra arčiau tiesos, tačiau vis tiek dramatizuoja situaciją.
Koks ryklių filmas laikomas baisiausiu?
Nors „Nasrai“ laikomas geriausiu, daugelis žiūrovų teigia, kad psichologiškai baisiausias yra „Atviroje jūroje“ (Open Water) dėl savo beviltiškumo jausmo. Kitiems didžiausią įtampą kelia „Sekluma“ (The Shallows) dėl intensyvaus veiksmo.
Kodėl mes taip mėgstame žiūrėti filmus apie ryklius?
Tai susiję su pirmykšte baime būti suėstam ir talasofobija (vandenyno baime). Žiūrėdami tokius filmus saugioje namų aplinkoje, patiriame adrenalino antplūdį be realaus pavojaus. Be to, vandenynas simbolizuoja nežinomybę, o žmogaus akistata su gamtos jėga visada yra įdomi tema.
Ar yra gerų ryklių filmų be „Nasrų“ tęsinių?
Taip, ir dauguma jų paminėti šiame straipsnyje. „Nasrų“ tęsiniai (2, 3 ir 4 dalys) dažnai kritikuojami dėl prastos kokybės. Geriau rinktis modernius trilerius kaip „Rifas“ ar „47 metrai“, nei žiūrėti senus, nekokybiškus tęsinius.
Kaip pasirinkti tinkamiausią filmą vakarui?
Renkantis filmą apie ryklius, svarbu nuspręsti, kokio tipo baimės ieškote. Jei norite pajausti pagarbą kino klasikai ir pamatyti meistrišką režisūrą, kurioje ryklio beveik nematyti, bet įtampa milžiniška – visada verta grįžti prie originaliųjų „Nasrų“. Tačiau jei ieškote modernaus vizualinio stiliaus ir vieno aktoriaus šou, „Sekluma“ yra nepralenkiamas pasirinkimas.
Norintiems pasijuokti ir atsipalaiduoti su draugų kompanija, puikiai tiks „Gili žydra jūra“ arba „Megalodonas“. Tai filmai, kurie nereikalauja gilios analizės, bet suteikia daug pramogos. Tuo tarpu ieškantiems tikro, kaulus stingdančio siaubo, kuris privers susimąstyti prieš kitą kartą lipant į jūrą, „Atviroje jūroje“ arba „Rifas“ paliks neišdildomą įspūdį. Kad ir ką pasirinktumėte, vienas dalykas aiškus – po šių filmų maudynės ežere ar jūroje jau niekada nebeatrodys tokios pat nekaltos.
