Lietuviškas kinas ilgą laiką buvo tapatinamas su lėtais, filosofiniais, neretai niūriais pasakojimais, skirtais siaurai auditorijai, tačiau Emilio Vėlyvio pasirodymas šioje industrijoje tapo tikru sprogimu, negrįžtamai pakeitusiu nacionalinio kino veidą. Šis režisierius įnešė tai, ko žiūrovai slapta troško, bet retai gaudavo – dinamiką, juodąjį humorą, aštrų socialinį kriticizmą ir, žinoma, kokybišką pramogą. Jo kūrybos kelias nuo mažo biudžeto eksperimentų iki tarptautinio pripažinimo ir rekordus mušančių blokbasterių yra ne tik asmeninė sėkmės istorija, bet ir puikus pavyzdys, kaip komercinis kinas gali tapti kultūriniu reiškiniu. Vėlyvis nebijo laužyti taisyklių, šokiruoti ir tuo pačiu metu priversti žiūrovą pažvelgti į save bei savo aplinką per groteskišką, bet neretai teisingą prizmę.
Režisieriaus braižas: juodas humoras ir lietuviška realybė
Emilis Vėlyvis dažnai vadinamas „lietuviškuoju Tarantino“ arba Guy Ritchie, ir šie palyginimai nėra be pagrindo. Jo filmams būdingas greitas montažas, painūs siužetai, kuriuose susipina kelių veikėjų linijos, ir specifinis, neretai necenzūrinis dialogų stilius. Tačiau režisieriaus kūryba nėra tik aklas Vakarų kūrėjų kopijavimas; jis sugeba adaptuoti kriminalinio trilerio ir juodosios komedijos žanrus specifinei Lietuvos realybei.
Vienas ryškiausių Vėlyvio braižo elementų – gebėjimas kurti kultines frazes. Jo filmų dialogai dažnai tampa tautosaka, o personažų vartojamas žargonas, nors ir kritikuojamas kalbininkų, puikiai atspindi tam tikrų visuomenės sluoksnių kalbėjimo manierą. Režisierius meistriškai žaidžia su stereotipais: korumpuoti policininkai, kaimo „berniukai“, emigrantai ir ciniški verslininkai jo filmuose tampa karikatūriškais, tačiau skaudžiai atpažįstamais herojais.
„Zero“ trilogija: kultinis statusas ir visuomenės veidrodis
Kalbant apie E. Vėlyvio karjerą, neįmanoma nepaminėti „Zero“ serijos, kuri tapo kertiniu akmeniu jo filmografijoje. Pirmasis filmas „Zero“ (2006) buvo sukurtas su minimaliu biudžetu, tačiau jo poveikis buvo milžiniškas. Tai buvo drąsus pareiškimas, kad lietuviškas kinas gali būti „nešvarus“, agresyvus ir be galo juokingas. Filmas atvėrė duris į pogrindinį Lietuvos pasaulį, kuriame susiduria smulkūs nusikaltėliai, šou verslo atstovai ir pasimetę jaunuoliai.
„Zero II“ – komercinio kino triumfas
Jei pirmoji dalis buvo labiau eksperimentinė, tai „Zero II“ (2010) tapo tikra bomba. Šis filmas įrodė, kad lietuviai nori žiūrėti lietuvišką kiną kino teatruose. Profesionalus aktorių darbas (Ramūnas Rudokas, Inga Jankauskaitė, Vytautas Šapranauskas) kartu su beprotišku scenarijumi apie silikonines krūtis ir mafijos reikalus sukūrė precedentą. Žiūrovai pamatė, kad vietinė produkcija gali vizualiai ir techniškai nenusileisti vakarietiškai, o turinys gali būti netgi artimesnis ir suprantamesnis.
„Zero III“ – politika ir satyra
Trečioji dalis pasuko kiek kita kryptimi, įtraukdama politinę satyrą. Nors kai kurie kritikai teigė, kad formulė pradeda kartotis, „Zero III“ (2017) drąsiai kibo į Lietuvos politinio elito ir verslo ryšius, pašiepdamas realius skandalus. Tai parodė režisieriaus norą ne tik linksminti, bet ir komentuoti aktualijas, naudojant jam būdingą grotesko kalbą.
„Redirected / Už Lietuvą!“: didžiausias visų laikų hitas
2014 metais pasirodęs filmas „Redirected / Už Lietuvą!“ tapo lūžio tašku ne tik Vėlyvio karjeroje, bet ir visoje Lietuvos kino istorijoje. Tai buvo ambicingiausias to meto projektas, sujungęs Lietuvos ir Didžiosios Britanijos kino rinkas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, Holivudo žvaigždė Vinnie Jones, suteikė filmui tarptautinio svorio, o siužetas apie keturis britus, įstrigusius Lietuvoje, leido režisieriui pasijuokti iš kultūrinių skirtumų bei nacionalinių kompleksų.
Šio filmo sėkmę lėmė keletas faktorių:
- Rinkodara: Agresyvi ir puikiai suplanuota reklaminė kampanija sukėlė ažiotažą dar prieš premjerą.
- Identitetas: Filmas meistriškai žaidė su lietuvių saviironija – kaip mes atrodome užsieniečių akyse.
- Tempas: Tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų veiksmo filmų, kuriame veiksmo scenos, gaudynės ir susišaudymai atrodė techniškai nepriekaištingai.
„Redirected“ ilgą laiką išlaikė žiūrimiausio lietuviško filmo titulą, aplenkdamas net didžiausius Holivudo blokbasterius. Tai įrodė, kad Vėlyvis puikiai jaučia auditorijos pulsą ir geba sukurti produktą, kuris yra patrauklus masėms, neprarandant autorinio stiliaus.
Nauja kryptis: „Piktųjų karta“ ir branda
Po serijos juodųjų komedijų, daugelis žiūrovų ir kritikų svarstė, ar E. Vėlyvis sugeba kurti kitokio žanro kiną. Atsakymas atėjo su filmu „Piktųjų karta“ (2021). Tai tamsus, niūrus detektyvas, kuriame beveik neliko vietos humorui, tačiau atsiskleidė režisieriaus gebėjimas kurti įtampą ir vizualiai turtingą nuotaiką (nuarą).
„Piktųjų karta“ pasakoja apie kruviną praeitį, kuri persekioja elito atstovus. Čia Vėlyvis demonstruoja brandą – jis atsisako pigių triukų ir susitelkia į personažų psichologiją, atmosferą bei vizualinį pasakojimą. Filme puikiai pasirodė Vytautas Kaniušonis ir Ingeborga Dapkūnaitė, o pats kūrinys priminė skandinaviškus detektyvus („Nordic Noir“). Šis posūkis parodė, kad režisierius nenori būti įkalintas viename amplua ir siekia meninio augimo.
Tarptautiniai vandenys ir eksperimentai
Emilio Vėlyvio ambicijos niekada neapsiribojo vien Lietuva. Be „Redirected“, kuris buvo orientuotas į tarptautinę rinką, režisierius išbandė jėgas ir Rusijos kino industrijoje su filmu „Nakties sergėtojai“ (2016). Tai buvo fantastinis veiksmo filmas apie vampyrus ir kitas antgamtines būtybes Maskvoje. Nors filmas nesulaukė didelės kritikų meilės ir tapo savotišku karjeros eksperimentu, jis suteikė režisieriui neįkainojamos patirties dirbant su dideliais biudžetais ir sudėtingais specialiaisiais efektais.
Vėlyvis nuolat ieško galimybių bendradarbiauti su užsienio prodiuseriais, o jo kūryba demonstruoja potencialą būti adaptuota ir kitose rinkose. Jo gebėjimas pasakoti universalias istorijas per kriminalinį žanrą yra suprantamas tarptautinei auditorijai, nepriklausomai nuo veiksmo vietos.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie Emilio Vėlyvio filmografiją ir kūrybą.
- Nuo kurio filmo geriausia pradėti pažintį su E. Vėlyvio kūryba?
Jei norite pajusti tikrąjį, „chuliganišką“ režisieriaus stilių, geriausia pradėti nuo „Zero II“. Tai geriausiai subalansuota juodoji komedija. Jei ieškote rimtesnio kino, rinkitės „Piktųjų kartą“.
- Ar filmuose „Redirected“ ir „Zero“ yra daug keiksmažodžių?
Taip, necenzūrinė leksika yra neatsiejama šių filmų dalis. Režisierius ją naudoja siekdamas autentiškumo ir tam tikro komiško efekto, atspindinčio specifinį veikėjų socialinį sluoksnį.
- Kur galima pamatyti E. Vėlyvio filmus?
Daugumą režisieriaus filmų galima rasti lietuviškose vaizdo transliacijų platformose (pvz., „Telia Play“, „Go3“ ar „Žmonės Cinema“). Kai kurie filmai pasirodo ir tarptautinėse platformose.
- Ar „Redirected“ buvo sėkmingas užsienyje?
Filmas sulaukė dėmesio Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, tapdamas kultiniu tam tikrose auditorijose, tačiau didžiausią komercinę sėkmę jis visgi pasiekė Lietuvoje, tapdamas fenomenu.
- Kuo skiriasi „Piktųjų karta“ nuo ankstesnių filmų?
Tai nėra komedija. Tai rimtas, tamsus trileris, kuriame dominuoja įtampa, o ne humoras. Tai rodo režisieriaus evoliuciją į sudėtingesnį, dramatiškesnį kiną.
Emilio Vėlyvio įtaka lietuviško kino ateičiai
Vertinant Emilio Vėlyvio indėlį, negalima ignoruoti fakto, kad jis sugrąžino tikėjimą komerciniu lietuvišku kinu. Jis parodė prodiuseriams ir investuotojams, kad filmai gali nešti pelną, o aktoriams suteikė galimybę atskleisti visai kitokias, ne teatro scenai būdingas, spalvas. Jo darbo etika, dėmesys detalėms montaže ir garso takelyje iškėlė kokybės kartelę visai industrijai.
Be to, Vėlyvis įrodė, kad rinkodara yra lygiai tokia pat svarbi filmo dalis kaip ir pats scenarijus. Jo gebėjimas kurti įvykius (pavyzdžiui, „Zero Live Show“ renginiai arenose) rodo, kad kinas gali peržengti ekrano ribas ir tapti masiniu pramoginiu renginiu. Ateityje iš šio režisieriaus galime tikėtis dar daugiau staigmenų – ar tai būtų tarptautiniai projektai, ar nauji žanriniai eksperimentai. Viena aišku: Emilis Vėlyvis jau užsitikrino vietą kino istorijoje kaip kūrėjas, kuris nebijojo būti „blogas“, kad sukurtų kažką velniškai gero.
