Kai 1989 metais kino ekranuose pasirodė kultinė Roberto Zemeckio juosta „Atgal į ateitį II“, 2015-ieji atrodė kaip tolima ir beveik nepasiekiama ateitis. Marty McFly ir daktaras Emetas Braunas nukeliavo į spalvingą, technologijų kupiną pasaulį, kuriame automobiliai skraido, o riedlentės levituoja virš asfalto. Nors minėta data jau seniai praėjo, šis filmas išlieka vienu geriausių pavyzdžių, kaip mokslinė fantastika bando nuspėti technologinį progresą. Įdomiausia tai, kad filmo kūrėjai ne tik fantazavo – jie konsultavosi su to meto futurologais, todėl daugelis ekrane matytų sprendimų šiandien yra mūsų kasdienybės dalis. Pažvelkime atidžiau, kurios drąsios prognozės pasitvirtino su kaupu, o kurios vis dar lieka inžinierių svajonėse.
Vaizdo konferencijos ir plokščieji ekranai
Viena tiksliausių filmo pranašysčių neabejotinai yra vaizdo ryšio technologijos. Filme matome sceną, kurioje vyresnis Marty McFly bendrauja su savo kolega Douglasu J. Needlesu bei viršininku per didžiulį, plokščią ekraną svetainėje. Ekrane matomas ne tik pašnekovo vaizdas, bet ir asmeninė informacija apie jį. 1989 metais, kai dauguma žmonių vis dar naudojosi laidiniais telefonais su sukamais diskais, tokia technologija atrodė kaip tolima ateitis.
Šiandien vaizdo skambučiai yra tapę absoliučia norma. Platformos, tokios kaip „Zoom“, „Microsoft Teams“, „Skype“ ar „FaceTime“, leidžia mums akimirksniu susisiekti su bet kuriuo pasaulio kampeliu. Dar daugiau – filmas tiksliai nuspėjo ir pačią televizorių evoliuciją. Masyvūs kineskopiniai (CRT) televizoriai išnyko, užleisdami vietą itin ploniems LCD, LED ir OLED ekranams, kurie kabo ant mūsų sienų lygiai taip pat, kaip McFly namuose. Filme taip pat demonstruojama galimybė žiūrėti kelis kanalus vienu metu (funkcija „Picture-in-Picture“), kas šiuolaikiniuose išmaniuosiuose televizoriuose yra standartinė galimybė.
Biometrinės technologijos ir saugumas
Ar prisimenate sceną, kai policijos pareigūnės parveža Jennifer į jos ateities namus? Jos neturi rakto. Vietoj to, pareigūnė tiesiog priglaudžia Jennifer nykštį prie durų skaitytuvo, ir durys atsidaro. Vėliau matome, kaip Biffas Tannenus sumoka už taksi tiesiog priglaudęs pirštą prie skaitytuvo. Tai buvo tiesioginė pirštų atspaudų atpažinimo technologijos pranašystė.
Šiandien biometrika yra neatsiejama mūsų saugumo dalis. Mes naudojame pirštų atspaudus:
- Telefonams ir kompiuteriams atrakinti (pvz., „Touch ID“).
- Bankinėms operacijoms patvirtinti.
- Durų spynoms namuose ir biuruose valdyti.
- Darbo laiko apskaitai įmonėse.
Nors filme labiau akcentuojami pirštų atspaudai, realybė žengė dar toliau – šiandien plačiai naudojamas ir veido atpažinimas („Face ID“), apie kurį filmo kūrėjai tuo metu net nesusimąstė.
Dronai naujienų rinkime ir kasdienybėje
Filme „Atgal į ateitį II“ yra trumpa, bet labai įžvalgi scena: kai Grifas Tannenas ir jo gauja sudaužo miesto rotušės langus, netrukus pasirodo „USA Today“ logotipu pažymėtas skraidantis aparatas, kuris fotografuoja įvykio vietą naujienoms. Tai – bepilotis orlaivis, arba dronas.
Ši prognozė pasitvirtino beveik šimtu procentų. Šiuolaikinė žiniasklaida nuolat naudoja dronus filmuoti reportažus iš paukščio skrydžio, fiksuoti stichines nelaimes ar masinius renginius. Tačiau realybė pranoko filmo fantaziją – dronai šiandien naudojami ne tik fotografijai. Jie atlieka:
- Karinės žvalgybos ir smūgių funkcijas.
- Siuntų pristatymą (pvz., „Amazon Prime Air“ bandymai).
- Žemės ūkio laukų stebėseną ir purškimą.
- Infrastruktūros, tiltų ir elektros linijų inspektavimą.
Nors filme matytas dronas, vedžiojantis šunį, vis dar atrodo kiek komiškai ir nėra plačiai paplitęs reiškinys, technologiškai tai jau yra visiškai įmanoma.
Papildyta realybė (AR) ir išmanieji akiniai
Vienoje iš vakarienės scenų McFly vaikai sėdi prie stalo dėvėdami masyvius, keistus akinius. Per juos jie žiūri televiziją, atsiliepia į skambučius ir gauna informaciją, visiškai ignoruodami aplinką. Tai – stulbinančiai tikslus nešiojamųjų technologijų (angl. wearable tech) ir papildytos realybės atvaizdavimas.
Nors „Google Glass“ projektas nebuvo toks sėkmingas masinėje rinkoje, kaip tikėtasi, technologinė kryptis buvo nuspėta teisingai. Šiandien turime:
- VR (Virtualios realybės) akinius: „Oculus“, „HTC Vive“, skirtus žaidimams ir simuliacijoms.
- AR (Papildytos realybės) įrenginius: „Microsoft HoloLens“ ar naujausius „Apple Vision Pro“, kurie sujungia skaitmeninį turinį su fiziniu pasauliu.
Filmas taip pat puikiai atspindėjo socialinę šių technologijų pusę – „zombių efektą“, kai technologijos izoliuoja žmones nuo gyvo bendravimo net sėdint prie vieno stalo. Tai tapo opia šių dienų problema, kai visi įnikę į savo išmaniųjų telefonų ekranus.
Skraidančios riedlentės: „Hoverboard“ fenomenas
Jokia kita technologija iš šio filmo nesukėlė tiek aistrų ir noro ją sukurti, kaip „Hoverboard“ – skraidanti riedlentė. Filme Marty ja skrieja virš gatvių ir net vandens (nors virš vandens ji veikia prastai). Ar tai tapo realybe?
Atsakymas yra dviprasmiškas. Jei kalbame apie masinės gamybos produktą, kuriuo galėtumėte skraidyti bet kur – deja, ne. Fizikos dėsniai vis dar yra griežti. Tačiau inžinieriai sukūrė veikiančius prototipus. Kompanija „Hendo“ ir automobilių gamintojas „Lexus“ pristatė riedlentes, kurios, naudodamos galingus magnetus ir superlaidininkus, iš tiesų levituoja. Problema ta, kad jos veikia tik virš specialaus metalinio paviršiaus, o ne virš paprasto asfalto.
Ironiška, kad pavadinimą „hoverboard“ pasisavino dviračiai elektriniai riedžiai, kurie visiškai neskraido, bet rieda žeme. Nors jie tapo populiarūs, tai nėra tai, ką mums žadėjo filmas.
Savaime užsirišantys batai ir išmanioji tekstilė
Viena iš labiausiai įsimintinų filmo detalių – „Nike Mag“ batai, kurių raišteliai užsiveržia patys vos įkišus koją. Ilgą laiką tai buvo tik kino magija, tačiau gerbėjų spaudimas ir technologijų pažanga privertė „Nike“ paversti tai realybe.
Kompanija išleido riboto leidimo „Nike Mag“ replikas, o vėliau pristatė ir masinei rinkai skirtus „HyperAdapt“ bei „Adapt BB“ krepšinio batelius. Ši avalynė turi motorizuotą sistemą, kurią galima valdyti mygtukais ant bato arba per išmaniojo telefono programėlę. Nors striukės, kuri pati prisitaiko prie dydžio ir turi automatinį džiovinimo režimą, mes vis dar neturime (nors šildomos striukės su baterijomis jau egzistuoja), savaime užsirišantys batai yra vienas iš tų retų atvejų, kai filmas tiesiogiai inspiravo produktą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Filmo gerbėjams dažnai kyla klausimų apie tai, kas buvo tikslu, o kas – visiška fantazija. Štai keletas atsakymų:
Kodėl filme nėra išmaniųjų telefonų?
Tai didžiausia filmo kūrėjų klaida. Nors jie nuspėjo plokščius ekranus ir vaizdo skambučius, jie neįsivaizdavo, kad visa ši technologija tilps į kišenę. Filme vis dar gausu faksų aparatų – kūrėjai manė, kad faksas bus pagrindinė ateities komunikacijos priemonė, kas šiandien atrodo labai archajiškai.
Ar skraidantys automobiliai jau egzistuoja?
Filme 2015-aisiais automobiliai skraido masiškai. Realybėje, nors egzistuoja prototipai (pvz., „AirCar“ ar įvairūs eVTOL orlaiviai), jie nėra skirti masiniam naudojimui ir reikalauja piloto licencijos bei oro erdvės reguliavimo. Antžeminiai keliai vis dar yra pagrindinė transporto arterija.
Kas yra „Mr. Fusion“ ir ar tai realu?
Filme daktaras Braunas į meta šiukšles (banano žievę, alų) į „Mr. Fusion“ reaktorių, kad gautų energijos laiko mašinai. Tai – nešiojamas branduolinės sintezės reaktorius. Realybėje mes mokame išgauti energiją iš biomasės ir atliekų, tačiau tai vyksta didelėse jėgainėse, o ne kompaktiškame įrenginyje ant automobilio stogo.
Mokslinės fantastikos įtaka inžinerinei minčiai
Nagrinėjant filmą „Atgal į ateitį II“, svarbu suprasti ne tik tai, ką kūrėjai atspėjo, bet ir tai, kaip jie suformavo ateitį. Daugelis šių dienų inžinierių ir išradėjų augo žiūrėdami šį filmą. „Nike“ dizaineriai kūrė savaime užsirišančius batus būtent todėl, kad juos matė filme. Mokslininkai, dirbantys su levitacija, dažnai cituoja skraidančią riedlentę kaip savo įkvėpimo šaltinį.
Ši juosta parodo, kad mokslinė fantastika veikia kaip savotiškas planas (angl. blueprint) žmonijai. Ji iškelia idėjas, kurios iš pradžių atrodo beprotiškos, tačiau vėliau tampa inžineriniais iššūkiais, kuriuos norisi įveikti. Nors vis dar neturime skraidančių greitkelių ir hidratorių, paverčiančių mažą picą didžiule per kelias sekundes, mūsų 2015-ieji (ir dabartiniai metai) atnešė internetą ir išmaniuosius telefonus – dalykus, kurie savo galimybėmis netgi pranoksta tai, ką galėjo įsivaizduoti Marty McFly. Ateitis, pasirodo, yra ne tik tai, ką mes nuspėjame, bet ir tai, ką mes nusprendžiame sukurti patys.
