Zombių fenomenas kine yra vienas iš tvariausių ir labiausiai evoliucionuojančių siaubo žanro elementų. Nuo lėtų, nerangių numirėlių, kuriuos pristatė klasikiniai režisieriai, iki pasiutusių, bėgančių užkrėstųjų moderniuose blokbasteriuose – šie filmai nagrinėja ne tik mūsų baimę mirti, bet ir dar didesnę baimę: prarasti žmogiškumą. Kai renkatės filmą vakarui, dažnai norisi ne tik pigaus išgąsčio, bet ir istorijos, kuri priverstų susimąstyti, kaip elgtumėtės jūs, jei pasaulį ištiktų apokalipsė. Šiame straipsnyje pateikiame išsamią apžvalgą, kuri padės jums atrasti tiek kultinę klasiką, tiek šiuolaikinius šedevrus, priversiančius jūsų širdį plakti greičiau.
Klasika, nuo kurios viskas prasidėjo
Kalbėdami apie zombių filmus, negalime nepaminėti režisieriaus, kuris šį žanrą pavertė tokiu, kokį žinome šiandien – George A. Romero. Iki jo filmų zombiai dažniausiai buvo siejami su Vudu magija ir Haičio folkloru, tačiau Romero sukūrė modernų „gyvų numirėlių” mitą.
Night of the Living Dead (1968)
Tai nėra tiesiog filmas – tai kultūrinis reiškinys. Nors nufilmuotas už labai mažą biudžetą ir nespalvotai, šis kūrinys sugebėjo sukurti nepakeliamą įtampą. Istorija apie grupę nepažįstamųjų, užsibarikadavusių apleistame name, kol lauke knibžda prisikėlę numirėliai, tapo standartu. Svarbiausia čia ne tik patys zombiai, bet ir žmonių nesugebėjimas bendradarbiauti krizės akivaizdoje. Tai filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas siaubo žanro gerbėjas, norintis suprasti šiuolaikinių zombių filmų ištakas.
Dawn of the Dead (1978 ir 2004 m. perdirbinys)
Dešimtmečiu vėliau pasirodęs tęsinys perkėlė veiksmą į prekybos centrą. Tai buvo aštri vartotojiškos visuomenės satyra – zombiai instinktyviai traukė ten, kur praleisdavo daugiausiai laiko būdami gyvi. 2004 metais Zack Snyder sukurtas perdirbinys taip pat vertas dėmesio. Jis įvedė „bėgančių zombių” koncepciją, kuri filmui suteikė beprotišką tempą ir dar daugiau adrenalino. Abi versijos yra puikios, priklausomai nuo to, ar norite lėtos, atmosferinės įtampos, ar greito veiksmo.
Moderni era: greitis, virusai ir globali pandemija
XXI amžiuje zombių žanras pasikeitė. Mistinį prisikėlimą pakeitė biologiniai ginklai ir mutavę virusai. Tai suteikė filmams daugiau realizmo, nes pandemijos baimė yra tai, kas suprantama šiuolaikiniam žiūrovui.
28 Days Later (2002)
Režisierius Danny Boyle ir scenaristas Alex Garland sukūrė šedevrą, kuris vizualiai ir emociškai skiriasi nuo tradicinių siaubo filmų. Čia priešai nėra „zombiai” klasikine prasme – jie yra žmonės, užkrėsti „įniršio” virusu. Jie nebando jūsų suvalgyti, jie nori jus nužudyti su nevaldoma agresija. Filmas prasideda ikoniška scena, kurioje pagrindinis herojus pabunda tuščioje ligoninėje ir klaidžioja po visiškai ištuštėjusį Londoną. Tai šiurpus, tikroviškas ir vizualiai įspūdingas pasakojimas apie visuomenės žlugimą.
World War Z (2013)
Jei ieškote didelio biudžeto blokbasterio su A lygio žvaigždėmis, šis filmas su Brad Pitt yra geriausias pasirinkimas. Skirtingai nuo kamerinių siaubo filmų, čia rodoma globali katastrofa. Zombiai čia juda kaip skruzdėlių kolonija – jie lipa vieni per kitus, griauna sienas ir užtvindo miestus per kelias sekundes. Tai įtampos kupinas trileris, kuriame veiksmas keliasi iš vieno pasaulio krašto į kitą, bandant rasti vaistus nuo žmoniją naikinančio užkrato.
Azijos kinas: emocijos ir klaustrofobija
Pastarąjį dešimtmetį būtent Pietų Korėja įkvėpė naują gyvybę šiam žanrui, pasiūlydama ne tik kokybiškus specialiuosius efektus, bet ir gilią dramą.
Train to Busan (2016)
Daugelio kritikų ir žiūrovų nuomone, tai yra vienas geriausių kada nors sukurtų zombių filmų. Veiksmas vyksta greitajame traukinyje, važiuojančiame iš Seulo į Busaną. Klaustrofobiška aplinka, kurioje keleiviai neturi kur bėgti, sukuria maksimalią įtampą. Tačiau didžiausia šio filmo stiprybė – personažai. Tai istorija apie tėvo ir dukros santykius, pasiaukojimą ir socialinę atskirtį. Train to Busan įrodo, kad zombių filme galima ne tik bijoti, bet ir verkti.
#Alive (2020)
Dar vienas Pietų Korėjos perlas, kuris puikiai atspindi modernaus žmogaus izoliaciją. Pagrindinis veikėjas – vaizdo žaidimų mėgėjas, kuris užstringa savo bute, kai lauke prasideda chaosas. Filmas nagrinėja technologijų vaidmenį išgyvenime ir tai, kaip svarbu išlaikyti viltį, net kai atrodo, kad esi vienintelis likęs gyvas žmogus visame kvartale.
Siaubo komedijos: kai baimė virsta juoku
Kartais geriausias būdas kovoti su baime yra juokas. „Zom-com” (zombių komedijos) subžanras yra puikus pasirinkimas vakarėliams ar tiems, kurie nori lengvesnio turinio.
- Shaun of the Dead (2004) – Britiškas humoro jausmas čia derinamas su nuoširdžia pagarba Romero filmams. Tai istorija apie vaikiną, kuris bando susigrąžinti savo merginą, susitaikyti su mama ir išgyventi zombių apokalipsę, visa tai darydamas su geriausiu draugu. Scena, kurioje jie muša zombius pagal „Queen” muziką, jau tapo legenda.
- Zombieland (2009) – Šis filmas pavertė apokalipsę savotišku atrakcionų parku. Pagrindinis herojus, kurį vaidina Jesse Eisenberg, išgyvena tik todėl, kad griežtai laikosi savo sukurtų taisyklių. Tai dinamiškas, stilingas ir labai juokingas filmas su puikiu aktorių kolektyvu.
Europos indėlis: realizmas ir tamsa
Europos kūrėjai dažnai renkasi tamsesnį, niūresnį ir labiau „dokumentinį” stilių.
(2007)
Ispanų kurtas filmas, nufilmuotas „found footage” (rastos vaizdajuostės) stiliumi. Televizijos reporterė ir operatorius lydi ugniagesius į iškvietimą daugiabutyje, tačiau netrukus pastatas yra uždarytas karantinui, o viduje prasideda pragaras. Kameros drebėjimas, ribotas matomumas ir klaikūs garsai sukuria vieną baisiausių patirčių kino istorijoje. Holivudas bandė tai perkurti („Quarantine”), tačiau originalas išlieka nepralenkiamas savo atmosfera.
The Girl with All the Gifts (2016)
Tai britų filmas, kuris į zombių tematiką žvelgia iš mokslinės ir filosofinės pusės. Kas, jei nauja karta, gimusi užkrėsta, yra ne pabaiga, o nauja žmonijos evoliucijos pakopa? Tai protingas, lėtesnis, bet labai įtaigus filmas, kuris priverčia kvestionuoti, kas iš tiesų yra „pabaisa”.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siaubo filmų naujokams ar net veteranams dažnai kyla klausimų apie šio žanro specifiką. Štai keletas atsakymų:
Kuo skiriasi „zombiai” nuo „užkrėstųjų”?
Nors populiariojoje kultūroje šie terminai dažnai naudojami kaip sinonimai, skirtumas yra. Tradiciniai zombiai (pvz., Romero filmuose) yra prisikėlę numirėliai – jie nejaučia skausmo, jų negalima nužudyti kitaip nei sunaikinant smegenis, ir jie yra lėti. Užkrėstieji (pvz., „28 Days Later”) yra gyvi žmonės, sergantys virusu. Jie gali mirti nuo bado ar sužeidimų, dažnai yra labai greiti ir išlaiko tam tikrus žmogiškus fizinius gebėjimus.
Kokį zombių filmą rekomenduotumėte žiūrėti pirmąjį?
Jei niekada nežiūrėjote šio žanro filmų, pradėkite nuo „Zombieland” arba „World War Z”. Jie yra labiau orientuoti į veiksmą ir humorą (pirmuoju atveju), todėl nėra tokie emociškai slegiantys kaip lėtesni, psichologiniai siaubo filmai. Jei norite klasikos – rinkitės 2004 m. „Dawn of the Dead”.
Kodėl zombių filmai tokie populiarūs?
Psichologai teigia, kad zombių apokalipsė yra „saugi baimė”. Ji leidžia mums simuliuoti visuomenės griūtį ir svarstyti apie išgyvenimo strategijas saugioje aplinkoje. Be to, zombis yra puiki metafora – jis gali simbolizuoti pandemijas, vartotojiškumą, politinę apatiją ar baimę prarasti individualumą masėje.
Ar yra gerų zombių filmų be smurto?
Visiškai be smurto zombių filmų rasti sunku, nes žanras remiasi kova dėl išgyvenimo. Tačiau animaciniai filmai, tokie kaip „ParaNorman” arba „Corpse Bride”, naudoja zombių elementus šeimai draugiškesniame kontekste, nors tai labiau fantastiniai nei siaubo filmai.
Kaip susikurti tobulą atmosferą peržiūrai
Pasirinkti gerą filmą yra tik pusė darbo. Norint patirti maksimalų įspūdį, svarbu pasirūpinti aplinka. Zombių filmai geriausiai veikia tamsoje, todėl užtraukite užuolaidas ir išjunkite visus šviesos šaltinius, palikdami tik ekraną. Garsas yra kritinis elementas – zombių dejonės, tylūs žingsniai ir staigūs gąsdinimai (jump-scares) reikalauja geros garso sistemos arba kokybiškų ausinių.
Užkandžiai taip pat gali prisidėti prie temos. Raudoni gėrimai ar „kruvinos” tematikos užkandžiai pridės žaismingumo, jei žiūrite filmą su kompanija. Tačiau svarbiausia – nusiteikimas. Padėkite telefoną į šalį. Zombių filmuose įtampa dažnai auga lėtai, o nuolatinis blaškymasis sugriaus tą trapią iliuziją, kad už jūsų kambario durų pasaulis vis dar yra saugus ir nepasikeitęs. Gero ir šiurpaus vakaro!
