Temos
Pirmiausia reikia suprasti, kuriam iš keturių tipų jie priklauso.
Kartais su mama ir tėčiu gali būti labai sunku. Ypač tada, kai jie elgiasi kaip maži vaikai – savanaudiškai ir impulsyviai. Jie nepripažįsta tavo nepriklausomybės, be jokios priežasties neigia tavo nuomonę arba tiesiog negalvoja apie tavo jausmus. Bendravimas su tokiais tėvais virsta nesibaigiančiomis paieškomis, kai bandote spręsti sudėtingus santykius ir išlaikyti psichinę sveikatą. Laimei, šią kelionę galima gerokai palengvinti.
Kokie yra emociškai nesubrendusių tėvų tipai
Yra keletas požymių, kurie gali rodyti, kad jūsų mama ar tėtis yra emociškai nesubrendę žmonės. Pavyzdžiui, jie aktyviai stengiasi tapti “savi”, trindami ribą tarp tėvų ir draugų, pernelyg dramatizuoja bet kokią situaciją ir tampa nuo jūsų emociškai priklausomi, o auklėjimo modelį kuria pagal tai, ko jiems patiems trūko vaikystėje.
Be to, psichologai išskiria keturis emociškai nesubrendusių tėvų tipus:
- Kontrolė. Jie kelia vaikams nerealius lūkesčius ir baudžia juos, jei jie jų nepasiekia. Tokie suaugusieji kišasi į vaikų gyvenimą, nepaiso jų asmeninių ribų, kritikuoja juos ir dažnai rodo pyktį. Vaikai, augantys su kontroliuojančiais tėvais, tampa perfekcionistais ir darboholikais, pernelyg griežtai elgiasi su savimi ir neleidžia sau jausti emocijų.
- Emocinis (arba neemocinis). Jiems būdingi dideli nuotaikų svyravimai, jie gali jausti emocinį poreikį savo vaikui arba, atvirkščiai, būti šalti ir atsiriboję. Dažniausiai šie tėvai bando susidoroti su savo pačių traumomis. Vaikai, augantys tokioje chaoso atmosferoje, yra linkę į nerimą ir depresiją. Jie nejaučia ryšio su savo emocijomis, ypač kai reikia parodyti savo pažeidžiamumą.
- Atmesti. Tokie tėvai atstumia vaiką ir mieliau leidžia laiką vieni, nei skiria dėmesio auklėjimui. Atmetantys motinos ir tėvai patys dažniausiai buvo auklėjami panašiai, kai turėjo patys spręsti problemas, o suaugusieji užsiėmė savo reikalais. Kai tokio tipo tėvai bendrauja su savo vaikais, jie yra reiklūs ir gali net nusileisti iki jų įžeidinėjimo. Tokiose šeimose užaugusiems asmenims dažnai trūksta empatijos, jie yra savanaudžiai ir atstumiantys, nepaisant to, kad jiems reikia artimų santykių su kitais.
- Pasyvus. Jie bet kokia kaina vengia konfliktų ir su jais lengva rasti bendrą kalbą. Tokios motinos ir tėvai gali atrodyti “šaunūs”, tačiau iš tikrųjų jų auklėjimo stilius grindžiamas tuo, ko nori suaugusieji, o ne vaikas. Šio tipo tėvai kitiems atrodo lengvabūdiški. Dažnai jie nekreipia dėmesio į vaiko emocinius poreikius arba juos sumenkina, nes jiems sunku su jais susitvarkyti. Užaugę pasyvių tėvų vaikai gali kentėti nuo nerimo ir depresijos, pykčio ir gėdos sau bei paniekos mamai ir tėčiui. Jie stengiasi neparodyti savo pažeidžiamumo ir dažnai būna šalti bendraudami su kitais. Svarbu suvokti, kad tėvai gali arba spausti ir kontroliuoti savo vaiką, arba jį ignoruoti. Tai du emocinio nebrandumo spektro kraštutinumai. Nustačius konkretų tipą, lengviau nustatyti disfunkcinio elgesio modelius ir su jais dirbti. Tačiau galite susidurti ir su mišriu tipu, kurį taip pat turėtumėte žinoti.
Kaip bendrauti su emociškai nesubrendusiais tėvais
Susitaikyti
Emociškai nesubrendusių tėvų vaikas nori tikėti, kad vieną dieną jie pripažins visas savo klaidas, prisiims atsakomybę ir jų atsiprašys. Deja, tikrovėje taip nutinka retai. Tokioms motinoms ir tėvams labai sunku suvokti, kokią žalą jie padarė ir tebedaro savo vaikams.
Leiskite sau “gedėti” idealių santykių su tėvais, kurių niekada neturėjote ir tikriausiai niekada neturėsite. Priešingu atveju giliai širdyje niekada neprarasite vilties, kad tėvas ar motina pasikeis, ir toliau toleruosite jų elgesį, kuris nėra geras nei jums, nei jiems.
Nustatykite ribas
Pirmiausia turite nustatyti išorines ribas, apibrėžiančias elgesį, kurio tikitės iš mamos ir tėčio. Tada turite nuspręsti, kokios yra jūsų vidinės ribos – ką norite ir ko nenorite toleruoti, ką galite ir ko negalite gauti iš tėvų. Tai nėra lengva, bet būtina, kad būtų panaikinti įsisenėję nesveiki įpročiai.
Pastebėję, kad pokalbis su tėvais pakrypsta į vieną iš disfunkcinių vaikystės scenarijų, pavyzdžiui, nepagrįstą ir perdėtą kritiką, iš karto užbaikite nepriimtiną elgesį. Pavyzdžiui: “Man nepatinka, kai su manimi taip kalbama. Pasikalbėkime apie tai kitą kartą.
Būkite pasiruošę, kad tėvai ir toliau stumdys jus iki virimo ribos, nes jų emocinis nebrandumas neleidžia jiems gerbti jūsų asmeninių ribų. Tokiu atveju nesiteisinkite, neginkite savo sprendimų, nesiginčykite ir net neaiškinkite, kodėl žymite kokias nors ribas. Tikėtina, kad tėvai vis tiek priešinsis ir primygtinai reikalaus savo.
Raskite būdą, kaip patenkinti savo poreikius
Pagalvokite, kas gali suteikti jums meilės ir atviro bendravimo, kurio neturite su tėvais. Tai gali būti jus suprantantis globėjas arba šeimos narys, su kuriuo artimai bendraujate. Patenkindami savo poreikius, kuriuos tėvai ignoruoja, pamažu atsikratysite neigiamo elgesio ir mąstymo modelių, su kuriais užaugote.
1. Jei norite būti laimingi, negalite turėti mažiau nei dviejų valandų laisvo laiko per dieną. Stresas, susijęs su pernelyg įtemptu kasdienio gyvenimo grafiku, neleidžia jum mėgautis.
2. Tačiau per daug laisvo laiko taip pat nėra gerai – jei reguliariai neturite ką veikti daugiau nei penkias valandas per dieną, prarandate gyvenimo tikslo pojūtį, jis praranda savo esmę ir struktūrą, o jus užvaldo ne itin laimingos emocijos.
3. Kartu labai svarbu, kaip praleidžiate laisvalaikį. Jei užsiimate kažkuo prasmingu, pavyzdžiui, sportu, savanoryste ar pomėgiais, tuomet penkios ar daugiau laisvo laiko valandų per dieną gali padaryti jus laimingą. Taip pat svarbu, ar esate vienas, ar bendraujate su kitais žmonėmis – pastaruoju atveju labiau tikėtina, kad būsite laimingas.
Trumpai tariant, kaip nurodo mokslininkai, kalbant apie laisvalaikį, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo situacijų, veikia vadinamasis “Auksaplaukės efektas” (garsios pasakos herojė): dvi valandos ar mažiau per dieną yra per mažai, kad būtumėte laimingi, penkios valandos ar daugiau per dieną – per daug, o nuo dviejų iki penkių valandų per dieną – kaip tik.
