Kartais net patys nepastebime, kaip dažnai mūsų veiksmai būna ne dėl to, kad to norime, o dėl to, kad „taip reikia“. Kai kas paprašo paslaugos – sutinkame, net jei esame pervargę. Kai susitinkame su žmonėmis – šypsomės, nors gal viduje viskas spaudžia. Kai priimame sprendimus – mintyse pirmiausia vertiname ne savo jausmus, o tai, ką pagalvos kiti. Ir taip pamažu, diena po dienos, atiduodame save mažais gabaliukais. Tik tam, kad būtume „geri“, „patogūs“, „priimtini“.
Toks elgesys vadinamas žmonių įtikinėjimo sindromu. Psichologijoje jis siejamas su ribų stoka, menku savivertės jausmu ir poreikiu būti vertinamam. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip tai vadinama, o ką iš tiesų tai reiškia gyvenime. Nes kai įtikimas tampa kasdieniu refleksu, prarandame vieną svarbiausių dalykų – ryšį su savimi. Ir tai nutinka ne iš karto. Tai tylus procesas, kuris ilgainiui tampa nematomu įpročiu.
Kada stengiesi būti geras, bet pasijunti blogai
Turbūt pažįstamas jausmas, kai padedi kitam, bet po to jauti nerimą. Kai sutinki dėl susitikimo, nors tuo metu labiausiai norėjai pabūti vienas. Kai tyliai atleidi, bet viduje kaupiasi nuoskauda. Tai ženklas, kad tavo veiksmai atitrūkę nuo tavo jausmų. Ir tai labai išvargina. Nes kiekvieną kartą, kai nepaisai savo vidinio „ne“, tavo kūnas reaguoja – per įtampą, nuovargį, nuotaikos pokyčius. Tu tarsi visada esi šalia savęs, bet niekada iki galo – su savimi.
Tokiose situacijose labai dažnai pasirodo ir vidinis balsas, kuris teisinasi: „Juk tai tik smulkmena“, „Aš nesu egoistas“, „Verta dėl taikos“, „Gal kitą kartą man padės“. Bet tai, kas kartą atrodo kaip smulkmena, ilgainiui tampa norma. Ir tada net paprastas „ne“ jaučiasi kaip drama. Nes esi pripratęs prie vidinio mechanizmo: pirmiausia – kitų norai, tada – tavo savijauta.
Iš kur tai kyla?
Poreikis įtikti retai atsiranda be priežasties. Dažniausiai jis susiformuoja dar vaikystėje. Kai vaikas sulaukia meilės tik tada, kai elgiasi „gerai“ – jis išmoksta modelio: mano vertė priklauso nuo to, kiek kiti yra patenkinti manimi. Kai nuomonė baudžiama, o paklusnumas skatinamas – vaikas pradeda slėpti savo tikruosius jausmus. Ir taip formuojasi elgesio struktūra, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip mandagumas, bet iš tiesų – tai baimė būti atstumtam.
Suaugus žmogus šį modelį tiesiog perkelia į santykius: darbą, draugystę, šeimą. Jis tampa „tarpininku“ tarp savęs ir pasaulio. Visada maloniu, lanksčiu, prieinamu. Tik dažniausiai pats sau – tolimu.
Ką reiškia pradėti sakyti „ne“
Pirmas žingsnis į laisvę nuo nuolatinio įtikinėjimo – tai pastebėti save. Pastebėti, kada veiki iš noro, o kada iš baimės. Kada sakai „taip“, nes to nori, o kada – nes nenori nuvilti. Šie skirtumai subtilūs, bet esminiai.
Kai pradedi praktikuoti sąmoningą „ne“, iš pradžių atrodo nejauku. Gali jausti kaltę, gėdą ar net baimę. Bet tai tik todėl, kad tavo psichika pripratusi prie senos sistemos. Ji priešinasi pokyčiui, nes ilgai saugojo tave per prisitaikymą. Tačiau būtent tada, kai išdrįsti pasakyti „ne“ tam, kas nėra tavo tikras noras – pirmą kartą pasakai „taip“ sau.
Keisčiausia, bet kai pradedi tai daryti, žmonės reaguoja įvairiai. Kai kurie nustemba, kai kurie supyksta. Bet tai ne tavo atsakomybė. Nes kol visiems patinki, tol dažniausiai nematai, kas iš tikrųjų mato tave. Ribos ne tik apsaugo – jos parodo, kas iš tiesų tave priima.
Tai ne egoizmas – tai savivertės pradžia
Stengimasis įtikti kitiems dažnai slepia vieną esminę vidinę problemą – tikėjimą, kad toks, koks esi, esi nepakankamas. Todėl bandai tapti tuo, ko iš tavęs tikisi. Bet tik tada, kai liaujiesi būti „tobulas“, atsiranda galimybė būti tikru. O tikrumas ir yra tas pamatas, ant kurio galima statyti sveikus santykius – tiek su kitais, tiek su savimi.
Kai pradedi rinktis save, tavo aplinka gali keistis. Ne visi priims tavo pokytį. Bet tie, kurie liks – matys tave visą. Ir tai daug daugiau nei laikinai pelnytas pritarimas. Tai ryšys be kaukių.
