Karas kine visada užėmė ypatingą, nors ir skausmingą vietą. Tai žanras, kuris reikalauja iš žiūrovo ne tik emocinio pasirengimo, bet ir noro suprasti sudėtingus istorinius bei psichologinius procesus. Geriausi kariniai filmai nėra tiesiog susišaudymų rinkinys ar specialiųjų efektų demonstracija; tai gilūs, sukrečiantys pasakojimai apie žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis, apie pasiaukojimą, baimę, moralines dilemas ir tai, kaip konfliktai keičia asmenybes bei likimus. Nuo didingų batalijų iki intymių dramų apkasuose – šios juostos leidžia mums saugiu atstumu prisiliesti prie tragiškiausių žmonijos istorijos puslapių ir, tikėkimės, išmokti svarbias pamokas, kad praeities klaidos nebūtų kartojamos. Šiame straipsnyje apžvelgsime kinematografijos šedevrus, kurie ne tik formavo patį žanrą, bet ir paliko neišdildomą įspaudą kultūrinėje atmintyje.
Antrojo pasaulinio karo epai: realizmas ir didybė
Antrasis pasaulinis karas yra bene dažniausiai kine vaizduojamas konfliktas, tačiau tik nedaugelis režisierių sugebėjo jį perteikti taip įtaigiai, kad pakeistų patį kino suvokimą. Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan) yra neginčijamas šios kategorijos lyderis. 1998 metais pasirodžiusi juosta visam laikui pakeitė karo vaizdavimą ekrane. Filmo pradžia, vaizduojanti išsilaipinimą Normandijoje (Omaha paplūdimyje), trunka apie 20 minučių ir yra laikoma viena intensyviausių ir realistiškiausių scenų kino istorijoje. Kamera dreba, garsas kurtina, o žiūrovas jaučiasi esąs chaoso viduryje. Tačiau filmas vertingas ne tik dėl techninio meistriškumo – tai pasakojimas apie pareigą ir vieno žmogaus gyvybės vertę milijonų mirčių akivaizdoje.
Kita vertus, ne visi epai remiasi mūšio lauko griausmu. „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List), taip pat režisuotas Spielbergo, pasirenka visiškai kitokią estetiką. Nespalvota juosta pasakoja apie Holokausto siaubą ir Oskaro Šindlerio, vokiečių verslininko, bandymą išgelbėti žydų darbininkus. Tai emociškai alinantis, tačiau būtinas filmas. Čia karas rodomas ne per kareivio prizmę, o per civilių kančią ir sisteminį blogį. Raudonas mergaitės paltas pilkame fone tapo vienu stipriausių kino simbolių, primenančiu apie individualią tragediją masinių žudynių fone.
Negalima pamiršti ir Terrence’o Malicko filosofinio požiūrio filme „Plona raudona linija“ (The Thin Red Line). Skirtingai nei tradiciniai veiksmo filmai, ši juosta yra meditacija apie gamtą, sielą ir karo beprasmybę. Čia veiksmas persipina su vidiniais veikėjų monologais, o Gvadalkanalio džiunglių grožis kontrastuoja su jose vykstančiu smurtu. Tai filmas tiems, kurie ieško ne tik istorinių faktų, bet ir egzistencinių klausimų.
Vietnamo karas: psichologinės traumos studijos
Jei filmai apie Antrąjį pasaulinį karą dažnai pabrėžia didvyriškumą ir gėrio kovą prieš blogį, tai juostos apie Vietnamo karą dažniausiai fokusuojasi į psichologinį suirimo procesą, moralinį dviprasmiškumą ir beprotybę. Ryškiausias to pavyzdys – Francio Fordo Coppolos „Šių laikų apokalipsė“ (Apocalypse Now). Ši laisva Josepho Conrado knygos „Tamsos širdis“ interpretacija nukelia žiūrovą į psichodelinę kelionę upe, kurios tikslas – nužudyti išprotėjusį pulkininką Kurcą. Filmo kūrimas buvo toks pat chaotiškas kaip ir pats karas, tačiau rezultatas tapo vizualiu šedevru. Marlonas Brando ir Martinas Sheenas sukūrė nepamirštamus vaidmenis istorijoje, kurioje riba tarp civilizacijos ir laukinio žiaurumo visiškai išnyksta.
Kitas esminis kūrinys – Stanley Kubricko „Pilnas metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket). Filmas struktūriškai padalintas į dvi dalis: brutualius jūrų pėstininkų apmokymus stovykloje ir patį karą Vietname. Kubrickas meistriškai atskleidžia, kaip sistema sąmoningai naikina žmogaus individualybę, paversdama jį žudymo mašina. Garsioji seržanto Hartmano monologų serija ir tragiška eilinio „Pyle“ istorija parodo, kad karas palaužia žmones dar net nepasiekus mūšio lauko.
Oliverio Stone’o „Būrys“ (Platoon) siūlo dar kitokią perspektyvą – tai režisieriaus, kuris pats tarnavo Vietname, asmeninė patirtis. Filme nėra aiškių herojų; čia vaizduojama vidinė kova tarp dviejų seržantų (vaidinamų Willemo Dafoe ir Tomo Berengerio), kurie atstovauja skirtingoms moralinėms filosofijoms. „Būrys“ dažnai giriamas už purviną, klampų ir negražų karo vaizdavimą, kuriame džiunglės tampa spąstais, o priešas gali būti bet kur.
Karas iš „kitos pusės“: Europos ir pasaulio kinas
Holivudas dažnai dominuoja karinio kino žanre, tačiau norint susidaryti pilną vaizdą, būtina pamatyti filmus, sukurtus už JAV ribų. Vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno „Povandeninis laivas“ (Das Boot) yra vienas geriausių visų laikų filmų apie karą jūroje. Didžioji dalis veiksmo vyksta klaustrofobiškoje povandeninio laivo erdvėje. Žiūrovas fiziškai jaučia įtampą, metalo gergždesį ir baimę, kai laivas grimzta į dugną, bandydamas išvengti minininkų atakų. Čia nėra politikos ar ideologijos – tik vyrų, tarnaujančių pralaiminčioje pusėje, bandymas išgyventi.
Dar sukrečiantis pavyzdys yra sovietų režisieriaus Elemo Klimovo „Eik ir žiūrėk“ (Come and See). Tai bene žiauriausias ir labiausiai traumuojantis filmas apie karą, kokį tik teko matyti daugeliui kritikų. Juosta pasakoja apie paauglį berniuką Baltarusijoje nacių okupacijos metu. Berniuko veidas, kuris filmo pradžioje yra vaikiškai naivus, pabaigoje tampa seno, viską mačiusio žmogaus veidu. „Eik ir žiūrėk“ naudoja siurrealistinį garsą ir vizualinius sprendimus, kad perteiktų visišką pragaro žemėje pojūtį. Tai filmas ne pramogai, o sukrėtimui.
Verta paminėti ir italų neorealizmą, pavyzdžiui, Roberto Rossellini filmą „Roma, atviras miestas“, kuris buvo filmuojamas dar karo nuniokotose gatvėse. Arba naujesnį vengrų filmą „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul), kuris 2015 metais laimėjo Oskarą. Pastarasis išsiskiria unikalia filmavimo technika – kamera beveik visą laiką seka pagrindinį veikėją iš nugaros arba stambiu planu, o siaubingi konclagerio vaizdai lieka nefokusuotame fone, kas tik sustiprina psichologinį poveikį.
Modernioji karyba ir technologinis proveržis
XXI amžiuje kariniai filmai įgavo naujų spalvų, atspindėdami šiuolaikinius konfliktus Viduriniuose Rytuose ir pasitelkdami pažangiausias technologijas. Ridley Scotto „Juodasis vanagas“ (Black Hawk Down) yra meistriškas modernaus mūšio atvaizdavimas. Filmas, pasakojantis apie nesėkmingą JAV specialiųjų pajėgų operaciją Somalyje, pasižymi neįtikėtina dinamika. Čia beveik nėra vietos veikėjų priešistorėms – filmas veikia kaip intensyvus, nenutrūkstamas veiksmo srautas, parodantis, kaip greitai situacija mieste gali tapti nevaldoma.
Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrys“ (The Hurt Locker) atsisako masinių batalijų ir susitelkia į įtampą. Pasakojimas apie išminuotojus Irake parodo karą kaip priklausomybę. Čia mirtis tyko po kiekvienu akmeniu ar šiukšlių krūva, o kiekvienas laido nukirpimas gali būti paskutinis. Tai studija apie adrenaliną ir tai, kaip kai kurie žmonės nebegali funkcionuoti taikos metu.
Galiausiai, Samas Mendesas su filmu „1917“ parodė, kad net ir Pirmojo pasaulinio karo tema gali būti pateikta naujai. Filmas nufilmuotas taip, tarsi būtų vienas nenutrūkstamas kadras. Tai sukuria betarpiškumo jausmą – žiūrovas kartu su dviem kareiviais keliauja per niekieno žemę, apkasus ir griuvėsius realiu laiku. Šis techninis pasiekimas leidžia pajusti atstumą, nuovargį ir nuolatinę grėsmę taip, kaip joks kitas filmas iki šiol.
D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)
-
Kuris karo filmas laikomas pačiu realistiškiausiu?
Nors nuomonės išsiskiria, Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (ypač išsilaipinimo scena) ir „Juodasis vanagas“ dažnai minimi veteranų kaip vieni tiksliausių kovos chaoso atvaizdavimų. Taip pat vokiečių „Povandeninis laivas“ (Das Boot) laikomas neprilygstamu povandeninio gyvenimo ir tarnybos atvaizdavimu. -
Ar šie filmai tinkami žiūrėti vaikams?
Dauguma šiame straipsnyje paminėtų filmų yra skirti suaugusiems (reitingas R arba N-16/N-18). Juose gausu smurto, žiaurumo scenų ir necenzūrinės kalbos, todėl jie nėra tinkami jaunesnei auditorijai. Vaikams rekomenduojama pradėti nuo švelnesnių, istorinius įvykius aiškinančių juostų. -
Kodėl verta žiūrėti filmą „Eik ir žiūrėk“, jei jis toks baisus?
Šis filmas vertinamas kaip vienas stipriausių antikarinių pareiškimų. Jis nenuromantizuoja karo, nerodo didvyrių, o atskleidžia tikrąjį genocido ir okupacijos veidą. Tai svarbi istorinė ir moralinė pamoka, kurią sunku pamiršti. -
Kuo skiriasi kariniai filmai apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus?
Filmai apie Pirmąjį pasaulinį karą (pvz., „Vakarų fronte nieko naujo“, „1917“) dažniau akcentuoja beprasmybę, pozicinį karą apkasuose ir senosios pasaulio tvarkos žlugimą. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo filmai dažniau turi aiškesnį moralinį kompasą (kova prieš fašizmą), yra dinamiškesni ir apima platesnę geografiją. -
Ar yra gerų komedijų apie karą?
Taip, satyra yra galingas ginklas. Stanley Kubricko „Daktaras Streindžlavas“ (Dr. Strangelove) arba Taika Waititi „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit) puikiai parodo karo absurdą per humoro prizmę, nors ir liečia rimtas temas.
Žanro įvairovė ir filosofinė reikšmė
Karinio kino žanras yra nepaprastai platus ir nuolat evoliucionuojantis. Jis apima ne tik tiesioginį kovos veiksmų vaizdavimą, bet ir pokario traumas, belaisvių stovyklų dramas, politinius trilerius bei satyrą. Svarbu suprasti, kad geriausi filmai apie karą dažniausiai yra tie, kurie iš tikrųjų yra antikariniai. Jie nerodo karo kaip nuotykio, o atskleidžia jo kainą. Nuo klasikinės simfonijos apie prarastą nekaltybę iki modernaus trilerio apie technologijų dehumanizaciją – kiekviena juosta suteikia unikalų kampą, per kurį galime nagrinėti istoriją.
Pasirinkdami žiūrėti tokius filmus kaip „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter), „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front) ar „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge), mes ne tik pramogaujame. Mes dalyvaujame kolektyvinės atminties rituale. Šie filmai mums primena, kad taika nėra duotybė, o trapi būsena, kurią reikia saugoti. Kiekvienas paminėtas filmas, nesvarbu, ar tai būtų apie povandeninį laivą Atlanto vandenyne, ar apie džiungles Vietname, galiausiai kalba apie tą patį – žmogaus dvasios stiprybę ir trapumą ribinėse situacijose. Todėl šias juostas verta pamatyti bent kartą gyvenime, kad geriau suprastume pasaulį, kuriame gyvename, ir kainą, kuri buvo sumokėta už šiandieną.
