Nedaug XX amžiaus asmenybių sugebėjo palikti tokį ryškų ir neišdildomą pėdsaką pasaulio istorijoje bei populiariojoje kultūroje kaip ši moteris. Jos vardas tapo elegancijos, orumo ir tylios stiprybės sinonimu, o įvaizdis – atpažįstamas kiekviename pasaulio kampelyje, nuo Niujorko iki Paryžiaus. Tačiau po nepriekaištingais kostiumėliais, didžiuliais akiniais nuo saulės ir fotogeniška šypsena slėpėsi neįtikėtinai sudėtingas likimas, kupinas asmeninių tragedijų, viešų pažeminimų, politinių intrigų ir nuolatinio gedulo. Ji buvo ne tik Jungtinių Valstijų pirmoji ponia, bet ir motina, kovojanti už savo vaikų saugumą, redaktorė, ieškanti saviraiškos, ir moteris, kurią gyvenimas vertė nuolat keltis po skaudžių smūgių. Jos istorija nėra tik apie madą ar politiką – tai pasakojimas apie išgyvenimą nuolatiniame dėmesio centre.
Jaunystė ir prancūziškojo žavesio ištakos
Žaklina Li Buvjė (Jacqueline Lee Bouvier) gimė 1929 metais pasiturinčioje, tačiau emocinių audrų draskomoje šeimoje. Jos tėvas, Džonas Vernou Buvjė III, dažnai vadinamas „Black Jack“, buvo žinomas biržos makleris ir moterų numylėtinis, kurio gyvenimo būdas ir nuolatinės finansinės problemos paliko gilią žymę dukters psichologijoje. Nors tėvai išsiskyrė, kai Žaklinai tebuvo vienuolika metų, tėvo įtaka jos stiliaus pojūčiui ir meilei prancūziškai kultūrai buvo milžiniška. Būtent jis skatino dukrą domėtis literatūra, menais ir jojimu – aistra, kurią ji išlaikė visą gyvenimą.
Išsilavinimas vaidino esminį vaidmenį formuojant būsimąją stiliaus ikoną. Studijos elitiniuose Vassar koledže ir Džordžo Vašingtono universitete buvo tik pradžia. Didžiausią įtaką jos pasaulėžiūrai padarė studijų metai Paryžiuje, Sorbonos universitete. Prancūzijoje praleistas laikas iš esmės pakeitė Žaklinos supratimą apie estetiką. Ji grįžo į Ameriką ne tik puikiai kalbėdama prancūziškai, bet ir atsivežusi europietišką rafinuotumą, kuris vėliau tapo jos vizitine kortele Baltuosiuose rūmuose. Skirtingai nei daugelis to meto amerikiečių moterų, ji vertino minimalizmą, kokybiškus audinius ir paprastas, bet griežtas linijas.
„Camelot“ era: Baltųjų rūmų šeimininkė
Kai 1953 metais Žaklina ištekėjo už jauno senatoriaus Džono F. Kenedžio, ji puikiai suprato, kad jos gyvenimas taps vieša nuosavybe. Tačiau tapusi pirmąja ponia 1961 metais, ji pranoko visus lūkesčius ir sukūrė tai, kas vėliau buvo pavadinta „Camelot“ era – laikotarpiu, kai Baltieji rūmai tapo kultūros ir intelekto centru. Ji nebuvo tik pasyvi prezidento žmona. Žaklina ėmėsi istorinės misijos – restauruoti Baltuosius rūmus, paverčiant juos gyvu Amerikos istorijos muziejumi, o ne tiesiog valdiška rezidencija.
Jos pastangomis buvo surinkti autentiški baldai, paveikslai ir istoriniai artefaktai. Televizijos transliacija, kurios metu ji pati vedė ekskursiją po atnaujintus Baltuosius rūmus, pritraukė milijonus žiūrovų ir pelnė jai „Emmy“ apdovanojimą. Tai buvo precedento neturintis įvykis, parodęs, kad pirmoji ponia gali būti intelektuali lyderė.
Mados diplomatija
Žaklina Kenedi suprato vizualinės komunikacijos galią. Jos apranga nebuvo tik drabužiai – tai buvo diplomatinis įrankis. Vizitų į užsienį metu ji dažnai rengdavosi taip, kad pagerbtų priimančią šalį, arba rinkdavosi spalvas, kurios siųstų tam tikrą žinutę. Pavyzdžiui:
- Prancūzija: Vizito metu ji dėvėjo „Givenchy“ sukneles, kas sužavėjo prancūzus ir patį prezidentą Šarlį de Golį. Džonas Kenedis netgi juokavo: „Aš esu tas vyras, kuris atlydėjo Žakliną Kenedi į Paryžių“.
- Indija ir Pakistanas: Ji rinkosi ryškesnes spalvas ir lengvesnius audinius, derančius prie vietos klimato ir kultūros, taip pelnydama vietos gyventojų simpatijas.
1963-ųjų lapkritis: Kruvina tragedija Dalase
Idiliškas įvaizdis subyrėjo 1963 metų lapkričio 22 dieną. Dalase nuaidėję šūviai ne tik atėmė gyvybę jos vyrui, bet ir amžiams pakeitė Žaklinos likimą. Tą dieną ji vilkėjo rožinį „Chanel“ stiliaus kostiumėlį su priderinta skrybėlaite. Po pasikėsinimo, kai prezidento kraujas ir smegenys aptaškė jos drabužius, Žaklina atsisakė persirengti.
Jos žodžiai, ištarti padėjėjams, tapo istorijos dalimi: „Tegu jie mato, ką padarė.“ Ji vilkėjo kruviną kostiumėlį stovėdama šalia Lyndono B. Džonsono, kai šis davė prezidento priesaiką lėktuve „Air Force One“. Šis poelgis buvo ne tik sielvarto išraiška, bet ir galingas politinis pareiškimas. Žaklinos orumas laidotuvių metu, kai ji už rankų vedėsi mažamečius vaikus, o sūnus Džonas jaunesnysis atidavė pagarbą tėvo karstui, įsirėžė į pasaulio atmintį kaip didžiausios stiprybės pavyzdys.
Skandalas, sukrėtęs pasaulį: Santuoka su Onasiu
Praėjus penkeriems metams po vyro mirties, Žaklina atliko žingsnį, kurio jai ilgai negalėjo atleisti Amerikos visuomenė. 1968 metais nužudžius jos vyro brolį Robertą Kenedį, Žaklina apėmė panika. Ji buvo įsitikinusi, kad Kenedžių klanas yra taikinys ir kad jos vaikams gresia mirtinas pavojus. „Jei jie žudo Kenedžius, mano vaikai yra taikiniai. Noriu dingti iš šios šalies“, – sakė ji.
Sprendimas ištekėti už graikų laivybos magnato Aristotelio Onasio buvo pragmatiškas pabėgimas į saugumą. Onasis galėjo suteikti tai, ko jai labiausiai reikėjo – privačią salą, ginkluotą apsaugą ir neribotus finansinius išteklius. Tačiau visuomenė tai priėmė kaip išdavystę. „Amerikos našlė“ tapo „Džeke O“ (Jackie O). Spauda mirgėjo antraštėmis: „Džonas mirė antrą kartą“.
Santuoka nebuvo laiminga. Kultūriniai skirtumai tarp rafinuotos Žaklinos ir stačiokiško Onasio buvo akivaizdūs. Be to, Onasis tęsė ryšius su operos primadona Marija Kalas. Nepaisant to, ši sąjunga suteikė Žaklinai galimybę atsitraukti nuo Amerikos politikos ir sukurti naują, nors ir kontroversišką, tapatybę.
Ikoniško stiliaus elementai
Žaklinos Kenedi Onasis stilius tapo atskiru mados fenomenu, kuris analizuojamas iki šiol. Jos gebėjimas derinti paprastumą su prabanga sukūrė tai, ką šiandien vadiname „nesenstančia klasika“. Jos garderobe dominavo keli pagrindiniai elementai, tapę jos vizitine kortele:
- Didžiuliai akiniai nuo saulės: Tai tapo jos skydu nuo smalsių paparacių blyksčių. Dideli, dažnai apvalūs arba kvadratiniai rėmeliai leido jai stebėti pasaulį pačiai liekant nepastebėtai (kiek tai buvo įmanoma).
- Skarelės („Hermès“ ir kt.): Ji dažnai ryšėdavo šilkines skareles ant galvos, derindama jas su akiniais. Tai buvo praktiškas būdas apsaugoti šukuoseną nuo vėjo ir kartu atrodyti stilingai.
- Trijų ketvirčių rankovės: Daugelis jos švarkų ir paltų turėjo trumpintas rankoves, kurios leido demonstruoti ilgas pirštines arba prabangius laikrodžius.
- „Gucci“ rankinė: Mados namai „Gucci“ netgi pavadino vieną rankinės modelį jos vardu – „The Jackie Bag“, nes ji buvo nuolat fotografuojama su šiuo aksesuaru per petį.
- „Cartier Tank“ laikrodis: Minimalistinis, stačiakampio formos laikrodis tapo jos elegancijos simboliu.
Trečiasis gyvenimo etapas: Redaktorė Niujorke
Po Aristotelio Onasio mirties 1975 metais, Žaklina, būdama 46 metų, nusprendė nebegyventi kaip turtinga našlė. Ji grįžo į Niujorką ir pradėjo dirbti. Tai buvo daugelį nustebinęs žingsnis. Ji įsidarbino knygų redaktore leidykloje „Viking Press“, o vėliau perėjo į „Doubleday“.
Tai nebuvo tik formalios pareigos. Žaklina rimtai žiūrėjo į savo darbą, redagavo apie 100 knygų, tarp kurių buvo memuarai, meno albumai ir istorinės knygos. Kolegos prisimena ją kaip kuklią, darbščią darbuotoją, kuri pati virdavosi kavą ir sėdėdavo mažame kabinete, užverstame rankraščiais. Šis gyvenimo etapas leido jai pagaliau realizuoti savo intelektualinį potencialą ir būti vertinamai už protą, o ne tik už išvaizdą ar pavardę.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Žemiau pateikiami atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus apie Žaklinos Kenedi Onasis gyvenimą ir palikimą.
- Kiek vaikų turėjo Žaklina Kenedi?
Žaklina ir Džonas Kenedžiai susilaukė keturių vaikų, tačiau tik du išgyveno vaikystę: Karolina (g. 1957) ir Džonas jaunesnysis (1960–1999). Pirmoji dukra Arabela gimė negyva 1956 m., o sūnus Patrikas mirė praėjus dviem dienoms po gimimo 1963 m., likus vos keliems mėnesiams iki JFK nužudymo.
- Kokia liga sirgo Žaklina?
1994 metais Žaklinai buvo diagnozuota ne Hodžkino limfoma – kraujo vėžio forma. Liga progresavo labai greitai, ir ji mirė tų pačių metų gegužę.
- Kodėl ji vadinama „Jackie O“?
Ši pravardė prigijo po jos santuokos su Aristoteliu Onasiu. Žiniasklaida sutrumpino „Jacqueline Onassis“ iki skambaus „Jackie O“, kuris tapo neatsiejama popkultūros dalimi, nors pati Žaklina šios pravardės nemėgo.
- Ar ji paveldėjo didelius turtus po Onasio mirties?
Po ilgo teisinio ginčo su Onasio dukra Kristina, Žaklina gavo 26 milijonų JAV dolerių išmoką (šiandienos verte tai būtų gerokai daugiau). Tai užtikrino jai visišką finansinę nepriklausomybę likusiam gyvenimui.
Kova už architektūrinį paveldą ir „Grand Central“ stotis
Vienas mažiausiai žinomų, bet reikšmingiausių Žaklinos nuopelnų yra jos indėlis į Niujorko architektūros išsaugojimą. Paskutiniaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, siekdama apsaugoti istorinius pastatus nuo nugriovimo. Ryškiausia jos pergalė – kova dėl „Grand Central Terminal“ stoties išsaugojimo.
Aštuntajame dešimtmetyje buvo planuojama virš šios istorinės stoties statyti didžiulį dangoraižį, kas būtų neatpažįstamai subjauroję pastatą. Žaklina pasinaudojo savo įtaka ir žinomumu, kad sustabdytų šį projektą. Ji asmeniškai dalyvavo protestuose, rašė laiškus merui ir telkė visuomenę. Jos pastangos pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris priėmė istorinį sprendimą, apsaugojusį stotį. Šiandien milijonai niujorkiečių ir turistų gali grožėtis šiuo architektūros stebuklu būtent dėl Žaklinos užsispyrimo. Tai tapo simboliniu jos gyvenimo akordu – moteris, kuri visą gyvenimą buvo stebima ir vertinama dėl grožio, paliko pasauliui apčiuopiamą grožį, kuriuo gali džiaugtis visi.
