Nors populiarioji kultūra Boni ir Klaidą dažnai vaizduoja kaip romantiškus herojus, kovojusius prieš sistemą Didžiosios depresijos laikais, tikrovė buvo kur kas tamsesnė, purvinesnė ir žiauresnė. 1967 metų filmas su Faye Dunaway ir Warrenu Beatty įtvirtino stilingų, gražių ir bebaimių įsimylėjėlių įvaizdį, tačiau istoriniai faktai rodo ką kita. Tai nebuvo pasaka apie meilę, kuri nugali viską; tai buvo istorija apie skurdą, nevilties kupinus sprendimus, žiaurius nužudymus ir nuolatinį bėgimą nuo teisingumo, kuris baigėsi kruvina kulkų kruša. Norint suprasti tikrąjį šios poros fenomeną, būtina nubraukti holivudinį blizgesį ir pažvelgti į tikruosius įvykius, kurie sukrėtė 1930-ųjų Ameriką.
Klaido Barou transformacija: nuo vargšo vaikino iki žudiko
Daugelis istorikų sutinka, kad Klaidas Barou (Clyde Barrow) netapo negailestingu nusikaltėliu per vieną naktį. Jo pykčio šaknys slypėjo giliame skurde ir, svarbiausia, traumuojančioje patirtyje kalėjime. Gimęs neturtingoje ūkininkų šeimoje Teksase, jis nuo mažens susidūrė su nepritekliumi. Tačiau lūžio taškas įvyko ne dėl skurdo, o dėl sistemos žiaurumo.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Klaidas atsidūrė „Eastham“ kalėjimo ūkyje. Tai buvo vieta, garsėjusi nežmoniškomis sąlygomis ir prižiūrėtojų brutalumu. Istoriniai šaltiniai teigia, kad būtent čia Klaidas patyrė seksualinę prievartą ir nuolatinį smurtą. Norėdamas išvengti sekinančio fizinio darbo laukuose, jis ryžosi drastiškam žingsniui – kirviu nusikirto du kojos pirštus. Dėl šios priežasties visą likusį gyvenimą jis šlubavo, o vairuodamas automobilį turėdavo nusiauti batus, kad geriau jaustų pedalus.
Klaido sesuo Marie vėliau pasakojo: „Kažkas pasikeitė jame. Jis išėjo iš kalėjimo nebe tas pats žmogus, koks į jį pateko. Jis tapo gyvate, pasiruošusia kirsti.“ Jo pagrindinis tikslas tapo ne praturtėti plėšiant bankus, o atkeršyti Teksaso kalėjimų sistemai.
Boni Parker: poetė su ginklu rankoje?
Boni Parker (Bonnie Parker) istorija taip pat toli gražu neprimena paprastos „nusikaltėlio merginos“ stereotipo. Ji buvo puiki mokinė, rašė poeziją ir svajojo tapti aktore ar dainininke. Tačiau realybė ją prispaudė anksti. Būdama vos 16 metų ji ištekėjo už Rojaus Torntono (Roy Thornton). Santuoka buvo audringa, o vyras dažnai dingdavo ir galiausiai atsidūrė kalėjime. Įdomu tai, kad Boni niekada oficialiai neišsiskyrė su Roju – mirties dieną ji vis dar mūvėjo vestuvinį žiedą.
Kai ji sutiko Klaidą, ją patraukė ne jo kriminalinė veikla, o pavojingas žavesys ir galimybė pabėgti nuo nykios kasdienybės Dalase. Nors mitai teigia, kad Boni buvo šaltakraujė žudikė, nėra jokių patikimų įrodymų, kad ji būtų ką nors nušovusi. Dauguma liudininkų teigė matę ją padedančią užtaisyti ginklus arba vairuojančią automobilį, bet ne tiesiogiai dalyvaujančią susišaudymuose.
Barou gaujos kasdienybė: toli nuo romantikos
Filmuose matome, kaip pora važinėja švariais automobiliais, vilki madingus drabužius ir apsistoja viešbučiuose. Tikroji Boni ir Klaido kasdienybė buvo apgailėtina. Jie nuolat bėgo, miegojo vogtuose automobiliuose, miškuose ar laukuose, retai prausėsi ir valgė konservus. Jų gyvenimas buvo kupinas purvo, baimės ir fizinio skausmo.
Vienas iš mažiausiai žinomų faktų yra Boni trauma. 1933 metais, Klaidui nesuvaldžius automobilio ir nulėkus nuo tilto, automobilis užsidegė. Boni patyrė trečiojo laipsnio kojos nudegimus. Žaizdos buvo tokios gilios, kad matėsi kaulai. Dėl šios traumos ji beveik negalėjo vaikščioti. Paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais Klaidas ją dažnai nešiodavo ant rankų, arba ji šokinėdavo ant vienos kojos. Tai visiškai griauna elegantiškos plėšikės įvaizdį.
Mitai apie bankų plėšikus ir Robino Hudo etiketė
Visuomenė mėgsta herojus, kurie atima iš turtingųjų, tačiau Barou gauja retai taikėsi į didelius bankus. Didžioji dalis jų nusikaltimų buvo smulkios vagystės:
- Maisto prekių parduotuvės: Dažnai apiplėšdavo mažas kaimo parduotuvėles.
- Degalinės: Tai buvo lengviausi taikiniai, nors grobis būdavo menkas.
- Smulkūs bankai: Kai jie plėšdavo bankus, grobis retai viršydavo kelis tūkstančius dolerių, o kartais tebūdavo vos 80 dolerių.
Nepaisant to, spauda juos pavertė savotiškais „Robinais Hudais“. Didžiosios depresijos metu žmonės nekentė bankų, kurie atiminėjo jų namus ir ūkius, todėl bet kas, kas stojo prieš bankininkus, tapdavo liaudies didvyriu. Tačiau Boni ir Klaidas nesidalijo grobiu su vargšais – jie tiesiog bandė išgyventi.
Fotografijos, sukūrusios legendą
Vienas esminių momentų, pavertusių šią porą pasaulinėmis įžymybėmis, buvo atsitiktinumas. Po vieno susišaudymo Misūryje gauja buvo priversta bėgti, palikdama savo daiktus. Policija rado fotoaparatą su neišryškintomis juostelėmis.
Nuotraukose Boni pozavo su cigaru dantyse ir ginklu rankoje. Šios nuotraukos akimirksniu apskriejo visus laikraščius. Ironiška tai, kad Boni iš tikrųjų nerūkė cigarų – ji tiesiog juokavo prieš objektyvą. Tačiau visuomenei tai buvo šokiruojantis ir intriguojantis vaizdas: moteris, peržengianti visas to meto socialines normas. Būtent žiniasklaida, ieškodama sensacijų, sukūrė „mirtinos moters“ mitą, kuris persekiojo Boni iki pat mirties.
Lemtingoji pasala ir Frankas Hameris
Teisėsaugos kantrybė trūko po to, kai gauja nužudė keletą policijos pareigūnų. Buvo pasamdytas buvęs Teksaso reindžeris Frankas Hameris (Frank Hamer). Skirtingai nei daugelis to meto pareigūnų, Hameris nenaudojo tradicinių metodų. Jis studijavo gaujos psichologiją ir maršrutus.
Hameris suprato, kad Klaidas visada juda ratu per penkias valstijas, lankydamas savo šeimos narius ir draugus. 1934 m. gegužės 23 d. Gibslando apylinkėse, Luizianoje, Hamerio vadovaujamas būrys surengė pasalas. Jie pasinaudojo vieno iš gaujos narių tėvu kaip jauku.
130 kulkų, užbaigusių istoriją
Tai nebuvo bandymas sulaikyti. Tai buvo egzekucija. Kai Klaido vairuojamas „Ford V8“ pasirodė kelyje, pareigūnai neturėjo jokių ketinimų derėtis. Teigiama, kad į automobilį buvo paleista apie 130 kulkų. Boni ir Klaidas žuvo akimirksniu. Skrodimo ataskaitos parodė, kad Boni kūne buvo 26 kulkų žaizdos, o Klaido – 17.
Vėliau pasklidę gandai, kad Klaidas bandė pasiekti ginklą, greičiausiai buvo skirti pateisinti tokį pareigūnų žiaurumą, tačiau dauguma istorikų sutinka – pora neturėjo jokių šansų pasiduoti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Boni ir Klaidas turėjo vaikų?
Ne, pora neturėjo vaikų. Nors sklandė gandai apie Boni nėštumą mirties momentu, autopsija ir medicininiai įrašai tai paneigė. Nuolatinis bėgimas ir stresas, taip pat Boni patirti sunkūs sužalojimai, vargu ar būtų leidę sėkmingai išnešioti kūdikį.
Kiek žmonių nužudė Barou gauja?
Manoma, kad Barou gauja yra atsakinga už mažiausiai 13 žmonių mirtį. Tarp aukų buvo devyni policijos pareigūnai ir keturi civiliai. Daugumą nužudymų įvykdė pats Klaidas Barou arba kiti gaujos nariai vyrai, pavyzdžiui, Reimondas Hamiltonas ar Džounsas.
Kas nutiko „mirties automobiliui“?
Suvarpytas kulkų „Ford V8“ tapo tikra sensacija. Jis daugybę metų buvo eksponuojamas mugėse, karnavaluose ir parodose visoje Amerikoje. Šiuo metu autentiškas automobilis yra saugomas „Whiskey Pete’s“ kazino Prime, Nevadoje. Jis vis dar pritraukia tūkstančius smalsuolių.
Kodėl jie tapo tokie populiarūs?
Jų populiarumą lėmė Didžioji depresija. Žmonės jautėsi apgauti vyriausybės ir bankų, todėl bet kas, kas kovojo prieš sistemą, atrodė patraukliai. Be to, Boni ir Klaidas buvo jauni, fotogeniški, o jų istorija turėjo stiprų romantinį prieskonį, kurį žiniasklaida meistriškai išnaudojo.
Kruvinas palikimas populiariojoje kultūroje
Iš karto po mirties įvyko vienas makabriškiausių incidentų šioje istorijoje. Kol pareigūnai dar saugojo įvykio vietą, susirinkusi minia puolė prie sušaudyto automobilio. Žmonės bandė atsiplėšti drabužių gabalėlius, rinko kulkų tūteles, o kai kurie net bandė nupjauti Klaido ausį ar plaukų sruogas kaip suvenyrus. Tai rodo, kokia liguista buvo visuomenės obsesija šia pora.
Boni ir Klaido laidotuvės tapo masiniais renginiais. Į Boni laidotuves susirinko apie 20 000 žmonių, o gėlių buvo tiek daug, kad jas teko vežti atskirais sunkvežimiais. Ironiška, bet Boni ir Klaidas, kurie svajojo būti palaidoti kartu, atgulė atskirose kapinėse Dalase, nes tam pasipriešino Boni šeima.
Šiandien jų istorija vis dar gyva ne dėl to, ką jie padarė, bet dėl to, ką jie simbolizavo. Jie tapo amžino jaunystės maišto, aistros ir tragiškos lemties simboliu. Nors tikrovėje jie buvo žiaurūs nusikaltėliai, palikę po savęs skausmą ir mirtį, mitas pasirodė esąs galingesnis už tiesą. Kiekvieną kartą, kai pasirodo naujas filmas ar daina apie Boni ir Klaidą, mes vis dar žavimės ta pačia suklastota, bet hipnotizuojančia iliuzija.
