Kalėjimo tematika kine visuomet užėmė ypatingą vietą ir traukė žiūrovus savo intensyvumu, psichologine įtampa bei amžina žmogaus dvasios kova prieš sistemą. Tai ne tik istorijos apie nusikaltimus ir bausmes; tai pasakojimai apie viltį beviltiškoje situacijoje, apie draugystę, gimstančią atšiauriausiomis sąlygomis, ir apie nenumaldomą laisvės troškimą. Nesvarbu, ar tai būtų kruopščiai suplanuotas pabėgimas, ar gili egzistencinė drama, filmai apie įkalinimo įstaigas leidžia mums saugiai, iš savo namų, pažvelgti į uždarą pasaulį, kuriame galioja visai kitokios taisyklės, hierarchija ir moralės normos. Šiame straipsnyje panagrinėsime ryškiausius šio žanro pavyzdžius – nuo visiems žinomų klasikų iki mažiau girdėtų, bet dėmesio vertų šedevrų.
Stepheno Kingo ir Franko Darabonto fenomenas
Kalbant apie geriausius visų laikų filmus, kurių veiksmas vyksta už grotų, neįmanoma nepaminėti rašytojo Stepheno Kingo ir režisieriaus Franko Darabonto bendradarbiavimo. Nors S. Kingas dažniausiai asocijuojamas su siaubo žanru, jo kūriniai apie kalėjimą tapo kino klasika, pelniusia kritikų ir žiūrovų meilę.
Pirmasis ir, ko gero, pats ryškiausias pavyzdys – „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption). Ši juosta daugybę metų karaliauja IMDB geriausių filmų sąrašo viršūnėje. Istorija apie bankininką Endį Diufreiną, neteisingai apkaltintą žmonos nužudymu, nėra tik pasakojimas apie pabėgimo planavimą. Tai gili studija apie žmogaus orumą, kantrybę ir draugystę su kitu kaliniu, Redu. Filmas moko, kad net ir storiausios sienos negali įkalinti žmogaus proto ir vilties. Scena, kurioje Endis užrakina prižiūrėtojus tualete ir paleidžia Mocarto muziką per garsiakalbius visam kalėjimui, tapo laisvės simboliu kine.
Kitas šio dueto šedevras – „Žalioji mylia“ (The Green Mile). Čia kalėjimo drama persipina su magiškuoju realizmu. Filmas, pasakojantis apie mirtininkų korpuso prižiūrėtojus ir stebuklingų galių turintį kalinį Džoną kofį, kelia sunkius moralinius klausimus. Ar teisingumo sistema visada teisinga? Ką reiškia atimti gyvybę? Tai emociškai sunkus, tačiau nepaprastai jautrus kūrinys, parodantis, kad žmogiškumas gali egzistuoti net ten, kur laukiama mirties.
Genialūs pabėgimo planai: įtampa iki paskutinės sekundės
Vienas iš labiausiai įtraukiančių kalėjimo filmų subžanrų yra pabėgimo trileriai. Žiūrovus žavi ne tik veiksmų dinamika, bet ir intelektualinis procesas – kaip apgauti sistemą, kuri sukurta taip, kad iš jos būtų neįmanoma pasprukti.
Klasikiniu pavyzdžiu čia galima laikyti „Pabėgimą iš Alkatraso“ (Escape from Alcatraz) su Clintu Eastwoodu. Filmas paremtas tikra istorija apie vienintelį sėkmingą (nors kūnų taip ir nerasta) pabėgimą iš uolos-kalėjimo. Režisierius Donas Siegelis meistriškai kuria įtampą be didelių specialiųjų efektų ar sprogimų. Viskas susitelkia į detales: šaukšto galvutę, ventiliacijos groteles, lietaus paltus ir kantrybę. Žiūrovas tampa sąmokslo dalyviu, stebinčiu kiekvieną rizikingą žingsnį.
Kitas dėmesio vertas kūrinys – „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape). Nors veiksmas vyksta karo belaisvių stovykloje, šis filmas yra pabėgimo žanro etalonas. Čia svarbiausia yra komandinis darbas. Skirtingų tautybių ir gebėjimų belaisviai susivienija, kad iškastų tunelius ir suduotų smūgį nacių režimui. Tai filmas apie išradingumą ir nenuilstamą norą priešintis net ir nelaisvėje.
Kuo pasižymi geras pabėgimo filmas?
- Detalus planavimas: Žiūrovui parodoma, kaip veikėjai renka informaciją, priemones ir stebi apsaugos rutinas.
- Netikėtos kliūtys: Planas niekada nevyksta sklandžiai – atsiranda nauji prižiūrėtojai, pasikeičia grafikai ar sugenda įrankiai.
- Charizmatiški personažai: Mums turi rūpėti, ar jie ištrūks į laisvę.
Brutalus realizmas ir socialinė kritika
Ne visi filmai apie kalėjimą yra romantiški pasakojimai apie viltį. Kai kurie režisieriai renkasi rodyti tamsiąją, purviną ir žiaurią įkalinimo pusę, dažnai siekdami pakritikuoti pačią bausmių sistemą ar visuomenės ydas.
Prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmas „Pranašas“ (A Prophet / Un prophète) yra vienas geriausių šiuolaikinių pavyzdžių. Tai istorija apie jauną arabų kilmės vaikiną Maliką, kuris patenka į kalėjimą būdamas neraštingas ir pažeidžiamas, o išeina tapęs galingu nusikalstamo pasaulio lyderiu. Filmas šaltai ir be pagražinimų rodo, kaip kalėjimas veikia ne kaip pataisos namai, o kaip nusikaltėlių universitetas. Hierarchija čia yra viskas, o išgyvenimas priklauso nuo gebėjimo prisitaikyti ir manipuliuoti.
Dar vienas sukrečiantis kūrinys – „Badas“ (Hunger), režisuotas Steve’o McQueen’o. Filmas pasakoja apie 1981 m. IRA kalinių bado streiką Šiaurės Airijoje. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus kūnui kaip paskutinei pasipriešinimo priemonei. Michaelo Fassbenderio vaidyba ir ilgos, statiškos scenos sukuria slegiančią, bet hipnotizuojančią atmosferą. Tai filmas ne apie pabėgimą fizine prasme, o apie politinį įsitikinimą, kuris yra stipresnis už savisaugos instinktą.
Filmai, paremti tikromis istorijomis
Tikrovė dažnai būna keistesnė ir dramatiškesnė už bet kokią fikciją. Filmai, paremti tikrais faktais, suteikia papildomą svorį rodomiems įvykiams.
„Vidurnakčio ekspresas“ (Midnight Express) pasakoja tikrą Billy Hayeso istoriją. Amerikietis studentas pagaunamas Turkijoje bandantis kontrabanda išvežti hašišą ir įmetamas į brutalų Turkijos kalėjimą. Nors filmas vėliau buvo kritikuojamas dėl perdėto turkų tautos demonizavimo, jis išlieka vienu stipriausių psichologinių trilerių apie tai, ką reiškia būti įkalintam svetimoje šalyje, kur negalioja mums suprantamos teisės normos. Beviltiškumo jausmas ir laukinė aplinka priverčia žiūrovą krūpčioti.
Taip pat verta paminėti filmą „Bronsonas“ (Bronson). Tomas Hardy šiame filme meistriškai įkūnija Charlesą Bronsoną (tikrasis vardas Michaelas Petersonas), kuris yra vadinamas „smurtingiausiu Didžiosios Britanijos kaliniu“. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido vienutėje dėl nuolatinių išpuolių prieš prižiūrėtojus ir kitus kalinius. Filmas yra stilizuotas, beveik teatrališkas, bandantis pažvelgti į žmogaus, kuris smurtą laiko meno forma, psichologiją.
Modernūs eksperimentai ir fantastiniai elementai
Pastaraisiais metais kalėjimo žanras išsiplėtė ir į mokslinę fantastiką bei distopiją. Kūrėjai naudoja kalėjimą kaip metaforą socialinei nelygybei pavaizduoti.
Ispanų filmas „Platforma“ (The Platform / El Hoyo) tapo tikra sensacija. Veiksmas vyksta vertikaliame kalėjime, kur maistas nuleidžiamas platforma iš viršaus į apačią. Tie, kurie yra viršuje, valgo gausiai, o esantys apačioje miršta badu arba priversti griebtis kanibalizmo. Tai aštri socialinė satyra apie klasių kovą, solidarumą (arba jo nebuvimą) ir žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis. Kiekvieną mėnesį kaliniai sukeičiami aukštais, tad auka gali tapti budeliu ir atvirkščiai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žanro gerbėjams dažnai kyla klausimų ieškant tobulos juostos vakarui. Štai keletas atsakymų į populiariausius klausimus.
Koks yra geriausiai įvertintas filmas apie kalėjimą?
Pagal IMDB ir daugelį kitų reitingų, geriausiai įvertintas filmas yra „Pabėgimas iš Šoušenko“ (1994). Jis laikomas ne tik geriausiu šio žanro filmu, bet ir vienu geriausių filmų apskritai.
Ar visi kalėjimo filmai yra žiaurūs ir sunkūs?
Nors dauguma jų yra dramos, yra ir komedijų bei lengvesnio turinio filmų. Pavyzdžiui, „Ilgiausias jardas“ (The Longest Yard) su Adamu Sandleriu ar klasikinė versija su Burtu Reynoldsu yra sporto komedijos, vykstančios kalėjime. Taip pat galima paminėti „O broli, kur tu?“ – brolių Coenų komediją apie pabėgėlius.
Kokie filmai geriausiai atspindi moterų patirtis kalėjime?
Nors šis subžanras dažniau dominuojamas vyrų istorijų, serialas „Oranžinė – tai nauja juoda“ (Orange Is the New Black) išpopuliarino šią temą. Kine verta paminėti filmą „Monstras“ (Monster), kuriame Charlize Theron vaidina serijinę žudikę Aileen Wuornos, arba klasikinę dramą „Caged“ (1950).
Ar „Pabėgimas iš Alkatraso“ rodo tikrus įvykius?
Taip, filmas paremtas 1962 m. birželio įvykiais, kai trys kaliniai (Frankas Morrisas ir broliai Anglinai) pabėgo iš Alkatraso. Iki šiol nežinoma, ar jie išgyveno, ar nuskendo San Francisko įlankoje, tačiau jų kūnų niekada nerasta, o byla lieka atvira.
Žmogiškumo paieškos tarp keturių sienų
Apibendrinant šią kinematografinę kelionę, galima teigti, kad geriausi filmai apie kalėjimą iš tiesų nėra vien apie grotas, spynas ar išradingus pabėgimo tunelius. Jie yra apie vidinę žmogaus laisvę. Nesvarbu, ar herojus yra neteisingai apkaltintas bankininkas, ar žiaurus nusikaltėlis, ar politinis kalinys – visi jie susiduria su tuo pačiu iššūkiu: kaip išlikti savimi, kai sistema bando tave paversti numeriu. Šie filmai mus moko, kad net tamsiausioje kameroje gali gimti šviesa, o stipriausias kalėjimas yra tas, kurį susikuriame savo prote. Būtent dėl šios universalios žinutės kalėjimo dramos išliks aktualios tol, kol egzistuos kinas.
