Kartais atrodo, kad lietiniai – paprastas reikalas. Kiaušiniai, pienas, miltai, truputis aliejaus. Išmaišai, iškepi, užpildai kuo nori ir skanaus. Bet būtent tame paprastume slypi rizika – vos vienas netikslumas, ir blynai plyšta, limpa prie keptuvės arba tiesiog neturi to subtilaus elastingumo, kuris leidžia juos sukti, lankstyti, sluoksniuoti ar valgyti vienus, be nieko.
Aš visada maniau, kad lietiniai – tai tiesiog pusryčių sprendimas. Tačiau vieną dieną, eksperimentuodama virtuvėje, pabandžiau į tešlą įdėti vieną nedidelį, bet stebuklingą ingredientą. Ir nuo tada lietiniai mano virtuvėje nebėra tik pusryčiai – tai tampa patiekalu, dėl kurio draugai prašo recepto, o vaikai prašo pakartoti net tada, kai dar nebaigė pirmos porcijos.
Paslaptis slypi ne kiekybėje, o struktūroje
Kepant lietinius, svarbiausia yra tekstūra. Ji turi būti pakankamai plona, kad blynai iškeptų tolygiai ir greitai, bet ne tokia plona, kad plyštų vos paėmus į ranką. Klasikinė problema – kai lietinis iškepa dailus, bet jį lankstant arba dedant į orkaitę su įdaru, jis lūžta. Arba kai vienas kraštas apskrunda labiau, o kitas lieka blyškus. Bandžiau viską – daugiau kiaušinių, mažiau miltų, net pieno keitimą į augalinius gėrimus. Rezultatai buvo vidutiniški.
Kol kartą, gamindama visai kitą patiekalą, liko šiek tiek gazuoto mineralinio vandens. Ir tada kilo idėja – kodėl jo neįpylus į lietinių tešlą? Rezultatas buvo netikėtai tobulas. Lietiniai tapo purūs, elastingi, jų krašteliai lengvai apskrudo, bet vidurys išliko minkštas. Be to, jie lengviau kepė – vos įpylus į keptuvę, tešla pasklido vienodai, be jokių gumulėlių.
Jei nori išbandyti, gali drąsiai naudoti šią proporciją: išplak du didelius kiaušinius su šiek tiek druskos, įmaišyk apie 250 ml pieno ir 250 ml gazuoto vandens, tada suberk 200 g kvietinių miltų ir gerai išmaišyk. Kai tešla tampa vientisa, įpilk šaukštą aliejaus, o jei nori, kad tešla būtų dar lankstesnė – leisk jai pailsėti apie 20 minučių. Ir viskas – kepk įkaitintoje keptuvėje be papildomo aliejaus, jei jos paviršius geras. Gauni plonus, bet neplyštančius lietinius, kuriuos galima pildyti tiek saldžiais, tiek sūriais įdarais.
Nuo pusryčių iki vakarienės – be apribojimų
Kas keisčiausia – tai, kad tas pats receptas veikia tiek saldžiuose, tiek sūriuose lietiniuose. Su braškėmis ir varške jie lengvi kaip debesys. Su sūriu, špinatais ar net kepta vištiena – jie laikė formą net orkaitėje. Ir kiekvieną kartą tie lietiniai iškepdavo vienodai – nebuvo „vienas pavyko, kitas ne“.
Gazuoto vandens naudoti reikia ne daug – tik dalį skysčio pakeisti. Ir būtent šis nedidelis pokytis kardinaliai pakeičia tai, kaip tešla elgiasi. Dabar net kai svečiai netikėtai užsuka – jau žinau, ką kepu. Lietiniai tapo mano slaptu triuku, kuris veikia be priekaištų. O geriausia dalis – tai paprasta, nereikia jokių specialių produktų ar technikos.
Ką sako tie, kurie paragavo?
Kai pirmą kartą šiuos lietinius pateikiau su naminės varškės įdaru ir mėlynių padažu, atsiliepimai buvo vieningi: „kažkas čia kitaip“. Neįvardinta, bet juntama. Daug kas manė, kad pasikeitė kiaušinių skaičius ar kad naudojau specialius miltus. Kai pasakiau apie gazuotą vandenį, žmonės nustebo – juk taip paprasta. Bet būtent paprastume slypi genialumas. Tai ne kažkoks brangus ar egzotiškas triukas – tai virtuvės logika, kuri tiesiog pasiteisina.
Vaikai, kurie dažnai atsirenka maistą pagal nuotaiką, šiuos lietinius pradėjo valgyti net be įdaro – vien su trupučiu sviesto arba uogienės. O suaugusieji jų neatsisako net tada, kai pateikiu kaip pagrindinį patiekalą – su rūkytu sūriu, daržovėmis ar net grietinėlės padažu.
Dabar kiekvienas kepimas – be streso
Kai turi receptą, kuris veikia, lietiniai tampa nebe improvizacija, o garantuotas sprendimas. Nereikia spėlioti, ar tešla pakankamai skysta, ar miltų ne per daug, ar keptuvė neužkibs. Viskas vyksta natūraliai, o rezultatas – kaip iš kavinės, bet be jokio triukšmo.
Ir jei dar niekada nebandėte pakeisti pieno dalies gazuotu vandeniu – nuoširdžiai siūlau. Nes tai vienas iš tų mažų, bet gyvenimą palengvinančių virtuvės triukų, kurio nesinorės atsisakyti. Vieną kartą pabandžius, viskas, kas buvo „prieš tai“, atrodo tiesiog bandymas atspėti, kas iš tikrųjų veikia.
