Praėjusią naktį daugelio Lietuvos gyventojų akys krypo į dangų, kuris, atrodytų, prieštaravo visiems fizikos dėsniams. Vietoje įprastos tamsos ar žvaigždėto skliauto, horizontą nudažė intensyvios raudonos, purpurinės ir rožinės spalvos, kurios priminė milžinišką gaisrą ar fantastinio filmo dekoracijas. Socialiniai tinklai akimirksniu prisipildė tūkstančiais nuotraukų, kuriose užfiksuota ši neeilinė gamtos stichija. Nors šiaurės pašvaistės (Aurora Borealis) mūsų platumose nėra visiškai neregėtas reiškinys, būtent raudona spalva ir tokio lygio intensyvumas privertė net ir visko mačiusius astronomijos entuziastus sulaikyti kvapą. Šis reiškinys sukėlė ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir daugybę klausimų: kodėl dangus buvo būtent raudonas, ar tai pavojinga ir kada vėl galime tikėtis išvysti tokį spektaklį?
Raudonos spalvos paslaptis: fizika danguje
Daugelis iš mūsų šiaurės pašvaistę įsivaizduoja kaip žalias, banguojančias juostas, kurios būdingos poliariniams regionams. Tačiau Lietuvoje stebėtas vaizdas buvo kardinaliai kitoks. Norint suprasti, kodėl dangus nusidažė kraujo raudonumu, reikia pažvelgti į procesus, vykstančius viršutiniuose atmosferos sluoksniuose.
Šiaurės pašvaistė susiformuoja, kai įelektrintos dalelės iš Saulės (vadinamasis saulės vėjas) susiduria su Žemės magnetiniu lauku ir atmosfera. Spalva priklauso nuo dviejų pagrindinių faktorių: dujų, su kuriomis susiduria dalelės, tipo ir aukščio, kuriame vyksta susidūrimas.
- Žalia spalva: Tai dažniausiai pasitaikanti pašvaistės spalva. Ji atsiranda, kai saulės dalelės susiduria su deguonies molekulėmis žemesniame aukštyje (maždaug 100–150 km virš Žemės paviršiaus). Kadangi žmogaus akis yra jautriausia žaliai spalvai, ją matome dažniausiai.
- Raudona spalva: Ši spalva yra gerokai retesnė ir jai atsirasti reikia galingesnės geomagnetinės audros. Raudona šviesa susiformuoja, kai saulės dalelės sąveikauja su retu deguonimi itin dideliame aukštyje – virš 200–300 km, o kartais net siekia 400 km ribą.
Būtent dėl to, kad susidūrimai vyko taip aukštai atmosferoje, raudona pašvaistė tapo matoma ir toliau į pietus nutolusiose šalyse, įskaitant Lietuvą. Tuo tarpu žalia pašvaistės dalis dažniausiai lieka „pasislėpusi“ už horizonto šiaurėje, todėl mes matome tik viršutinę, raudonąją, „karūną”.
Saulės ciklas ir geomagnetinės audros stiprumas
Pastaruoju metu padažnėję pranešimai apie pašvaistes nėra atsitiktinumas. Saulė turi savo aktyvumo ciklus, kurie trunka vidutiniškai 11 metų. Šiuo metu mes artėjame prie 25-ojo ciklo maksimumo, kuris, prognozuojama, bus pasiektas 2025 metais.
Šio ciklo metu Saulės paviršiuje dažniau formuojasi dėmės, vyksta galingi žybsniai ir vainikinės masės išmetimai (CME). Kai toks išmetimas, skriejantis milijonų kilometrų per valandą greičiu, pasiekia Žemę, jis sukelia geomagnetinę audrą. Audrų stiprumas matuojamas G skale (nuo G1 iki G5) bei Kp indeksu (nuo 0 iki 9).
Naktį po raudonu dangumi užfiksuota audra pasiekė itin aukštus rodiklius – Kp indeksas šoktelėjo iki 8–9 balų, o audros kategorija siekė G4 (stipri) ar net momentais G5 (ekstremali). Tokie rodikliai reiškia, kad pašvaistės ovalas išsiplėtė toli už poliarinio rato ribų, leisdamas Lietuvos gyventojams mėgautis reginiu, kuris paprastai rezervuotas Skandinavijos šiaurei.
Kaip gyventojams pavyko užfiksuoti tokius ryškius vaizdus?
Daugelis žmonių nustemba pamatę nuotraukas socialiniuose tinkluose ir palyginę jas su tuo, ką matė plika akimi. Dažnai nuotraukose spalvos atrodo žymiai ryškesnės ir intensyvesnės. Tai nereiškia, kad nuotraukos yra suklastotos – tai susiję su žmogaus regos ir fotoaparato sensorių skirtumais.
Tamsoje žmogaus akis prastai skiria spalvas, nes remiasi stiebeliais (ląstelėmis, atsakingomis už naktinį matymą), kurie yra jautrūs šviesai, bet ne spalvai. Tuo tarpu fotoaparatai gali kaupti šviesą ilgesnį laiką.
Jei norite patys užfiksuoti panašius vaizdus ateityje, štai keletas esminių patarimų:
- Išlaikymas (Shutter Speed): Tai svarbiausias nustatymas. Naktinei fotografijai reikalingas ilgas išlaikymas – nuo 2 iki 10 sekundžių. Tai leidžia sensoriui surinkti daugiau šviesos.
- Stabilumas: Fotografuojant ilgu išlaikymu, bet koks judesys sulieja vaizdą. Būtina naudoti trikojį arba bent jau atremti telefoną į stabilų paviršių.
- ISO jautrumas: Padidinkite ISO (šviesos jautrumą) iki 800–3200, tačiau nepersistenkite, nes per didelis ISO sukels nuotraukos „triukšmą“ (grūdėtumą).
- Diafragma (Aperture): Nustatykite kuo atviresnę diafragmą (mažesnį f skaičių, pvz., f/1.8 ar f/2.8), kad į objektyvą patektų maksimalus šviesos kiekis.
Net ir modernūs išmanieji telefonai su „naktiniu režimu“ (Night Mode) puikiai susitvarko su šia užduotimi, automatiškai parinkdami ilgą išlaikymą.
Šviesos tarša: didžiausias pašvaisčių priešas
Nors raudona pašvaistė buvo tokia intensyvi, kad kai kurie ją matė net miestų centruose, geriausi vaizdai atsivėrė tiems, kurie išvyko už miesto ribų. Šviesos tarša – miestų gatvių apšvietimas, reklaminiai stendai, pastatų šviesos – „išplauna“ dangų ir paslepia neryškius atmosferos reiškinius.
Lietuvoje vis dar yra vietų, kurios idealiai tinka dangaus stebėjimui. Molėtų etnokosmologijos muziejaus apylinkės, Dzūkijos nacionalinis parkas ar atokesnės pajūrio vietos (toliau nuo Klaipėdos ir Palangos šviesų) yra puikūs pasirinkimai. Norint pamatyti visą spalvų gamą, rekomenduojama nutolti nuo didžiųjų miestų bent 20–30 kilometrų ir susirasti vietą su atviru horizontu į šiaurės pusę.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Po tokių įspūdingų naktų žmonėms kyla daug praktinių ir mokslinių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
Ar šiaurės pašvaistė kenkia žmonių sveikatai?
Tiesioginio pavojaus žmogaus sveikatai, būnant ant Žemės paviršiaus, nėra. Atmosfera mus puikiai apsaugo nuo tiesioginio dalelių poveikio. Tačiau labai stiprios geomagnetinės audros gali paveikti savijautą jautresniems žmonėms (gali skaudėti galvą, kilti kraujospūdis), nors moksliniai tyrimai šiuo klausimu vis dar nėra vienareikšmiai.
Ar geomagnetinės audros gali sugadinti elektroniką?
Taip, teoriškai tai įmanoma, bet paprastam vartotojui rizika minimali. Didžiausią pavojų audros kelia palydovams kosmose, aukštos įtampos elektros perdavimo tinklams ir radijo ryšiui. Ekstremali audra (G5) gali sutrikdyti GPS veikimą ar sukelti elektros tinklų perkrovas, tačiau inžinieriai turi apsaugos sistemas tokiems atvejams.
Ar galima prognozuoti pašvaistę iš anksto?
Tiksliai prognozuoti sunku, bet įmanoma numatyti tikimybę. Mokslininkai stebi Saulės žybsnius. Kai įvyksta vainikinės masės išmetimas, dalelės iki Žemės keliauja 1–3 dienas. Todėl apie galimą pašvaistę sužinome prieš 24–48 valandas. Yra mobiliųjų programėlių (pvz., „Aurora Reach“, „My Aurora Forecast“), kurios praneša realiu laiku, kai Kp indeksas pakyla.
Kodėl senovėje žmonės bijojo raudonų pašvaisčių?
Istoriškai raudona pašvaistė buvo laikoma blogu ženklu. Dėl kraujo spalvos ji dažnai buvo siejama su artėjančiais karais, maru ar didelėmis nelaimėmis. Pavyzdžiui, prieš Prancūzijos revoliuciją ar Amerikos pilietinį karą metraščiuose užfiksuoti raudono dangaus reiškiniai, kas tik sustiprino prietarus.
Saulės aktyvumo pikas 2024-2025 metais
Tai, ką matėme praėjusią naktį, greičiausiai nėra paskutinis toks reginys artimiausiu metu. Kaip minėta anksčiau, Saulės aktyvumas vis dar auga. Mokslininkai prognozuoja, kad 2024 ir 2025 metais Saulė pasieks savo ciklo viršūnę („Saulės maksimumą“). Tai reiškia, kad tikimybė pamatyti šiaurės pašvaistes Lietuvoje bus didesnė nei bet kada per pastarąjį dešimtmetį.
Svarbu suprasti, kad raudonosios pašvaistės vis dar išliks retesnės nei įprastos, tačiau jų dažnis neabejotinai didės. Astronomai ir dangaus stebėtojai pataria būti budriems: parsisiųsti stebėjimo programėles, sekti naujienas ir, gavus pranešimą apie aukštą geomagnetinį aktyvumą, nedvejoti. Geriausi vaizdai visada tenka tiems, kurie nebijo paaukoti kelių valandų miego ir išvykti į gamtą. Tad jei praleidote šią „naktį po raudonu dangumi“, nenusiminkite – dangus ruošia dar ne vieną įspūdingą pasirodymą.
