Kiekvienas iš mūsų kartais jaučia keistą poreikį patirti baimę būnant saugioje aplinkoje. Adrenalino antplūdis, padažnėjęs širdies plakimas ir ta nerami nuojauta, kad tamsoje kažkas stebi – tai potyriai, kurių ieško siaubo filmų entuziastai. Tačiau ne visi filmai sugeba pasiekti giliausius pasąmonės kampelius. Yra daugybė juostų, kurios remiasi pigiais garso efektais ar nuspėjamais siužeto vingiais, tačiau tikrasis siaubas prasideda tada, kai filmas priverčia abejoti realybe, sukelia klaustrofobiją ar tiesiog palieka neišdildomą nerimo jausmą, kuris nepraeina net ir pasibaigus titrams. Šiame straipsnyje apžvelgsime kūrinius, kurie laikomi žanro viršūne ir yra pelnytai užsitarnavę reputaciją kaip filmai, po kurių miegoti be šviesos bus tikras iššūkis.
Psichologinis teroras: kai baimė kyla iš vidaus
Vienas efektyviausių būdų išgąsdinti žiūrovą – ne rodyti monstrus, o manipuliuoti psichologija. Psichologinio siaubo filmai dažnai nagrinėja temas, kurios mums visiems artimos: gedulas, vienatvė, beprotybė ar šeimos traumos.
Filmas „Paveldėtas“ (Hereditary) yra puikus šio subžanro pavyzdys. Režisierius Ari Aster sukūrė atmosferą, kurioje antgamtiniai elementai persipina su gniuždanciu šeimos sielvartu. Čia baisiausia ne tai, kas slepiasi tamsoje, o tai, kaip personažai praranda kontrolę savo pačių gyvenimuose. Toni Collette vaidyba perteikia tokią intensyvią emociją, kad žiūrovas jaučiasi tarsi pats dalyvautų šiame košmare. Scenos, kuriose vizualinis siaubas derinamas su psichologiniu spaudimu, sukuria diskomfortą, kurio sunku atsikratyti.
Kitas vertas paminėjimo kūrinys – „Babadukas“ (The Babadook). Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip istorija apie monstrą iš vaikiškos knygelės, iš tiesų tai gili depresijos ir motinystės sunkumų alegorija. Monstras tampa ne tik fizine grėsme, bet ir metafora tam, kas vyksta pagrindinės veikėjos galvoje. Tokie filmai įrodo, kad didžiausias priešas dažnai esame mes patys.
Moksliškai įrodytas siaubas: filmai, kurie priverčia širdį plakti greičiau
Ar žinojote, kad egzistuoja tyrimai, matuojantys žiūrovų širdies ritmą filmų metu? Šie eksperimentai padeda nustatyti, kurie filmai sukelia didžiausią fizinį stresą.
Vienas iš nuolatinių lyderių šiuose sąrašuose yra filmas „Sinister“. Istorija apie rašytoją, kuris randa dėžę su šiurpiais Super 8 formato vaizdo įrašais, pasižymi ne tik gąsdinančiais momentais („jump scares“), bet ir itin slogia garso takelio atmosfera. Muzika ir garso dizainas šiame filme sukurti taip, kad keltų pasąmoningą nerimą. Žiūrovai dažnai teigia, kad po šio filmo jaučiasi fiziškai pavargę dėl nuolatinės įtampos.
Kodėl „found footage“ žanras toks paveikus?
Filmai, nufilmuoti „rastos vaizdajuostės“ stiliumi, panaikina barjerą tarp ekrano ir žiūrovo. Tai sukuria realizmo iliuziją.
- „Bleiro ragana“ (The Blair Witch Project) – klasika, kuri įrodė, kad tai, ko nematai, yra baisiau už tai, ką matai. Miško tamsa ir nežinomybė čia veikia geriau nei bet kokie specialieji efektai.
- „REC“ – Ispanų kurtas filmas apie viruso protrūkį daugiabutyje. Klaustrofobiška aplinka, drebanti kamera ir tikroviška aktorių panika sukuria neįtikėtiną intensyvumą.
Azijos kinas: kitoks požiūris į vaiduoklius ir prakeiksmus
Vakarų siaubo filmai dažnai remiasi krikščioniškąja mitologija – demonais, egzorcizmais ir kova tarp gėrio bei blogio. Tuo tarpu Azijos (ypač Japonijos ir Pietų Korėjos) kinas remiasi visai kitokiais principais. Čia blogis dažnai yra nepaaiškinamas, nesustabdomas ir neturintis jokios moralinės logikos – jis tiesiog yra.
Filmas „Pagieža“ (Ju-On) yra puikus pavyzdys. Prakeiksmas, gimęs iš didelio pykčio mirus žmogui, plinta kaip virusas. Nėra jokio būdo jo sustabdyti, jokia malda nepadės. Tai sukuria beviltiškumo jausmą. Garsusis „gerklinis“ garsas, kurį skleidžia vaiduoklis, tapo vienu labiausiai atpažįstamų ir šiurpiausių garsų kino istorijoje.
Taip pat negalima nepaminėti filmo „Skambutis“ (Ringu). Nors Holivudo perdirbinys buvo sėkmingas, originali japoniška versija pasižymi lėtesniu tempu ir kur kas tylesne, bet labiau slegiančia atmosfera. Idėja, kad technologijos gali tapti laidininku anapusiniam pasauliui, žiūrovams sukėlė naują baimės rūšį – baimę žiūrėti į ekraną.
Religinis siaubas ir egzorcizmai
Nepaisant modernių tendencijų, klasikinė gėrio ir blogio kova išlieka viena populiariausių temų. Tačiau geriausi šio žanro filmai neapsiriboja vien galvų sukiojimu ar levitacija. Jie kvestionuoja tikėjimą ir žmogaus sielos trapumą.
Filmas „Egzorcistas“ (The Exorcist), išleistas 1973 metais, iki šiol laikomas vienu baisiausių visų laikų filmų. Jo stiprybė – dokumentinis stilius pirmojoje filmo dalyje ir laipsniškas perėjimas į visišką chaosą. Tai nėra tik filmas apie demoną; tai filmas apie motinos neviltį ir kunigo tikėjimo krizę. Specialieji efektai, nors ir sukurti prieš dešimtmečius, vis dar atrodo šokiruojančiai ir įtikinamai.
Šiuolaikiniame kine šią estafetę perėmė „Išvarymas“ (The Conjuring) visata. Režisierius James Wan meistriškai naudoja klasikines technikas – durų girgždesį, šešėlius, staigius nutylimus – kad sukurtų maksimalią įtampą. Skirtingai nei daugelis kitų filmų, čia didelis dėmesys skiriamas personažų santykiams, todėl žiūrovui iš tiesų rūpi jų likimas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siaubo žanras yra platus, todėl pradedantiesiems ar net patyrusiems žiūrovams dažnai kyla klausimų, kaip išsirinkti tinkamą filmą ar kodėl mes apskritai juos žiūrime.
- Koks siaubo filmas laikomas moksliškai baisiausiu?
Remiantis „Science of Scare“ projektu, kuris matuoja žiūrovų širdies ritmą, dažniausiai pirmąsias vietas užima filmai „Sinister“ ir „Host“. Šie filmai sukelia didžiausius širdies ritmo šuolius ir išlaiko aukštą streso lygį viso seanso metu. - Kodėl mums patinka žiūrėti siaubo filmus?
Tai susiję su adrenalino ir dopamino išsiskyrimu. Žiūrėdami siaubo filmą saugioje aplinkoje, mes patiriame „kontroliuojamą baimę“. Smegenys supranta, kad realaus pavojaus nėra, todėl fizinė reakcija (padažnėjęs kvėpavimas, įtampa) vėliau virsta palengvėjimu ir malonumu. Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. - Kokį filmą rinktis, jei nemėgstu kraujo („gore“)?
Jei norite išvengti žiaurių vaizdų, rinkitės psichologinius arba antgamtinius trilerius. Filmai kaip „Kiti“ (The Others), „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense) ar „Tyli vieta“ (A Quiet Place) remiasi įtampa ir atmosfera, o ne fiziniu smurtu. - Ar „found footage“ filmai yra tikri?
Ne, tai yra tik filmavimo stilius. Nors tokie filmai kaip „Bleiro ragana“ ar „Paranormalūs reiškiniai“ reklamos kampanijose naudojo gandus, kad tai tikra medžiaga, visi jie yra suvaidinti. Tačiau šis stilius padeda sukurti stipresnį įsitraukimo jausmą.
Kūno siaubas („Body Horror“) ir transformacijos
Tai specifinis požanris, kuris gąsdina rodydamas žmogaus kūno deformacijas, ligas ar neįprastas transformacijas. Tai sukelia ne tiek baimę, kiek pasišlykštėjimą ir egzistencinį nerimą dėl savo paties kūno trapumo.
Davido Cronenbergo filmas „Musė“ (The Fly) yra šio žanro klasika. Mokslininko, eksperimentuojančio su teleportacija, lėta ir skausminga transformacija į vabzdį yra ne tik vizualiai šiurpi, bet ir emociškai sukrečianti. Tai tragiška meilės istorija, įvilkta į siaubo rūbą.
Kitas ryškus pavyzdys – Johno Carpenterio „Padaras“ (The Thing). Antarktidos tyrimų stotyje įkalinti mokslininkai susiduria su ateiviu, galinčiu imituoti bet kokią gyvybės formą. Paranoja („kuris iš mūsų yra ne žmogus?“) čia derinama su vienais įspūdingiausių praktinių efektų kino istorijoje. Kūno deformacijos šiame filme yra tokios groteskiškos ir unikalios, kad jos išlieka atmintyje ilgam.
Atmosferos kūrimas maksimaliam efektui
Net pats baisiausias filmas gali prarasti savo poveikį, jei bus žiūrimas netinkamoje aplinkoje. Norint patirti tikrąjį siaubą ir pajusti režisieriaus sumanymą, pasiruošimas peržiūrai yra ne mažiau svarbus nei paties filmo pasirinkimas.
Visų pirma – apšvietimas. Visiška tamsa yra idealu, tačiau jei tai per daug baisu, palikite neryškią, blausią šviesą toliau nuo ekrano. Tai pašalina atspindžius ir leidžia susikoncentruoti į vaizdą. Svarbiausia, kad kambaryje nebūtų blaškančių detalių.
Antrasis ir galbūt svarbiausias elementas – garsas. Siaubo filmuose garsas sudaro apie 50% (o kartais ir daugiau) baimės. Girgždesiai, žingsniai už nugaros, tylus šnabždesys ar staigus styginių instrumentų klyksmas – visa tai prarandama žiūrint filmą per silpnas nešiojamojo kompiuterio kolonėles. Jei neturite geros garso sistemos, naudokite kokybiškas ausines. Jos sukurs izoliacijos jausmą, tarsi būtumėte vienas su filmo herojais, o kiekvienas garsas skambės taip, lyg sklistų tiesiai iš jūsų galvos.
Galiausiai, telefonai ir trikdžiai. Niekas taip negriauna įtampos, kaip vibruojantis telefonas ar socialinių tinklų tikrinimas viduryje įtemptos scenos. Siaubo filmai reikalauja nepertraukiamo dėmesio, kad atmosfera galėtų lėtai apgaubti ir įtraukti. Tad išjunkite pranešimus, pasinerkite į tamsą ir leiskite kinui atlikti savo darbą.
