Nėra nieko geriau už vėlų vakarą, kai už lango siaučia vėjas arba barbena lietus, o jūs jaukiai įsitaisote ant sofos pasirengę pasinerti į kitą realybę. Tačiau dažnas kino mylėtojas susiduria su erzinančia problema: daugelis šiuolaikinių filmų tampa nuspėjami dar neįpusėjus peržiūrai. Jei esate tas žiūrovas, kuris jau po dvidešimties minučių sušunka „žudikas yra sodininkas”, rasti tikrai kokybišką, intelektualų ir nenuspėjamą detektyvą tampa tikru iššūkiu. Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik konkrečius filmų pavadinimus, kurie privers jus abejoti kiekviena detale iki pat finalinių titrų, bet ir aptarsime, kas būtent paverčia detektyvą šedevru bei kodėl žmogaus psichologija taip trokšta būti apgauta talentingo režisieriaus.
Ispaniško kino fenomenas: kai tiesa turi šimtą veidų
Kalbėdami apie nenuspėjamus detektyvus, negalime nepaminėti Europos kino, o ypač – Ispanijos kūrėjų indėlio. Pastarąjį dešimtmetį būtent ispanų režisieriai tapo neoficialiais „plot twist” (siužeto vingio) karaliais. Jų filmai pasižymi ne tik painia istorija, bet ir ypatinga atmosfera, kurioje įtampa auga ne dėl susišaudymų ar gaudynių, o dėl intelektualinės dvikovos tarp veikėjų.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – režisieriaus Oriol Paulo kūryba. Jo filmas „Nematomas svečias” (Contratiempo) tapo pasauliniu hitu ne be priežasties. Istorija prasideda nuo klasikinės situacijos: sėkmingas verslininkas atsibunda užrakintame viešbučio kambaryje šalia savo meilužės kūno. Visi įkalčiai rodo į jį, tačiau jis tikina esąs nekaltas. Filmo struktūra primena svogūno lupimą – su kiekvienu pasakojimo sluoksniu atskleidžiama nauja tiesa, kuri po akimirkos vėl paneigiama. Tai puikus pavyzdys, kaip scenarijus gali manipuliuoti žiūrovo pasitikėjimu, priversdamas nuolat keisti nuomonę apie tai, kas yra auka, o kas – budelis.
Kodėl europietiški detektyvai dažnai pranoksta Holivudą?
Skirtingai nei didelio biudžeto Holivudo blokbasteriai, europietiški trileriai dažnai mažiau kliaujasi specialiaisiais efektais ir daugiau dėmesio skiria psichologiniam realizmui. Pagrindiniai skirtumai, kurie praturtina žiūrėjimo patirtį:
- Moralinis dviprasmiškumas: Veikėjai retai būna tik geri arba tik blogi. Tai apsunkina pabaigos nuspėjimą, nes motyvų turi visi.
- Lėtesnis tempas: Tai leidžia žiūrovui geriau įsigilinti į detales, kurios vėliau tampa esminėmis aiškinantis nusikaltimą.
- Dėmesys dialogams: Dažnai pati didžiausia įtampa sukuriama paprasto pokalbio metu, kai vienas neteisingas žodis gali išduoti nusikaltėlį.
Psichologiniai trileriai, kurie žaidžia su jūsų protu
Kitas detektyvų porūšis, garantuojantis įsimintiną vakarą, yra psichologiniai trileriai, kuriuose „nusikaltimas” yra tik fonas gilesnei analizei. Čia detektyvas tiria ne tik fizinius įkalčius, bet ir žmogaus pasąmonės labirintus. Tokie filmai dažnai palieka žiūrovą su klausimu: „Ar tai, ką mačiau, buvo tikra?”
Martino Scorsese šedevras „Kuždesių sala” (Shutter Island) yra privalomas paminėti. Nors daugelis jį jau matė, šis filmas vertas pakartotinės peržiūros, nes žinant pabaigą, atsiveria visiškai kitoks vaizdas. Leonardo DiCaprio vaidinamas maršalas atvyksta į izoliuotą psichiatrijos ligoninę tirti pacientės dingimo, tačiau greitai tyrimas pavirsta į kovą dėl jo paties sveiko proto. Filmas meistriškai naudoja nepatikimo pasakotojo (unreliable narrator) techniką, kuria žiūrovas yra priverstas matyti pasaulį per galimai iškreiptą pagrindinio herojaus prizmę.
Panašų efektą sukelia ir Deniso Villeneuve’o filmas „Kaliniai” (Prisoners). Tai sunkus, tamsus ir emociškai varginantis pasakojimas apie dviejų mergaičių dingimą. Čia didžiausia mįslė yra ne tik „kas tai padarė?”, bet ir „kiek toli gali nueiti padorus žmogus, kad apsaugotų savo šeimą?”. Hugh Jackman ir Jake Gyllenhaal duetas sukuria nepakartojamą įtampą, o pabaiga palieka erdvės interpretacijoms, kas yra vienas iš gero detektyvo bruožų.
Naujoji klasika: kai senieji tropai prikeliami naujam gyvenimui
Ilgą laiką atrodė, kad klasikinis „kas tai padarė” (whodunit) žanras, išpopuliarintas Agatos Kristi, mirė. Tačiau pastaraisiais metais stebime jo atgimimą. Režisieriai suprato, kad žiūrovai pasiilgo senamadiško detektyvo, kuriame visi įtariamieji surenkami viename kambaryje, o seklys, pasitelkęs dedukciją, atskleidžia tiesą.
Filmas „Ištraukti peiliai” (Knives Out) puikiai iliustruoja šį renesansą. Rian Johnson sukūrė filmą, kuris gerbia žanro taisykles, bet kartu jas ir laužo. Čia žiūrovui atrodo, kad nusikaltimo eiga atskleidžiama pačioje pradžioje, tačiau tai tėra meistriška apgaulė. Tokie filmai moko mus atkreipti dėmesį į smulkmenas: purvą ant bato, laikrodžio dūžius ar netyčia ištartą frazę.
Kuo pasižymi kokybiškas šiuolaikinis detektyvas?
- Raudonosios silkės (Red Herrings): Tai klaidingi pėdsakai, specialiai palikti scenaristų. Geras filmas jų turi pakankamai, kad suklaidintų, bet ne tiek daug, kad suerzintų.
- Atmosfera: Ar tai būtų lietingas Sietlas, ar apsnigtas Vajomingas („Wind River”), aplinka turi būti tarsi atskiras veikėjas, kuriantis izoliacijos ir pavojaus jausmą.
- Logika: Nėra nieko blogiau už pabaigą, kuri atsiranda „iš niekur”. Geriausiose pabaigose atsakymas visą laiką buvo prieš akis, tik mes jo nematėme.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Renkantis filmą vakarui dažnai kyla specifinių klausimų. Štai keletas atsakymų, padėsiančių greičiau apsispręsti.
Ar visi geri detektyvai turi būti baisūs?
Tikrai ne. Nors trilerio elementai dažnai sukelia baimę, yra daugybė intelektualių detektyvų, kurie remiasi mįslėmis, o ne gąsdinimais. Pavyzdžiui, „Ištraukti peiliai” ar klasikinės Agatos Kristi ekranizacijos yra labiau pramoginės nei gąsdinančios.
Koks detektyvinis filmas rekomenduojamas žiūrėti porai?
„Dingusi” (Gone Girl) yra puikus, nors ir provokuojantis pasirinkimas. Tai filmas, kuris sukels daugybę diskusijų apie santykius, pasitikėjimą ir tai, kiek gerai iš tikrųjų pažįstame savo antrąją pusę. Tik būkite pasiruošę aštrioms diskusijoms po peržiūros.
Ar verta žiūrėti senus detektyvus?
Vienareikšmiškai taip. Alfredo Hitchcocko filmai, tokie kaip „Langas į kiemą” (Rear Window) ar „Svaigulys” (Vertigo), yra šio žanro vadovėliai. Nors tempas gali pasirodyti lėtesnis nei šiuolaikiniame kine, įtampos konstravimas ten yra neprilygstamas.
Kaip išsirinkti filmą, jei nemėgstu žiaurių vaizdų?
Ieškokite terminų „procedūrinis detektyvas” arba „klasikinis detektyvas”. Venkite kategorijų „slasher” ar „gore”. Filmai, orientuoti į teismo procesus (pvz., „Pirmykštė baimė”) arba žurnalistinius tyrimus (pvz., „Zodiakas”, nors jis turi įtampos, bet nėra perteklinio smurto), dažniausiai yra saugesnis pasirinkimas.
Aplinkos paruošimas maksimaliam įsitraukimui
Net pats geriausias, labiausiai įtraukiantis detektyvas su šokiruojančia pabaiga gali prarasti savo žavesį, jei bus žiūrimas netinkamomis sąlygomis. Detektyvinio žanro specifika reikalauja ypatingo žiūrovo dėmesingumo. Skirtingai nei žiūrint veiksmo komediją, čia praleista minutė gali reikšti, kad nesuprasite viso filmo atomazgos.
Visų pirma, kritiškai svarbu pašalinti visus dirgiklius. Išmanieji telefonai turėtų būti palikti kitame kambaryje arba įjungti tyliuoju režimu. Detektyvai dažnai naudoja vizualines užuominas, kurios ekrane pasirodo vos kelioms sekundėms. Jei tuo metu tikrinsite socialinius tinklus, praleisite „raktą”, kuris vėliau atrakins visą mįslę. Be to, daugelis modernių trilerių naudoja tamsią spalvų paletę ir tylų garso takelį, todėl kambario užtamsinimas ir kokybiška garso sistema (arba tiesiog geros ausinės) gali radikaliai pakeisti patirtį. Garso dizaineriai dažnai paslepia svarbias užuominas fone – neaiškus pokalbis, žingsniai, specifinis garsas – visa tai yra mozaikos dalys.
Galiausiai, nusiteikimas yra viskas. Detektyvinis filmas – tai ne pasyvus žiūrėjimas, tai aktyvus dalyvavimas. Jūs esate antrasis detektyvas. Leiskite sau kurti teorijas, stebėkite veikėjų kūno kalbą, abejokite viskuo, ką matote. Būtent šis intelektualinis žaidimas su režisieriumi ir scenaristu paverčia vakarą prie ekrano ne tik laiko praleidimu, o tikra proto mankšta. Kai pabaigoje visos detalės susidėlioja į vieną paveikslą ir suprantate, kad buvote meistriškai apgauti, jausmas yra ne nusivylimas, o estetinio pasitenkinimo viršūnė.
