Kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis, pilnas nepaprastų potyrių, išgyvenimų ir pamokų. Nors kasdienybė gali atrodyti monotoniška, dažnai už jos slepiasi neįtikėtinos istorijos apie ryžtą, išgyvenimą, meilę ir asmeninius virsmus. Šiame straipsnyje dalinamės tikromis žmonių istorijomis – nuo paprastų kasdienybės herojų iki neįtikėtinų gyvenimo lūžių, kurie pakeitė viską.
Kai gyvenimas sugriūva – ir tu jį vėl pastatai
Tomas, 42 metų IT specialistas iš Kauno, visą gyvenimą laikėsi tvarkos, buvo atsakingas ir darbe, ir šeimoje. Tačiau vieną dieną – automobilio avarija, kurios metu jis neteko žmonos. Likęs su dviem mažamečiais vaikais, Tomas išgyveno sielvartą, depresiją ir net mintis apie gyvenimo pabaigą.
Tačiau po metų, išgirdęs sūnaus žodžius „Tėti, tu esi mūsų didvyris“, jis nusprendė keistis. Pradėjo sportuoti, domėtis psichologija, grįžo į darbą, įkūrė paramos grupę vyrams, netekusiems sutuoktinių. Šiandien jis – aktyvus visuomenės narys, kalbantis apie emocinę sveikatą. Tomo istorija įrodo, kad net ir skaudžiausios netektys gali būti pradžia kažkam naujam.
Moteris, kuri pakeitė miestelį
Asta, 55 metų mokytoja iš Dzūkijos, po 30 metų darbo mokykloje išėjo į pensiją. Tačiau ramybės ji nerado – vietos biblioteka buvo uždaryta, kultūrinis gyvenimas sunykęs, vaikai žaidė tik telefonais.
Ji sugalvojo sukurti bendruomenės centrą buvusioje bibliotekoje. Iš pradžių jai niekas netikėjo – „kam to reikia“, „vis tiek niekas neateis“. Bet Asta gavo finansavimą per vietinę bendruomenių programą, surado savanorių ir po metų miestelyje veikia centras, kuriame vyksta paskaitos, rankdarbių būreliai, filmų vakarai. Vyresni žmonės sako, kad gyvenimas įgavo spalvų. Asta savo energija pažadino visą miestelį.
Nuo emigracijos iki savo verslo Lietuvoje
Dainius, dabar 38-erių, prieš dešimtmetį išvyko į Norvegiją. Kaip daugelis – dirbti statybose, taupyti. Tačiau po penkerių metų suprato, kad tai – ne jo kelias. Jis pradėjo gaminti rankų darbo odinius diržus ir aksesuarus, iš pradžių tik laisvalaikiu.
Pamažu susikūrė klientų ratą, grįžo į Lietuvą ir Kauno senamiestyje atidarė mažą dirbtuvę. Šiandien jo gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Švediją, net Japoniją. Dainius sako, kad svarbiausia buvo išdrįsti, nors aplinkiniai iš pradžių juokėsi – „ką tu čia, su diržais…“
Meilė, kuri prasidėjo… onkologijos skyriuje
Lina ir Marius susipažino Vilniaus Santaros klinikose. Abu – 30-mečiai, onkologiniai pacientai. Ji gydėsi krūties vėžį, jis – limfomą. Iš pradžių buvo bendrakeleiviai ligos kelyje: pasivaikščiojimai koridoriuose, pokalbiai apie baimes, gyvenimo prasmę.
Po pusmečio gydymo – pirmas pasimatymas. Po metų – santuoka. Šiandien jie abu sveiki, augina dukrą, o jų gyvenimo misija – palaikyti kitus sergančius. Jie organizuoja susitikimus, kviečia kalbėtis apie viltį, kūną ir sielą. Lina sako: „Liga mane sugriovė, bet davė didžiausią dovaną – meilę.“
Gyvenimas be regos – su dar platesniu matymu
Rūta gimė su regėjimo negalia. Nuo mažens jai sakyta: „tu negalėsi“, „tau bus sunku“, „reikia susitaikyti“. Bet ji nesusitaikė. Baigė universitetą, tapo masažuotoja, aktyviai dalyvavo aklųjų sporto varžybose.
Šiandien ji – pripažinta paralimpinės plaukimo rinktinės narė. Keliauja po mokyklas, kalba apie įtrauktį, žmogiškumą ir drąsą. Jos šūkis – „Jei tu matai save kažkur, vadinasi, ten tavo vieta.“ Rūta įkvepia matyti daugiau, nei mato akys.
Tėvas, kuris perėmė motinos vaidmenį
Kai Andriaus žmona susirgo sunkia liga ir liko ilgalaikėje reabilitacijoje, ant jo pečių liko trys vaikai, namai ir darbas. Iš pradžių buvo chaosas – valgyti greitmaistis, pamiršti reikalai, ašaros vonioje.
Tačiau su laiku Andrius išmoko kepti blynus, pinti kasas, kalbėtis apie jausmus. Jis sako, kad tai buvo sunkiausias, bet gražiausias gyvenimo etapas. Šiandien jo žmona pasveikusi, o vaikai sako, kad tėtis – tikras superherojus.
